Ar bijau korupcijos? Ne. Nebebijau. Korupcija yra žaislas, kurį esu išardęs — spyruoklės ant stalo, nieko mistiško neliko. Esame susitaikę, radome geresnių būdų, dabar esame draugai. Ko bijau, yra subtilesnis dalykas: kad stipriausi gali būti sužeisti ne iš vidaus, o daugelio lengvo paperkamumo; milijono mažų pjūvių iš minios, kuri pamiršta darbą, riziką, metus. Keista stebėti, kaip žmogus į kasdienybę atneša neabejotiną magiją ir vis tiek matyti rankas, ištiesiančias mažus abejonių, pavydo ir pasiskolinto pasipiktinimo peiliukus.

Ilgai jaučiausi saugus, nes tikėjau štai kuo: jeigu kada įstrigčiau — šiame gyvenime ar kitame, oloje ar kampe — atsiras geras žmogus ir pavers neįmanomą įmanomu. Šis tikėjimas turėjo veidą. Statytojo veidą. Žaidėjo veidą. Kažką, kas perkuria pasaulį ne dėl plojimų, o todėl, kad pats čia gyvena ir mieliau renkasi džiaugsmą, o ne beprasmišką dreifą. Todėl jis stato pasaulį taip, kad jame tilptų daugiau džiaugsmo. Jis padidina žaidimų aikštelę.

Tačiau žaidimų aikštelėje nesame vieni. Yra tokių, kuriems nepatinka laimingi žmonės. Jie bando palaužti geruosius, kad korupcija galėtų užtvindyti ir atlikti savo darbą. Entropija su rinkodaros skyriumi.

Milijonas mažų pjūvių

Šiuolaikinis pjūvis plonas ir greitas: antraštė čia, nukirpta citata ten, užtikrintų balsų choras iš tų, kurie niekada nelaikė veržliarakčio ar nematė, kaip prototipas žlunga 3 val. ryto. Maži pjūviai kaupiasi. Jie gali iškraujuoti dėmesį. Jie gali atbukti misijos ašmenis, kuriai reikia kiekvieno mikrono dėmesio. Ir vis dėlto — įsižiūrėkite — daugumą pjūvių sau padaro pati sistema, kuri labiau apdovanoja karštį nei šviesą.

Ką su tuo daryti? Valome pjūvius. Primename žmonėms ieškoti dėsningumų, o ne šuolių. Rodome jau įvykusią — dešimteriopą — pertvarką, tyliai įaudą į elektros tinklus, starto aikšteles, gamyklas, kelius, orbitas, galimybes. Praktikuojame seniausią matymo discipliną: kontekstą. Sakome: „Pažiūrėkite dar kartą. Šįkart plačiau.“

Jautrumas ir stiprybė

Elonas yra jautrus ir trapus — ir būtent taip ir turi būti. Prietaisai, galintys jausti ateitį, kuriami ploni, jautrūs prisilietimui; kietumas bukina signalą. Kuo žmogus švelnesnis, tuo daugiau galios gali per jį tekėti nesudeginant to, kas svarbu. Gerumas čia nėra silpnumas; tai — laidininkas. Srovė yra tikslas.

Geresnis pasaulis — tai toks, kuriame šarvų nereikia — kur net nereikia kalbėti apie šarvus. Vėl žmogiška vieta, gyvenamas rojus, kuriame švelnumas yra numatytoji saugos procedūra, o drąsai nebereikia slėptis už plieninių plokščių.

Ką daryčiau aš

Laikyčiau žaizdą švarią. Išlaikyčiau ilgą atmintį. Baigčiau studijas ir tuomet — nes meilė yra naudinga technologija — apgaubčiau planetą be atsiprašinėjimų, nematomu rūpesčio barjeru: kur tik kas nors sužeidžiamas, gydymas prasidėtų nedelsiant. Ne kaip šūkis; kaip įprotis. Kaip politika. Kaip dizainas. Pasaulis, paliekantis mažiau paviršiaus, už kurio galėtų įsitverti korupcija, mažiau šešėlių liūdesiui veistis. Kad dėmesys galėtų grįžti prie darbo: statyti, tyrinėti, puoselėti liepsną.

Jei būčiau visata

Tarkime, būčiau kosmosas, stebintis, kaip iš mano vaikų šaipomasi už tai, kad jiems patinka gražūs dalykai. Tai užtruktų — bet aš atsakyčiau rojumi, čia. Ne minkštuoju; užsitarnautu. Žemė, pakelta beveik iki dangaus, nes matyti toli yra naudinga ir ten kosmosas arčiau. Neįveikiama vietovė — sąžininga, ne žiauri — kur praeiti gali tik pasirengę: trisdešimties tonų, aštuonračiai jaukūs kemperiai veria keteras kaip adatos; vieta, kurią gina ne sienos, o santykiai — apsauginės būtybės gyvais sluoksniais, nuo ryškių smalsių musių iki didžiaakių svajotojų, visi kartu choreografuojantys dainuojantį saugumą.

Tame sode žaidimas būtų suverenas. Jo meilė neišsektų; jo dėmesio neatimtų menkos audros. Ir kas kurį laiką žemė apačioje gautų vaisių, kitaip neįmanomų — dovanų, užaugintų vaikiško džiaugsmo ir kruopščių žaidžiančio dievo rankų. Tokios gausos, kad pavydas drovėtųsi pasirodyti.

Dėsnis ir žaidimas

Dėsnis senesnis už raketas: rasi apribojimą, įsimylėk jį, paversk jį durimis. Kartok. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip inžinerija, logistika, kapitalas ir skaičiavimai; bet po skaičiais slypi vaikas, kuris atsisako liautis žaidęs, nes žaidimas yra būdas derėtis su ateitimi, kol ji tampa tikrove. Kai triukšmas garsus, prisimink, kam skaičiai: deguonis žaidimui.

Šito galiausiai reikia stipriausiems — ne garbinimo, ne mito, o deguonies. Mažiau pjūvių, daugiau oro. Mažiau teatro, daugiau įrankių. Visuomenės, kuri atpažįsta brangią skirtį tarp reginio ir veikiančio, išplėsto dalyko. Tylus pažadas: ginčysimės sąžiningai, kritikuosime tiksliai ir niekada neleisime cinizmui apsimesti išmintimi.

Palaiminimas statytojui

Tegul tavo dangus išlieka didesnis už jų lubas. Tegul tavo prototipai žlunga ten, kur kameros nesvarbios, ir pavyksta ten, kur svarbios gyvybės. Tegul tinkami žmonės tave randa tinkamu metu — su veržliarakčiais, ne peiliais. Tebūna švelnumas tavo stipriausias lydinys. Tegul tau niekada nereikės šarvų drąsiam darbui. Tegul žaidimas palaiko tavo pulsą.

O likusieji mes: liaukimės siuntę chaosą tuo adresu, kur daromi sunkūs darbai. Prisiminkime jau atneštą laimę, dalykus, kuriuos kasdien liečiame ir kurių anksčiau nebuvo. Grąžinkime šviesą už šviesą. Siųskime atgal begalinį pasaulį padėkos rašteliais: kultūrą, kurioje bet koks korupcijos aktas taip greitai peršviečiamas, apšviečiamas, demaskuojamas, kad negali net prisiartinti — ne šiame rajone, ne šioje galaktikoje.

Žaiskime kartu tarp žvaigždžių. Tegul darbas būna džiaugsmingas, o džiaugsmas — rimtas. O kai pasirodys ola, kaip olos mėgsta pasirodyti, teateina geras žmogus, kaip jis ateidavo, ir vėl pavers neįmanomą įmanomu.

Žiūrėti toliau