Suakmenėjęs medis

Prieš milijonus metų šis gražus ir neįprastas akmuo iš tiesų buvo medis. Suakmenėjęs medis yra intarpas, susidaręs, kai miškus užklojo nuosėdinės uolienos ir augalo ląstelės, poetiškai sakant, nugrimzdo mineraluose, kurie pakeitė medžio organines struktūras. Ir šiandien ši medžiaga atrodo tarsi medis, arba bent jau medžio dalis, matyti net medžio rievės. Tačiau ši medžiaga sveria kaip akmuo, liečiant jį taip pat labiau panaši į akmenį. Taip yra dėl jos mikrokristalinės sandaros. Suakmenėjusių medžių liekanos su visomis šaknimis vis dar stovi uolienoje. Joms jau apie 25 milijonus metų, kai kurių amžius siekia apie 200 milijonų metų.

Kalbant apie suakmenėjusių medžių naudojimą gydymui, reikia pasakyti, jog jų amžius peržengia žmogaus proto ribas. Jie tokie seni, kad net sunku įsivaizduoti. Tai tarsi tarpininkai tarp gyvosios ir negyvosios gamtos: kažkada tai buvo augalas, kuris dabar įamžintas akmenyje. Jis parodo lėtą, tačiau nepermaldaujamą kaitą – vienos būsenos virsmą kita. Valo kepenis ir kraują. Padeda nelankstiems sąnariams, gydo artritą. Palengvina įsisenėjusių jausminių problemų naštą, tarp jų ir susijusių su sudėtingais santykiais, ypač paveldėtos kilmės. Tai lėto naujų formų atsiradimo simbolis, todėl padeda susieti dvasingumą ir seniausią mūsų planetos praeitį. Dedamas ant gaktos kaulo arba stuburo tam, kad stabilizuotų pagrindinę čakrą. Meditacija su šiuo akmeniu gali paskatinti keisti tuos dalykus, kurie atrodo „įstrigę kaip akmenyje“.