Deimantas
Linas JuozėnasDalytis
Deimantas: anglies gardelė, spektrinė ugnis ir šviesos inžinerija
Deimantas – tai anglis, kurios atomai išsidėstę išskirtinai standžioje trimatėje gardelėje. Ši sandara suteikia jam didžiausią kietumą pagal Moso skalę, ryškų deimantinį paviršiaus blizgesį, stiprią šviesos lūžą ir gebėjimą išskaidyti baltą šviesą į spektro spalvas. Tačiau deimantas nėra vien „kiečiausias akmuo“. Jo grožis ir ilgaamžiškumas priklauso nuo kristalinės sandaros, šlifavimo proporcijų, intarpų, spalvos, apdorojimo, įtvirtinimo ir kilmės. Šiame vadove visi šie aspektai sujungiami į vieną aiškią visumą.
Deimanto išvaizdą kuria kristalo optinių savybių ir briaunų geometrijos sąveika: skaistis atsiranda grįžtant baltai šviesai, dispersija sukuria spalvų ugnį, o judesys – žaižaravimą.
Trumpi faktai
Deimantas pasižymi išskirtiniu atsparumu įbrėžimams ir neįprastai ryškiomis optinėmis savybėmis. Jo fizinių savybių reputacija pelnyta, tačiau ją būtina suprasti teisingai: deimantas yra itin kietas, bet pasižymi skalumu ir gali nuskilti, jei smūgis tenka pažeidžiama kryptimi.
| Savybė | Deimanto savybės aprašymas | Kodėl tai svarbu |
|---|---|---|
| Atominė sandara | Kiekvienas anglies atomas tvirtais ryšiais susijungęs su keturiais gretimais anglies atomais trimačiame tetraedriniame karkase. | Standi gardelė lemia išskirtinį kietumą, didelį šilumos laidumą ir būdingą kristalo skalumą. |
| Kietumas | Kiečiausias etaloninis mineralas pagal Moso skalę. | Deimantas įbrėžimams atsparesnis už kitus gamtinius mineralus, tačiau kietumas nereiškia, kad jis negali nuskilti ar lūžti. |
| Optinės savybės | Didelis lūžio rodiklis, stipri dispersija ir deimantinis blizgesys. | Dėl šių savybių tinkamų proporcijų briaunavimas leidžia išgauti ryškumą, spektrinių spalvų žaismą ir aiškius šviesos blyksnius. |
| Šiluminės savybės | Išskirtinai didelis šilumos laidumas. | Ši savybė naudojama tiriant akmenis ir pramonėje, tačiau paprasti šilumos laidumo testeriai negali nustatyti, ar deimantas gamtinis, ar išaugintas laboratorijoje. |
| Ilgaamžiškumas | Puikus atsparumas dėvėjimuisi, tačiau pažeidžiamumas skalumo kryptimis. | Svarbu rinktis apsauginius įtvirtinimus ir saugoti kraštus nuo stiprių smūgių, ypač smailes ir atvirus rundistus. |
Mineralinė prigimtis ir kristalinė sandara
Deimantas yra mineralinė anglies forma. Jo atomai sudaro pasikartojančią kubinę struktūrą, kurioje kiekvienas anglies atomas susijungęs su keturiais kitais. Tas pats elementas gali sudaryti grafitą, kai jo atomai išsidėsto sluoksniais, tačiau deimanto trimatis tinklas sukuria visai kitokią medžiagą: nuo skaidrios iki nepermatomos, išskirtinai kietą, laidžią šilumai ir gebančią išlaikyti preciziškai nupoliruotą paviršių.
Gamtiniai deimantai ne visada sudaryti vien iš chemiškai grynos anglies. Azoto ir boro pėdsakai, su vandeniliu susiję defektai, vakansijos, deformacijos ir mikroskopiniai mineralų intarpai gali turėti įtakos spalvai, elektrinėms savybėms, fluorescencijai ir kristalų augimui. Šie subtilūs skirtumai itin svarbūs gemologiniam atpažinimui ir lemia didelę gamtinių bei laboratorijoje išaugintų akmenų įvairovę.
Deimantas dažniausiai kristalizuojasi oktaedrais, kubais arba pakitusiomis formomis su suapvalėjusiais ar laiptuotais paviršiais. Gamtiniuose kristaluose gali išlikti trikampių augimo žymių, išėsdintų sienelių, suplokštėjusių formų, deformacijos linijų ar per jų geologinę istoriją susidariusių dangų. Šlifuojant brangakmenį pašalinama didelė pradinio kristalo paviršiaus dalis, tačiau vidiniai augimo raštai gali išlikti matomi atliekant specializuotus tyrimus.
Kietumas
Kietumas apibūdina atsparumą įbrėžimams. Deimantas gali įbrėžti bet kurį žemiau Moso skalėje esantį mineralą, o deimanto paviršių lengvai įbrėžti gali tik kitas deimantas.
Atsparumas lūžimui
Ši savybė apibūdina atsparumą lūžimui. Deimanto atsparumas lūžimui yra geras, bet ne beribis; nuo staigių smūgių gali nuskilti ploni kraštai, smailūs galiukai ar sritys šalia stambių intarpų.
Skalumas
Deimantui būdingas tobulas skalumas lygiagrečiai oktaedro plokštumoms. Anksčiau šlifuotojai šia savybe naudodavosi neapdorotiems kristalams padalyti, tačiau dėl to paties struktūrinio silpnumo juvelyrinius dirbinius su deimantais reikia saugoti.
Susidarymas ir geologinė kelionė
Dauguma gamtinių juvelyrinės kokybės deimantų susidarė giliai po Žemės paviršiumi, kur slėgis ir temperatūra leido angliai kristalizuotis deimanto, o ne grafito pavidalu. Jų kelionę į paviršių lėmė reti, staigūs vulkaniniai įvykiai, iškėlę mantijos medžiagą aukštyn, kol kristalai dar nespėjo virsti kita anglies forma.
Anglis patenka į giliąją mantiją
Anglis gali būti kilusi iš pirmykščių mantijos telkinių arba iš anglies turinčios medžiagos, kurią tektoniniai procesai nunešė gilyn. Skirtinguose deimantuose išlieka skirtingos anglies istorijos pėdsakai.
Didelis slėgis stabilizuoja deimanto struktūrą
Daugelis juvelyrinės kokybės deimantų susidarė litosferinėje mantijoje, dažniausiai maždaug 140–200 kilometrų gylyje. Kai kurie reti deimantai susidarė kur kas giliau mantijoje.
Kristalai auga iš mantijos fluidų ar lydalų
Anglies turintys fluidai ar lydalai sąveikauja su aplinkinėmis mantijos uolienomis. Cheminės sudėties, temperatūros ir oksidacijos sąlygų pokyčiai leidžia susidaryti deimantų kristalų užuomazgoms ir jiems augti.
Spartus vulkaninis pernešimas iškelia deimantus
Kimberlitinės ir rečiau lamproitinės magmos sparčiai kyla per Žemės plutą, nešdamos deimantus ir mantijos uolienų fragmentus paviršiaus link.
Dūlėjimas sukuria antrinius telkinius
Erozija išlaisvina atsparius deimantus iš juos talpinančių vulkaninių uolienų. Upės ir pakrančių procesai gali juos sutelkti aliuviniuose ar jūriniuose telkiniuose toli nuo pirminio vulkaninio šaltinio.
Pirminiai telkiniai
Pirminiai deimantų telkiniai aptinkami vulkaniniuose vamzdžiuose, daikose ir susijusiose uolienose, kur deimantai išlieka arti juos atnešusio iš mantijos kilusio geologinio kūno.
Aliuviniai telkiniai
Upės gali nunešti deimantus toli nuo jų šaltinio. Kadangi deimantas yra tankus ir atsparus dūlėjimui, jis gali kauptis žvyre kartu su kitais sunkiaisiais mineralais.
Jūriniai telkiniai
Pakrančių erozija ir nuosėdų judėjimas gali pernešti deimantus į priekrantės ar atviresnės jūros telkinius, kur jie gali susitelkti senovinėse ar dabartinėse paplūdimių sistemose.
Ypač giluminiai deimantai
Nedidelė dalis deimantų turi intarpų, rodančių jų kilmę iš gelmių, esančių žemiau litosferinės mantijos. Šie pavyzdžiai suteikia retos informacijos apie gilesnį Žemės vidų.
Spindesys, ugnis ir scintiliacija
Deimantas žėri ne vien todėl, kad yra skaidrus. Jo išvaizdą lemia didelė šviesos laužiamoji geba, stipri dispersija, preciziškai nupoliruotas paviršius ir kruopščiai išdėstyta briaunų sistema, valdanti, kaip šviesa patenka į akmenį ir iš jo išeina.
- Ryškumas Balta šviesa, grįžtanti pro karūną žiūrovo link. Tinkamos proporcijos sumažina šviesos nuostolius pro paviljoną.
- Ugnis Spektrinių spalvų blyksniai, atsirandantys baltai šviesai susiskaidžius į ją sudarančias spalvas. Deimanto dispersija yra maždaug 0,044.
- Scintiliacija Besikeičiantys blyksniai ir tamsios sritys, matomi judant akmeniui, šviesos šaltiniui ar žiūrovui.
- Raštas Tvarkingas šviesių ir tamsių briaunų pasiskirstymas. Subalansuotas kontrastas leidžia akiai matyti atskirus blyksnius, o ne vientisą šviesos lauką.
- Deimantinis blizgesys Intensyvus šviesos atspindys nuo paviršiaus, būdingas deimantui ir nedidelei kitų didelio lūžio rodiklio medžiagų grupei.
- Fluorescencija Regimosios šviesos spinduliavimas veikiant ultravioletinei spinduliuotei. Dažna mėlyna fluorescencija, tačiau ji gali būti ir geltona, oranžinė, žalia ar kitų spalvų.
| Optinė savybė | Tipinė vertė arba pobūdis | Matomas poveikis |
|---|---|---|
| Lūžio rodiklis | Apie 2,417 | Ties paviršiumi šviesa stipriai lūžta, todėl, esant tinkamiems briaunų kampams, akmuo gali ryškiai spindėti. |
| Dispersija | Apie 0,044 | Balta šviesa išsiskaido į spalvotus blyksnius, ypač apšvietus nedideliais kryptinės šviesos šaltiniais. |
| Optinis pobūdis | Viengubas šviesos lūžis, nes deimantas priklauso kubinei kristalų sistemai | Dėl natūralių vidinių įtempių poliarizuotoje šviesoje kartais gali atsirasti anomalių optinių reiškinių. |
| Blizgesys | Deimantinis | Poliruotos briaunos pasižymi neįprastai aiškiu ir intensyviu šviesos atspindžiu nuo paviršiaus. |
| Fluorescencija | Nuo jokios iki labai stiprios; jei pasireiškia, dažniausiai būna mėlyna | Jos poveikis išvaizdai priklauso nuo intensyvumo, spalvos, apšvietimo ir konkretaus akmens. |
| Skaidrumas | Nuo skaidraus iki neskaidraus | Juvelyriniuose deimantuose vertinamas skaidrumas, tačiau gausūs intarpai ar spalva gali lemti pusiau skaidrią arba neskaidrią medžiagą. |
4C: apibūdinimo sistema
Šlifavimas, spalva, švara ir masė karatais sudaro standartizuotą terminų sistemą daugeliui šlifuotų deimantų apibūdinti. Tai nėra keturi lygiaverčiai grožio matai: kiekvienas jų sąveikauja su forma, apšvietimu, įtvirtinimu papuošale ir asmeniniu skoniu.
Šlifavimas
Šlifavimas nusako, kaip veiksmingai proporcijos, briaunų išdėstymas, poliravimas ir simetrija valdo šviesą. Apvaliesiems briliantams tai dažnai yra didžiausią įtaką matomam šviesumui ir žaižaravimui turintis atskiras veiksnys.
Spalva
D–Z skalėje vertinama, kiek deimantuose, patenkančiuose į diapazoną nuo bespalvių iki šviesaus atspalvio, nėra geltonos ar rudos spalvos. Fantazinių spalvų deimantai vertinami pagal kitą sistemą.
Švara
Švaros klasės apibūdina intarpus ir paviršiaus defektus, stebimus kontroliuojamomis sąlygomis, įprastai padidinus dešimt kartų.
Karatas
Karatas yra masės vienetas. Vienas metrinis karatas lygus 0,2 gramo. Jis tiesiogiai nenusako matomo skersmens, gylio ar ploto žiūrint iš viršaus.
| Veiksnys | Ką apibūdina įvertinimas | Ko įvertinimas negarantuoja |
|---|---|---|
| Šlifavimas | Proporcijas, galimą šviesumą, poliravimą ir simetriją pagal konkrečią vertinimo sistemą. | Kad visiems žiūrovams patiks tas pats šviesių ir tamsių briaunų raštas, spalvotų blyksnių pusiausvyra ar formos pobūdis. |
| Spalva | Santykinę paties akmens spalvą standartizuotomis palyginimo sąlygomis. | Kiek šilto ar šalto atspalvio deimantas atrodys įtvirtintas bet kuriame metale, bet kurioje patalpoje ar esant bet kokiam apšvietimui. |
| Švara | Intarpų ir paviršiaus defektų dydį, skaičių, padėtį, pobūdį ir matomumą. | Kad intarpai visais atvejais bus nematomi plika akimi ar nekels pavojaus akmens patvarumui. |
| Karatas | Tikslią masę. | Matomo dydžio, spindesio, ploto žiūrint iš viršaus ar šlifavimo kokybės. |
Šlifuoto deimanto sandara ir formos ypatybės
Žodis „šlifavimas“ nusako ir apdirbimo meistriškumą, ir kontūro formą. Apvalusis briliantas ir smaragdiniu būdu šlifuotas deimantas gali būti tos pačios masės, tačiau sukurti visiškai skirtingą vaizdinį įspūdį, nes jų briaunų išdėstymas skirtingai valdo šviesą.
Karūna ir aikštelė
Karūna yra viršutinė dalis virš rondisto. Didžiausia jos centrinė briauna vadinama aikštele. Karūnos kampai ir aikštelės dydis veikia šviesumo ir spalvotų blyksnių pusiausvyrą.
Rondistas
Rondistas sudaro išorinį kraštą tarp karūnos ir paviljono. Labai plonos jo vietos gali būti pažeidžiamos, o pernelyg storas rondistas gali slėpti papildomą masę, nepadidindamas akmens dydžio žiūrint iš viršaus.
Paviljonas
Paviljonas yra žemiau rondisto. Jei pagal pasirinktą briaunų išdėstymą jis yra per seklus arba per gilus, daugiau šviesos gali ištrūkti, užuot grįžusi pro karūną.
Kaletė
Kaletė – tai smaigalys arba maža briaunelė paviljono apačioje. Daugelio šiuolaikiškai šlifuotų deimantų kaletės nėra arba ji labai maža; senesnio šlifavimo deimantų kaletė gali būti labiau pastebima.
| Formų grupė | Išvaizdos ypatybės | Į ką atkreipti dėmesį |
|---|---|---|
| Apvalusis briliantinis šlifavimas | Itin standartizuotas briliantinis briaunų išdėstymas, pasižymintis dideliu šviesumu, spalvų žaismu ir žėrėjimu. | Bendras šlifavimo kokybės įvertinimas, šviesos grįžimas, simetrija, aikštelės ir gylio proporcijos bei subalansuotas kontrastas. |
| Ovalas, kriaušė ir markizė | Pailgi kontūrai, dėl kurių deimantas iš viršaus gali atrodyti didelis. | Kontūro simetrija, smaigalių apsauga, ilgio ir pločio santykis bei galimo peteliškės formos šešėlio ryškumas. |
| Pagalvėlė ir radiantinis šlifavimas | Kvadratinės arba stačiakampės formos su briliantinio tipo briaunomis ir įvairiais vidiniais raštais. | Kampų forma, gylis, dydis žiūrint iš viršaus, briaunų raštas, šviesumas ir tai, ar centras atrodo gyvybingas. |
| Princesė | Kvadratinis briliantinis šlifavimas su smailiais kampais ir ryškiu kontrastu. | Kampų apsauga, simetrija, gylis ir patikima įtvirtinimo konstrukcija. |
| Smaragdinis ir Ašerio šlifavimas | Laiptinis šlifavimas sukuria „veidrodžių salės“ įspūdį: vietoj greito žėrėjimo matomi platūs šviesos blyksniai. | Švarumas, tolygios briaunų pakopos, centruotas raštas, permatomos, šviesos neatspindinčios sritys („langai“) ir subalansuotas kontrastas. |
| Senasis kasyklų ir senasis europinis šlifavimas | Istoriniai briliantinio šlifavimo stiliai su didesnėmis briaunomis, mažesnėmis aikštelėmis, gilesnėmis proporcijomis ir matomomis kaletėmis. | Individualus charakteris, laikotarpio šlifavimui būdinga simetrija ir platūs, žvakės šviesą primenantys blyksniai. |
Bespalvių deimantų spalvos klasės ir fantazinių spalvų deimantai
Deimantų spalva nevertinama pagal vieną ištisinę skalę. Deimantai nuo bespalvių iki šviesiai geltonų ar rudų paprastai vertinami pagal skalę nuo D iki Z, o pakankamai ryškios spalvos deimantai vertinami kaip fantazinių spalvų deimantai pagal atspalvį, toną, sodrumą, spalvos pasiskirstymą ir kilmę.
| Spalvų grupė | Dažna priežastis | Svarbios aplinkybės |
|---|---|---|
| Geltona | Su azotu susijusi šviesos sugertis kristalinėje gardelėje. | Spalva svyruoja nuo vos juntamo šilto atspalvio D–Z skalės deimantuose iki sodrios fantazinės geltonos. |
| Mėlyna | Daugelyje gamtinių mėlynų deimantų – boras; apdorotuose ar laboratorijoje išaugintuose deimantuose galimos ir kitos priežastys. | Spalvos kilmei nustatyti gali prireikti pažangių laboratorinių tyrimų. |
| Rožinė, raudona ir kai kurie rudi atspalviai | Plastinė deformacija, pakeičianti kristalinę gardelę. | Spalva gali būti pasiskirsčiusi juostomis arba kristalo augimo ruožuose, o ne tolygiai visame akmenyje. |
| Žalia | Natūrali arba dirbtinė apšvita sukuria spalvos centrus. | Atskirti natūralios ir apdorojimu išgautos žalios spalvos deimantus gali būti ypač sudėtinga; gali prireikti laboratorinės ataskaitos. |
| Juoda | Gausūs tamsūs intarpai, grafitinė medžiaga, įtrūkiai arba apdorojimas. | Dokumentuose turėtų būti aiškiai atskiriami natūralios juodos spalvos deimantai ir tie, kurių juoda spalva išgauta apdorojimu. |
Švarumas ir vidinės ypatybės
Intarpai liudija augimą, slėgį, deformaciją ir pernašą. Vertinant švarumą nustatoma, kiek šios ypatybės matomos ir reikšmingos kontroliuojamomis tyrimo sąlygomis; deimantai neskirstomi į „tobulus“ ir „netobulus“ objektus.
Kristalai ir mineralai
Smulkūs viduje esantys kristalai gali būti skaidrūs, blyškūs, tamsūs arba metališkos išvaizdos. Kai kurie natūralių deimantų intarpai suteikia vertingų duomenų apie mantijos sąlygas.
Plunksniniai įtrūkiai
Vidiniai įtrūkiai vadinami plunksniniais, nes jų šviesą atspindintys paviršiai gali atrodyti švelnūs ar priminti plunksnas. Jų reikšmingumas priklauso nuo vietos, dydžio, orientacijos ir to, ar jie siekia paviršių.
Debesėliai ir taškiniai intarpai
Taškiniai intarpai – tai itin smulkūs kristalai. Tankios jų sankaupos gali sudaryti debesėlį, kuris gali būti nereikšmingas arba, jei yra didelis, mažinti skaidrumą.
Adatiniai intarpai ir augimo ruožuotumas
Adatos formos kristalai, vidinės augimo linijos, vidiniai įtempiai ir augimo ruožuotumas gali atskleisti kristalo formavimosi istoriją ir turėti įtakos jo išvaizdai.
Ertmės ir išdaužos
Paviršiuje atsiveriančias ypatybes reikia įvertinti atidžiau, nes jose gali kauptis nešvarumai, jos gali pažeisti poliruoto paviršiaus vientisumą arba sukurti vietinę silpnąją vietą.
Švarumas plika akimi
„Švarus plika akimi“ – neoficialus apibūdinimas, o ne laboratorinė klasė. Intarpų matomumas priklauso nuo regėjimo, stebėjimo atstumo, apšvietimo, akmens formos, dydžio ir intarpų vietos.
| Klasių grupė | Bendra reikšmė didinant 10 kartų | Praktinė pastaba |
|---|---|---|
| FL | Patyręs vertintojas nustatytomis sąlygomis nemato nei intarpų, nei paviršiaus defektų. | Itin reta klasė; vizualiai švariai išvaizdai ji nebūtina. |
| IF | Intarpų nematyti; yra tik paviršiaus defektų. | Taip pat reta klasė, daugiausia aktuali pageidaujantiems itin didelio švarumo arba kolekcininkams. |
| VVS1–VVS2 | Itin smulkūs intarpai, kuriuos labai sunku aptikti. | Nedidinant intarpų paprastai nematyti. |
| VS1–VS2 | Nedideli intarpai, kuriuos aptikti gali būti sunku arba gana lengva. | Daugelis akmenų plika akimi atrodo švarūs, priklausomai nuo jų dydžio ir formos. |
| SI1–SI2 | Didinant pastebimi intarpai. | Vieni plika akimi atrodo švarūs, kitų intarpai matomi; svarbu kiekvieną akmenį apžiūrėti atskirai. |
| I1–I3 | Akivaizdūs intarpai, galintys paveikti skaidrumą, grožį ar atsparumą pažeidimams. | Intarpų vietą ir struktūrą reikia atidžiai įvertinti, ypač renkantis kasdien nešiojamus papuošalus. |
Masė karatais ir dydis žiūrint iš viršaus
Karatais matuojama masė, o ne skersmuo. Forma, aukštis, rundisto storis, briaunų išdėstymas ir šlifavimo sprendimai lemia, kokia tos masės dalis matoma iš viršaus.
Vienas karatas lygus 0,2 gramo
Vertinimo ataskaitose masė karatais nurodoma šimtosios karato dalies tikslumu. Nedidelius masės skirtumus gali būti sunku pastebėti nepalyginus matmenų.
Matomas plotas priklauso nuo formos
Ovalūs, kriaušės ir markizės formos deimantai dažnai turi didesnį iš viršaus matomą plotą vienam karatui nei aukštesni pagalvėlės formos ar Asscher šlifavimo deimantai, nors proporcijos ir kontūras taip pat turi didelę reikšmę.
Aukštis gali slėpti masę
Aukštas paviljonas arba storas rundistas gali sutelkti dalį masės žemiau matomo kontūro. Lengvesnis deimantas, kurio iš viršaus matomas plotas didesnis, gali atrodyti stambesnis.
Matmenims verta skirti tiek pat dėmesio
Ilgis, plotis, aukštis ir ilgio bei pločio santykis padeda suprasti, kiek vietos deimantas užims įtvare ir kaip atrodys ant rankos ar kūno.
| Apytikslė masė karatais | Įprastas gerų proporcijų akmens skersmuo | Paaiškinamoji pastaba |
|---|---|---|
| 0,25 ct | Apie 4,0–4,2 mm | Nedideli aptaiso konstrukcijos skirtumai gali smarkiai paveikti tariamą akmens dydį. |
| 0,50 ct | Apie 5,0–5,2 mm | Akmens gylis ir rundisto storis gali turėti įtakos matomam dydžiui. |
| 0,75 ct | Apie 5,7–5,9 mm | Šlifavimo kokybė dažnai turi didesnę įtaką išvaizdai nei nedidelis masės padidėjimas. |
| 1,00 ct | Apie 6,4–6,5 mm | Tikslūs matmenys skiriasi; ne visų vieno karato deimantų skersmuo vienodas. |
| 1,50 ct | Apie 7,3–7,4 mm | Lyginkite iš viršaus matomus matmenis, o ne remkitės vien mase. |
| 2,00 ct | Apie 8,1–8,2 mm | Didesniuose akmenyse lengviau pastebėti spalvą, švarumą ir briaunų raštą. |
Šie matmenys yra apytiksliai ir taikomi tik pakankamai taisyklingų proporcijų apvaliems briliantams. Kitų formų deimantus reikia lyginti tiesiogiai, atsižvelgiant į ilgį, plotį, jų santykį ir iš viršaus matomą dydį.
Gamtiniai ir laboratorijoje išauginti deimantai
Gamtinių ir laboratorijoje išaugintų deimantų pagrindinė anglies kristalinė gardelė yra tokia pati, kaip ir daugelis fizinių bei optinių savybių. Esminis jų skirtumas – kilmė: vieni kristalizavosi Žemės mantijoje, o kiti susiformavo kontroliuojamo technologinio proceso metu.
Gamtinis deimantas
Gamtiniai deimantai susidarė geologinėmis sąlygomis, o į paviršių juos iškėlė vulkaniniai procesai. Jų intarpai, augimo zonos, vidiniai įtempiai ir pėdsakinė cheminė sudėtis gali išsaugoti informaciją apie mantijos istoriją.
HPHT metodu išaugintas deimantas
Auginant aukšto slėgio ir aukštos temperatūros metodu atkuriamos slėgio ir temperatūros sąlygos, kuriomis deimantas yra stabilus. Mažas deimanto kristalas užuomazga auga terpėje, kurioje yra anglies šaltinis ir metalinis fliusas.
CVD metodu išaugintas deimantas
Cheminio nusodinimo iš garų fazės metodu deimantas auginamas sluoksnis po sluoksnio ant kristalo užuomazgos žemo slėgio kameroje, kurioje yra į plazmos būseną sužadintų, anglies gausių dujų.
Laboratorinis atpažinimas
Pažangiais prietaisais vertinama augimo struktūra, spektroskopiniai duomenys, pėdsakiniai defektai, intarpai, fluorescencija ir fosforescencija, siekiant atskirti gamtinius, HPHT ir CVD metodais išaugintus deimantus.
| Savybė | Gamtinis deimantas | Laboratorijoje išaugintas deimantas |
|---|---|---|
| Kilmė | Susidarė Žemės mantijoje ir buvo iškeltas vulkaninių uolienų. | Pagamintas taikant HPHT arba CVD technologiją. |
| Sudėtis | Anglies kristalinė gardelė su gamtinėmis pėdsakinėmis priemaišomis ir defektais. | Anglies kristalinė gardelė su augimo metu atsiradusiomis pėdsakinėmis priemaišomis ir defektais. |
| Kietumas ir optinės savybės | Deimantui būdingas kietumas, lūžio rodiklis, dispersija ir šilumos laidumas. | Deimantui būdingas kietumas, lūžio rodiklis, dispersija ir šilumos laidumas. |
| Paprastas deimantų testeris | Paprastai atpažįsta kaip deimantą. | Taip pat atpažįsta kaip deimantą; paprastas testeris negali nustatyti kilmės. |
| Atpažinimas | Patvirtinamas gemologiniais tyrimais ir gamtinio augimo požymiais. | Patvirtinamas pagal augimo struktūrą, spektroskopijos duomenis ir laboratorinę analizę. |
| Dokumentai | Tyrimų ataskaitose turėtų būti nurodyta gamtinė kilmė ir atskleistos taikytos apdorojimo procedūros. | Tyrimų ataskaitose turėtų būti aiškiai nurodyta, kad deimantas išaugintas laboratorijoje, jo auginimo metodas, jei nustatytas, ir taikytos apdorojimo procedūros. |
Apdorojimas, imitacijos ir atpažinimas
Deimantas gali būti gamtinis arba išaugintas laboratorijoje, apdorotas arba neapdorotas, be to, jį gali imituoti kita medžiaga. Šios kategorijos turėtų būti aiškiai atskirtos: kilmė nusako, kur deimantas susidarė, apdorojimas – vėlesnius jo pakeitimus, o imitacija – medžiagą, kuri tik primena deimantą.
| Apdorojimas | Paskirtis | Priežiūra ir informacijos atskleidimas |
|---|---|---|
| Spalvos keitimas HPHT metodu | Pakeičia arba pagerina spalvą, pakeisdamas tam tikrų deimantų vidinius defektus. | Įprastai nešiojant spalva paprastai išlieka stabili; apdorojimas turėtų būti nurodytas laboratorijos ataskaitoje. |
| Apšvitinimas ir atkaitinimas | Sukuria arba pakeičia spalvas, įskaitant mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę ar jų derinius. | Įprastomis sąlygomis spalva dažniausiai išlieka stabili, tačiau būtina atskleisti apdorojimą ir spalvos kilmę. |
| Paviršiaus dengimas | Padengiamas plonu spalvotu sluoksniu, kad pasikeistų regimoji paties akmens spalva. | Dangas gali pažeisti trintis, karštis, cheminės medžiagos ir taisymo darbai. |
| Gręžimas lazeriu | Sukuriamas mikroskopinis kanalas tamsiam intarpui pasiekti ir pakeisti. | Kanalai lieka visam laikui; apdorojimas turėtų būti dokumentuotas. |
| Plyšių užpildymas | Į paviršių atsiveriantys plyšiai užpildomi į stiklą panašia medžiaga, kad būtų mažiau pastebimi. | Deimantus su užpildytais plyšiais reikia valyti švelniai ir saugoti nuo karščio, ultragarsinio valymo bei kai kurių taisymo procedūrų. |
| Medžiaga | Kuo primena deimantą | Kuo skiriasi |
|---|---|---|
| Moisanitas | Didelis žėrėjimas, stipri dispersija ir geras kietumas. | Paprastai pasižymi ryškesniu vaivorykštiniu spalvų žaismu ir dvejopu lūžiu; naudojant paprastus šiluminio laidumo testerius gali prireikti derinti kelis tyrimo metodus. |
| Kubinis cirkonio dioksidas | Skaidrus, žėrintis, plačiai prieinamas ir lengvai šlifuojamas. | Tokio pat dydžio yra sunkesnis, minkštesnis ir optinėmis savybėmis skiriasi nuo deimanto. |
| Baltasis safyras | Patvarus, skaidrus ir tinkamas šlifuoti briaunomis. | Dėl mažesnio lūžio rodiklio ir dispersijos grąžinama šviesa yra švelnesnė ir ne tokia intensyvi. |
| Bespalvis cirkonas | Didelis žėrėjimas ir pastebimas spalvų žaismas. | Stiprus dvejopas lūžis, kitoks tankis ir didesnis briaunų jautrumas dilimui. |
| Stiklas | Gali imituoti skaidraus, briaunomis šlifuoto akmens išvaizdą. | Mažesnis kietumas, švelnesnis blizgesys, galimi dujų burbuliukai ir kitokios optinės savybės. |
Kaip įvertinti ir išsirinkti deimantą
Kruopštus pasirinkimas prasideda nuo išvaizdos ir numatomo naudojimo, o matavimai bei laboratoriniai duomenys padeda paaiškinti tai, ką mato akis. Nė vienas įvertinimas neturėtų pakeisti tiesioginio žėrėjimo, šviesos rašto, spalvos, intarpų ir tinkamumo įtvirtinti vertinimo.
Pradėkite nuo šviesos žaismo
Apžiūrėkite deimantą išsklaidytoje dienos šviesoje, įprastoje patalpų šviesoje ir apšviestą mažesnių kryptinės šviesos šaltinių. Ieškokite subalansuoto žėrėjimo, aiškių blyksnių ir kuo mažiau negyvų ar permatomai atrodančių sričių.
Pasirinkite spalvų derinį
Spalvą reikėtų vertinti atsižvelgiant į formą, dydį, metalą ir gretimus akmenis. Spalvos kategorija, kuri geltonajame aukse atrodo neutrali, šalia ledinio baltumo akcentinių akmenų gali atrodyti šiltesnė.
Kiekvieno akmens švarumą vertinkite atskirai
Nustatykite, ar intarpai matomi be didinimo ir ar kokios nors paviršių pasiekiančios ypatybės nekelia abejonių dėl patvarumo.
Palyginkite matmenis
Ilgis, plotis, gylis ir ilgio bei pločio santykis atskleidžia, kaip pasiskirsto karatais išreikšta masė. Vienodos masės akmenų matomas dydis žiūrint iš viršaus gali pastebimai skirtis.
Įtvirtinimą priderinkite prie formos
Smailes ir kampus reikia apsaugoti. Žemi įtvirtinimai, apvadiniai įtvirtinimai, V formos kojelės ir patikimi krepšeliniai įtvirtinimai gali sumažinti užkliuvimo ir smūgių riziką.
Atskirkite kokybės vertinimą nuo kilmės duomenų
Gemologinėje ataskaitoje aprašoma akmens tapatybė ir kokybė. Teiginiams apie tiekimo grandinę, darbo sąlygas, poveikį aplinkai ar geografinę kilmę pagrįsti reikia atskirų dokumentų.
| Ataskaitos laukas | Ką jis nurodo | Ką patikrinti |
|---|---|---|
| Identifikavimas ir kilmė | Natūralus ar laboratorijoje išaugintas deimantas, nurodant aptiktą apdorojimą. | Įsitikinkite, kad kilmė nurodyta aiškiai, o ne tik numanoma. |
| Matmenys | Ilgis, plotis ir gylis. | Palyginkite matomą dydį iš viršaus, ilgio bei pločio santykį ir gylį su matomomis akmens proporcijomis. |
| Masė karatais | Tiksli masė dviejų skaitmenų po kablelio tikslumu. | Vertinkite kartu su matmenimis, o ne laikykite masę matomo dydžio rodikliu. |
| Spalva ir švarumas | Įvertinimai, suteikti standartizuotomis sąlygomis. | Palyginkite įvertinimus su tikrąja išvaizda esant įvairiam apšvietimui. |
| Šlifavimas, poliravimas ir simetrija | Meistrystė ir, kai taikoma, bendra šlifavimo kokybė. | Atminkite, kad laboratorijų vartojami terminai ir šlifavimo vertinimo apimtis skiriasi. |
| Schema ir pastabos | Schemoje pažymėti intarpai, įrašai, apdorojimo būdai ar papildomi pastebėjimai. | Atidžiai perskaitykite pastabas; svarbios informacijos gali būti pateikta ir ne pagrindinėse įvertinimų eilutėse. |
| Ataskaitos numeris | Unikalus vertinimo dokumento identifikacinis numeris. | Patikrinkite ataskaitą ją išdavusioje laboratorijoje ir palyginkite lazerinį įrašą, jei toks yra. |
Priežiūra, valymas ir apsauginiai įtvirtinimai
Deimantas itin gerai atlaiko kasdienį dilimą, tačiau riebalai greitai sumažina jo žėrėjimą, o stiprūs smūgiai gali pažeisti pažeidžiamus kraštus. Prižiūrėti reikia ir akmenį, ir jį laikantį metalinį įtvirtinimą.
Įprastas valymas
Trumpam pamerkite į drungną vandenį su švelniu indų plovikliu, tada minkštu šepetėliu švelniai išvalykite po akmeniu ir aplink įtvirtinimą. Nuskalaukite ir nusausinkite nepūkuojančia šluoste.
Riebalai ir paviršinė plėvelė
Prie deimanto lengvai prikimba odos ir kosmetikos riebalai. Plona jų plėvelė gali sumažinti spindesį net tada, kai pats akmuo nepažeistas.
Ultragarsinis valymas
Jis gali tikti neapdorotiems, įtrūkimų neturintiems deimantams, patikimai pritvirtintiems šiuolaikiniuose įtvirtinimuose. Venkite jo, jei akmens įtrūkimai užpildyti, deimante gausu intarpų, įtvirtinimas senovinis arba yra atsilaisvinusių dalių.
Garai ir karštis taisant
Karštis gali paveikti užpildus, dangas, intarpus, lituotus įtvirtinimus ir greta esančius brangakmenius. Prieš profesionalų valymą ar taisymą būtina žinoti, kaip akmuo buvo apdorotas.
Laikymas
Papuošalus su deimantais laikykite atskirai. Papuošalams trinantis vienam į kitą, deimantas gali subraižyti kitus brangakmenius, poliruotus metalus ir kitą deimantą.
Įtvirtinimo patikra
Periodiškai tikrinkite krapanus, apvadus, kanalinius ir pavé įtvirtinimus. Jei akmuo juda, spragsi, įtvirtinimas užkliūva ar matyti tarpai, šias problemas reikėtų pašalinti prieš toliau nešiojant papuošalą.
| Įtvirtinimo ypatybė | Apsauginė paskirtis | Geriausiai tinka |
|---|---|---|
| Šešių krapanų krepšelis | Suteikia papildomų atramos taškų ir apsaugo didesnę apvalaus deimanto rondisto dalį. | Apvaliems centriniams akmenims papuošaluose, skirtuose dažnai nešioti. |
| Apvadas | Apjuosia rondistą metalu ir sudaro žemą, patikimą įtvirtinimą. | Aktyviam gyvenimo būdui, papuošalams su žemiau įtvirtintais akmenimis ir akmenims su pažeidžiamais kraštais. |
| V formos krapanai | Uždengia smailius galiukus, kurie gali lengvai nuskilti. | Kriaušės, markizės, princesės ir kitų smailių formų akmenims. |
| Aureolė arba apsauginis rėmelis | Gali sušvelninti kai kuriuos šoninius smūgius į centrinį akmenį. | Modeliams, kuriems tinka didesnis plotis ir papildomi dekoratyviniai akmenys. |
| Žemo profilio krepšelis | Mažina užkliuvimo tikimybę ir įtvirtinimą veikiančią sverto jėgą. | Kasdien nešiojamiems žiedams ir praktiškiems papuošalams. |
Istorija ir kultūrinė reikšmė
Žodis deimantas dažnai siejamas su graikų kalbos žodžiu adamas, reiškiančiu nenugalimą arba neprijaukintą. Pavadinimas atspindi nepaprastą akmens atsparumą dilimui – savybę, kuri buvo žinoma gerokai anksčiau, nei buvo suprasta jo atominė sandara.
Indija buvo ankstyviausias svarbus deimantų šaltinis, žinomas platesnei istorinei prekybai brangakmeniais. Akmenys iš Indijos telkinių keliavo regioniniais ir tarptautiniais prekybos tinklais ir buvo naudojami karališkuosiuose, religiniuose, apeiginiuose bei asmeniniuose papuošaluose. Garsūs gavybos rajonai, vėliau bendrai vadinti Golkonda, imti sieti su išskirtiniais bespalviais ir fantazinių spalvų deimantais.
XVIII amžiuje Brazilijos telkiniai padidino pasaulinę pasiūlą. XIX amžiuje pietinėje Afrikos dalyje atrasti telkiniai pakeitė gavybos mastą, šlifavimo pramonę, prekybos struktūras ir papuošalų su deimantais tarptautinį žinomumą. Šiuolaikinis apvalus briliantinis šlifavimas susiformavo tobulėjant šlifavimo įrangai ir optinei analizei, vis tiksliau derinant briaunų kampus su šviesos grąža.
Deimantas taip pat tapo technologiškai svarbia medžiaga. Pramoniniai deimantai ir deimantinės dangos naudojami pjovimui, šlifavimui, gręžimui, šilumos valdymui, moksliniams prietaisams ir specializuotai elektronikai. Auginimo laboratorijoje technologijos buvo išplėtotos XX amžiuje, o dabar taip gaminama medžiaga naudojama ir techninėms reikmėms, ir juvelyrikoje.
Šiuolaikinėje simbolikoje deimantas glaudžiai siejamas su įsipareigojimu, ištverme, aiškumu ir iškilmingais įžadais. Jis taip pat laikomas tradiciniu balandžio mėnesį gimusiųjų akmeniu. Šios sąsajos yra kultūrinės, o ne mineraloginės, tačiau jas stiprina medžiagos patvarumas ir gebėjimas grąžinti šviesą.
Deimanto kultūrinė galia kyla iš ryškaus kontrasto: tamsoje susiformavęs kristalas, smarkių geologinių procesų iškeltas aukštyn, šlifuojant atsiskleidžia kaip šviesos instrumentas.
Simbolinė ir apmąstymams skirta reikšmė
Šiuolaikinėje simbolinėje praktikoje deimantas siejamas su aiškumu, principingumu, ištverme, įsipareigojimu ir disciplinuotu galimybių atskleidimu. Šios reikšmės natūraliai kyla iš jo anglies struktūros, susidarymo geologinėse gelmėse ir priklausomybės nuo tikslaus šlifavimo.
Aiškumas
Deimantas gali priminti, kaip svarbu atskirti esminę informaciją nuo dėmesį blaškančių dalykų ir išsakyti ketinimą be nereikalingų komplikacijų.
Įsipareigojimas
Deimanto naudojimas įžadus simbolizuojančiuose papuošaluose daro jį stipriu pažadų, palaikomų nuosekliais veiksmais, o ne akimirkos jausmų intensyvumu, simboliu.
Atsparumas
Akmens kietumas primena ištvermę, o jo skalumas suteikia atsvarą šiai pamokai: stiprybė veiksmingiausia tada, kai suprantama, kuriomis kryptimis akmuo yra pažeidžiamas.
Tobulinimas
Neapdorotas deimantas įgyja optinį išraiškingumą, kai jam tikslingai suteikiama forma. Simboliškai jis gali reikšti tobulinimą, kuris atskleidžia, o ne panaikina esminę prigimtį.
Šviesa ir šešėlis
Scintiliacija priklauso nuo šviesių ir tamsių briaunelių kontrasto. Akmuo pateikia prasmingą aiškumo, atsirandančio iš tarpusavio santykio, o ne iš nenutrūkstamo švytėjimo, vaizdinį.
Įžvalgumas
Gamtinė kilmė, auginimas laboratorijoje, savybių gerinimas, kokybės vertinimas ir išvaizda yra atskiri klausimai. Deimantas gali simbolizuoti kiekvieno iš šių aspektų išnagrinėjimo prieš darant išvadą vertę.
Apmąstymo praktikos
Šiose praktikose deimantas ar papuošalas su deimantu naudojamas kaip sutelkto dėmesio objektas. Jų vertė slypi stebėjime, mintis įvardijančioje kalboje ir praktiniuose pasirinkimuose, kuriuos paskatina akmuo.
Aiškumo briaunelė
- Padėkite deimantą ten, kur jį apšviestų švelni, netiesioginė šviesa.
- Pasirinkite vienos briaunelės atspindį ir sutelkite į jį dėmesį trims lėtiems įkvėpimams ir iškvėpimams.
- Įvardykite sprendimą ar užduotį, kuri šiuo metu atrodo pernelyg sudėtinga.
- Vienu sakiniu užrašykite klausimo esmę.
- Pasirinkite vieną veiksmą, tiesiogiai kylantį iš šio sakinio.
Pažadas ir veiksmas
- Laikykite rankoje arba stebėkite deimantą, susijusį su įsipareigojimu, prisiminimu ar asmenine vertybe.
- Įvardykite vertybę viena aiškia fraze.
- Paklauskite savęs, koks elgesys šiandien išreikštų šią vertybę.
- Pasirinkite vieną pakankamai nedidelį veiksmą, kurį galėtumėte atlikti iki dienos pabaigos.
- Tegul akmuo žymi tęstinumą, o ne tobulumą.
Šviesos ir kontrasto dienoraštis
- Lėtai judinkite deimantą po vienu kryptinės šviesos šaltiniu.
- Stebėkite, kaip šviesios briaunelės išryškėja šalia tamsių.
- Užrašykite vieną dabartinę savo stiprybę ir vieną pažeidžiamą vietą.
- Nustatykite, kaip jos veikia viena kitą, užuot laikę jas priešingybėmis.
- Pasirinkite vieną pakeitimą, kuris apsaugotų pažeidžiamą vietą, bet neužgožtų stiprybės.
Tęskite pažintį specializuotuose deimanto vadovuose
Deimantą galima tyrinėti kristalografijos, mantijos geologijos, optinių savybių, kokybės vertinimo, radimviečių, kultūros istorijos, legendų ir apmąstymo praktikos požiūriais. Šiuose teminiuose vadovuose tema nagrinėjama išsamiau.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar deimantas nesudaužomas?
Ne. Deimantas yra itin atsparus įbrėžimams, tačiau pasižymi tobulu oktaedriniu skalumu ir nuo pakankamai stipraus, staigaus smūgio gali nuskilti arba suskilti.
Ar laboratorijoje išauginti deimantai cheminiu požiūriu yra tikri deimantai?
Taip. Laboratorijoje išaugintų deimantų pagrindinė anglies kristalinė sandara ir savybės yra tokios pačios kaip gamtinių deimantų. Jų kilmė yra technologinė, o ne geologinė, ir tai turėtų būti aiškiai nurodyta.
Ar deimantų testeris laboratorijoje išaugintą deimantą atpažins kaip deimantą?
Taip. Gamtinių ir laboratorijoje išaugintų deimantų šiluminės bei elektrinės savybės, kurias matuoja įprasti deimantų testeriai, yra tokios pačios. Kilmei nustatyti reikia pažangesnių gemologinių tyrimų.
Ar fluorescencija reiškia prastesnę deimanto kokybę?
Nebūtinai. Fluorescencija gali turėti menką regimą poveikį, esant tam tikram apšvietimui sumažinti matomą šiltą atspalvį arba kartais prisidėti prie drumstos išvaizdos. Kiekvieną deimantą reikėtų vertinti atskirai.
Kokių formų deimantai atrodo didžiausi pagal savo svorį karatais?
Pailgų formų, pavyzdžiui, ovalo, kriaušės ir markizės, deimantai žiūrint iš viršaus dažnai atrodo gana dideli. Vis dėlto tikrasis dydis priklauso nuo gylio, rundisto, ilgio ir pločio santykio bei šlifavimo.
Kokios švarumo klasės deimantas neturi plika akimi matomų intarpų?
Universalios klasės nėra. Daugelyje VS ir kai kuriuose SI klasės deimantuose plika akimi intarpų nematyti, tačiau jų matomumas priklauso nuo akmens dydžio, formos, intarpų vietos, apšvietimo ir stebėtojo.
Ar deimantas gali subraižyti kitą deimantą?
Taip. Deimantų paviršiai gali subraižyti vienas kitą, todėl net ir deimantinius papuošalus rekomenduojama laikyti atskirai vieną nuo kito.
Ar papuošalus su deimantais galima valyti ultragarsinėje vonelėje?
Neapdoroti, neįtrūkę deimantai, patikimai įtvirtinti šiuolaikiniuose apsoduose, gali atlaikyti ultragarsinį valymą. Akmenis su užpildytais plyšiais, daug intarpų turinčius deimantus, senovinius apsodus ir atsilaisvinusias dalis reikėtų valyti rankomis.
Ar visi juodieji deimantai yra juodi iš prigimties?
Ne. Kai kurie yra natūraliai tamsūs dėl gausių intarpų ar grafitinės medžiagos, tačiau daugelis prekyboje esančių juodųjų deimantų buvo apdoroti, kad įgautų vienodą tamsią išvaizdą.
Kuo skiriasi deimantas ir moisanitas?
Moisanitas yra silicio karbidas, o ne anglis. Jis pasižymi stipriu spindesiu ir didele dispersija, tačiau jo optinės, šiluminės ir elektrinės savybės skiriasi nuo deimanto. Profesionaliais tyrimais šiuos du akmenis galima patikimai atskirti.
Kodėl du vieno karato deimantai gali atrodyti skirtingo dydžio?
Karatais matuojamas svoris. Gilesnis paviljonas, storesnis rundistas, kitokia forma ar proporcijos gali pakeisti matomą ilgį, plotį ir plotą žiūrint iš viršaus.
Ar kokybės vertinimo ataskaita patvirtina etišką arba aplinkai nekenksmingą kilmę?
Įprastoje kokybės vertinimo ataskaitoje aprašoma gemologinė akmens tapatybė ir kokybė. Darbo sąlygoms, poveikiui aplinkai, tiekimo grandinės atsekamumui ir geografinei kilmei patvirtinti reikia atskirų dokumentų.
Baigiamasis apmąstymas
Deimantas – tai proga pažinti sandaros reikšmę. Jo kietumą lemia ištisinė anglies kristalinė gardelė, pažeidžiamumą – tvarkingai išsidėsčiusios skalumo plokštumos, o spindesys atsiskleidžia tik tuomet, kai gamtinės optinės savybės dera su žmogaus atliktu šlifavimu. Net jo žėrėjimas yra ne nuolatinis švytėjimas, o tikslus šviesos ir šešėlio ritmas.
Gerai suprasti deimantą – vadinasi, žvelgti plačiau nei į vieną kokybės klasę ar simbolį. Susidarymas, augimo istorija, kilmė, apdorojimas, šlifavimas, intarpai, apsodas ir dokumentai – visa tai lemia, koks yra akmuo ir kaip jis atlaikys laiko išbandymus.
Naudokitės aukščiau esančiais naršymo mygtukais , kad grįžtumėte į bet kurį skyrių arba pereitumėte prie specializuotų vadovų ir išsamiau patyrinėtumėte deimantų mokslą, istoriją, kokybės vertinimą, simboliką bei refleksijos praktiką.