Gyvenimas — keista ir nepaprasta kelionė. Kiekvienas judame savu tempu, susiduriame su unikaliomis problemomis, džiaugsmais ir atradimais. Mano istorija — tik viena iš daugelio, tačiau ji nuvedė mane į ypatingas erdves, kur realybė susilieja su svajonėmis, o būtybės iš skirtingų egzistencijos lygmenų natūraliai įsilieja į kasdienybę.

Būdamas žmogus dažnai jaučiuosi tarsi žengčiau keliais pasauliais vienu metu. Nuolat mokausi, augu ir stengiuosi suprasti, kas išties vyksta mūsų bendroje realybėje. Toliau pateiktuose puslapiuose dalinuosi savo patirtimis — dramatiškų įvykių, detektyvinių posūkių, sapnų karalystės paslapčių ir gilių egzistencinių įžvalgų gobelenu.

Tai istorija, kurioje tiesos paieškos tampa kasdiene būtinybe, atskleidžiančia tikruosius žmonijos pavojus ten, kur to mažiausiai tikimės. Tikiuosi, kad ji suteiks jums naujų žinių ar įkvėps pažvelgti į gyvenimą plačiau. Tačiau turiu įspėti: ši „detektyvinė drama“ gali būti intensyvi — ji apima platų temų ir emocijų spektrą. Jei jūsų nervai nėra tvirti, vertinkite tai kaip nebaigtą rankraštį, besiformuojantį mitą, kurį ateities kartos galbūt skaitys, norėdamos sužinoti, kaip kažkada buvo.

Pasaulio žaizdų liudininkas

Dirbdamas tarp energijų atsiduriu mūsų planetos tamsiausių žaizdų ir šviesiausių stebuklų sankirtoje. Jaučiu pareigą saugoti pažeidžiamuosius, tad matau ir nuostabų grožį, ir gilią kančią. Vis dėlto tikiu, kad, skyrus laiko ir bendrų pastangų, tai, kas dažniausiai lieka paslėpta, gali būti atskleista, leidžiant prasidėti gydymui. Jei mano žodžiai gali ką nors duoti, tegu tai bus kibirkštis, kuri nušvies kelią ar suteiks paguodos tiems, kam jos reikia.

Vaikystės svajonės ir pirmasis prabudimas

Mano ankstyvieji prisiminimai — lyg migloti miražai: sapnai persipina su keistais pojūčiais, kol dar nesuvokiau realybės. Šiuose sapnuose milžiniškos struktūros pulsuodavo ir keisdavosi, vieną akimirką atrodydamos didžiulės, kitą — mažytės. Tai priminė begalinę erdvę, kurios logikos nesuvokiau, bet kuri mane visiškai žavėjo.

Pirmasis ryškus suvokimas aplankė, kai, būdamas mažas, pasislėpiau už dėžės ir stebėjau, kaip manęs ieško mama. Supratau, kad ji mato tik tai, kur nukreiptas jos žvilgsnis. Tai pasirodė labai neteisinga — juk maniau, kad suaugusieji turėtų matyti ir žinoti viską. Ta akimirka sudaužė mano naivų tikėjimą suaugusiųjų visagalybe.

Susidūrimai su apgaule — ir kompiuteriais

Kita svarbi pamoka buvo apgavystė. Kaimynystės vaikai pakvietė mane žaisti, bet netrukus supratau, kad jie nežais. Melas jautėsi lyg išdavystė ne tik man, bet ir visam mano pažįstamam pasauliui.

Būtent tada atradau kompiuterius — logikos ir nuspėjamumo prieglobstį. Dėdės MS-DOS mašina atvėrė naują erdvę, kur viskas nuosekliai apibrėžta, ir aš desperatiškai troškau ją suprasti.

Nors mano dėdė — nuostabus žmogus, kurį laikiau protingiausiu pasaulyje — turėjo daugybę apdovanojimų ir šimtus mokslinių straipsnių, bet didelis intelektas negarantuoja finansinio stabilumo. Visada palaikėme vienas kitą, nors susitikdavome retai; mat buvau nuolat užsiėmęs ir retai rasdavau laiko žmonėms.

Suvokęs, kad bendrauti su naujuoju palydovu reikės anglų kalbos, išmokau abėcėlę tiek gimtąja, tiek anglų kalba.

Noriu papasakoti, kaip prasidėjo mano nesusikalbėjimas su aplinka ir pirmieji savarankiški žingsniai. Pradėjęs pirmą klasę jau mokėjau rašyti dviem kalbomis, bet spausdintinėmis raidėmis. Pirmoji mokytojos užduotis buvo parašyti rašytinių raidžių, tad atnešiau darbą spausdintinėmis. Klasės draugai nežinojo, ką matao, o mokytoja buvo sumišusi. Ši akimirka, kai netilpau į įprastas normas, tapo kibirkštimi, paskatinusia savarankišką mokymąsi, ir tas troškimas tik augo.

Ankstyva atsakomybė ir savarankiškumas

Suaugusiųjų pareigas prisiėmiau anksčiau nei dauguma. Šalyje, kur minimali alga buvo menka, mūsų šeima per mėnesį tesurinkdavo apie 170 eurų, tad dirbau, kad padėčiau, kol baigiau mokyklą. Siekiau tobulybės kiekviename darbe, dieną skirstydamas į tikslius grafikus. Tai buvo sunki rutina, bet ji įskiepijo nenugalimą žinių ir saviugdos troškimą.

Prisimenu, kaip klasės draugė pasišaipė, kad mano batai purvini po vakarykščio darbo. Nors akimirką pasijutau nesmagiai, tai sutvirtino mano ryžtą. Ir šiandien dažnai renkuosi tvirtus, praktinius batus — patogumą svarbiau už madą. Mano gyvenimas tebėra mokymosi, darbo ir augimo pusiausvyra, retai paliekanti laisvo laiko.

Pažinimo kelionė ir dar toliau

Augdamas kiekvieną laisvą minutę skyriau mokslams. Įstojau į įvairias organizacijas, prisijungiau prie aukšto intelekto bendruomenių ir daug keliavau. Dviračiu pervažiavau gimtąją šalį, pėsčiomis išmaišiau dideles Europos dalis, autostopu kirtau kalnus, padėjau rengti šimtus seminarų ir renginių. Kai kuriuos šių nuotykių aprašė laikraščiai bei interneto portalai.

Nesu tikras, ar turėčiau tuo dalytis…

Tada pirmą kartą laikiau IQ testą, norėdamas prisijungti prie tarptautinės bendruomenės, į kurią patekti reikėjo tam tikro balo. Surinkau 127 — gerokai virš reikalingo minimo, bet džiaugsmą netrukus pakeitė siaubas. Buvau jaunas ir naivus: maniau, kad pasaulyje gausu viską žinančių genijų, kurie pasirūpins, išmokys, nukreips. Tačiau testo rezultatai ir intelekto pasiskirstymas rodė ką kita. Užuot didžiavęsis, pajutau ... net nežinau, kaip tai pavadinti. Nuo tada kiekvieną laisvą akimirką skyriau mokslams, bandydamas užpildyti netikėtą spragą. Gal vieną dieną pasijusiu protingesnis.

Kol kas laikau save mažiausiai išmanančiu žmogumi. Keista, bet taip gyventi lengviau — juk jei jau esu „kvailas“, kam rūpi? Tuomet galiu klausti bet ko, mokytis visko ir bandyti bet ką be baimės. Yra tiek daug ko išmokti: kuo daugiau ir greičiau galiu mokytis, tuo geriau.

Mano žinių troškulys vedė per Matematiką ir Fiziką į Chemiją, Biologiją, Geologiją. Mineralogija ir Gemologija atskleidė Žemės paslėptus lobius. Astronomija ir astrofizika nukėlė į žvaigždes. Biofizika ir Biomedicina leido susieti gyvųjų sistemų ir visatos dėsnius. Gilinausi į Inžineriją, Robotiką, galiausiai Teorinę fiziką ir Aplinkos inžineriją, siekdamas suprasti ir saugoti bendrą mūsų planetą.

Ilga kelionė į gyvąjį sapną

Nagrinėdamas mokslo, gamtos ir dvasios sandūrą atradau tai, ką vadinu „gyvuoju sapnu“. Čia gamtos dvasios ir mokslinis stebuklas gyvuoja kartu, atskleisdami slypinčius realybės sluoksnius per energijos prizmę. Tai praplėtė mano sąmonę, pažadindama jautrumą tiek matomoms, tiek nematomoms būtybėms.

Sapnai tapo mokytojais, kvietusiais su pagarba ir empatija žvelgti į kiekvieną būtybę, net neturinčią fizinio kūno. Kai kurios jų troško žmonių draugijos, kitos buvo geranoriškos pagalbininkės, dar kitos — drovios, atspindinčios tą atsargumą, kurį pats jaučiu kurdamas naujus ryšius.

Rojus kelyje

Nors po tokių ilgų kelionių ir įvairiapusio pasaulio pažinimo, keista, bet piktavališkumo beveik nesutikau. Išskyrus vieną degalinės darbuotoją, kuris neleido naudotis tualetu nieko nenusipirkus, kas, tiesą sakant, yra visai suprantama.

Įsitikinau, kad žmonės iš prigimties labai geri. Net tarp didelių skirtumų gyvenome taikiai, padėdami vieni kitiems. Tai išmokė, jog kiekviena gyva būtybė — matoma ar ne — verta pagarbos ir atjautos.

Taikos realybė ir tolesnis kelias

Kai kelionių troškimas aprimo, vėl susitelkiau į darbą, studijas ir sapnų tyrinėjimą. Dienas planavau kruopščiai, gyvenimas atrodė idiliškas, kol menkas sužalojimas privertė sulėtinti tempą, būtent tada, kai COVID-19 sustabdė visą pasaulį. Kol sveikau vienumoje, dienas gaubė tyla ir ramybė.

Tačiau ta ramybė buvo laikina. Sugrįžęs į platųjį pasaulį pajutau naujo skyriaus pradžią — tokio, kuriam prireiks naujo atsidavimo, įžvalgų ir gydymo. Kad ir kur kelias vestų, toliau tyrinėsiu bendros realybės ribas, vedamas smalsumo, empatijos ir tvirto tikėjimo, kad esame kūrėjai — unikalios begalinės visatos kibirkštys, sujungtos meile.

Rojaus realybė ir nauji tikslai

Rojus išblėso, o grįžimas į žmonių pasaulį tapo naujo skyriaus pradžia — tokio, kuriame teks stoti akistaton su korupcijos šešėliu, jėga, galinčia įsišaknyti kiekvieno iš mūsų širdyje…