Granitas: sužinokite, kaip susidaro ši uoliena

Trumpi faktai

Granitas yra stambiagrūdė plutoninė uoliena, o ne atskiras mineralas. Jo priskyrimą granitui lemia kvarco, šarminio lauko špato ir plagioklazo proporcijos, o išvaizdai įtakos turi biotitas, raginukė, muskovitas, geležies oksidai ir nedidelė, bet moksliniu požiūriu svarbi akcesorinių mineralų dalis.

Uolienos klasė Felsinė intruzinė magminė uoliena

Pagrindiniai uolieną sudarantys mineralai Kvarcas, šarminis lauko špatas ir plagioklazas

Tipinė struktūra Faneritinė ir visiškai kristalinė

Silicio dioksido kiekis Dažniausiai apie 65–77 masės % SiO₂

Tipinis tankis Maždaug 2,6–2,75 g/cm³

Grūdelių dydis Paprastai nuo milimetrų iki centimetrų

Dažni tamsieji mineralai Biotitas, raginukė, o vietomis – muskovitas

Dažnos slūgsojimo formos Plutonai, štokai, batolitai, daikos ir klodinės intruzijos

Vulkaninis atitikmuo Riolitas, vertinant bendrąją sudėtį

Dūlėjimo produktai Molis, kvarcinis smėlis, granitinis žvirgždas (grusas), uolų atlikuoniai ir dūlėjimo rieduliai

Požymis	Tipinė išraiška	Kodėl tai svarbu
Matomi kristalai	Tarpusavyje suaugę grūdeliai, pakankamai dideli, kad juos būtų galima atskirti plika akimi arba rankine lupa.	Rodo, kad gelmėse kristalizacija vyko pakankamai lėtai, kad atskiri mineralų grūdeliai spėtų užaugti.
Bendra šviesi spalva	Balta, sidabriškai pilka, kreminė, blyškiai rausva, lašišinė arba šviesiai ruda, paprastai su tamsių mineralų taškeliais.	Atspindi didelę kvarco ir lauko špatų dalį, palyginti su mafiniais mineralais.
Nevienodas mineralų kietumas	Kvarco kietumas pagal Moso skalę yra 7, lauko špatų – apie 6, o žėručiai ir pakitusios zonos yra minkštesni.	Granitas neturi vienodo kietumo, o jo sudedamosios dalys poliruojant elgiasi nevienodai.
Mažas pirminis poringumas	Nepakitęs granitas paprastai yra tankus, nors mikroįtrūkiai ir pakitimai gali padidinti įgeriamumą.	Lemia dūlėjimą, dėmių susidarymą, impregnavimo poreikį ir ilgalaikes eksploatacines savybes statiniuose.
Plyšiuotas uolienų masyvas	Dideles atodangas skaido vertikalūs, horizontalūs arba lenkti plyšiai.	Plyšių išsidėstymas lemia skardžių, kupolų ir karjeruose išgaunamų blokų formavimąsi, požeminio vandens judėjimą bei šlaitų stabilumą.

Kas laikoma granitu?

Kasdienėje kalboje granitu dažnai vadinamas bet koks kietas, aiškiai kristalinis, margas akmuo. Geologijoje šis terminas vartojamas siauriau. Granitas yra plutoninė uoliena, kurioje yra nemažai kvarco ir abiejų pagrindinių lauko špatų grupių mineralų: šarminių lauko špatų ir plagioklazų.

Formalioji klasifikacija remiasi santykinėmis kvarco, šarminių lauko špatų ir plagioklazų dalimis, paprastai žymimomis Q, A ir P. Normalizavus šių trijų komponentų dalis, griežtai apibrėžtame granito klasifikaciniame lauke esančiose uolienose kvarcas sudaro maždaug 20–60 %, o šarminiai lauko špatai – apie 35–90 % visų lauko špatų. Šiam laukui priklauso monzogranitas ir sienogranitas.

Granitoidas yra platesnės uolienų grupės pavadinimas. Ji apima granitą, granodioritą, tonalitą, šarminių lauko špatų granitą ir kelias giminingas stambiagrūdes kvarco turinčias uolienas. Kalną, batolitą ar prekyboje siūlomą akmens plokštę, neformaliai vadinamus granitu, gali sudaryti daugiau nei vienos rūšies granitoidai.

Prekybinė akmens terminija yra dar platesnė. Dekoratyvinės medžiagos, parduodamos kaip granitas, geologiniu požiūriu gali būti granodioritas, kvarcinis monzonitas, gneisas, anortozitas, gabras, doleritas ar kita patvari kristalinė uoliena. Prekyboje pirmenybė teikiama išvaizdai, poliruotam paviršiui ir inžinerinėms eksploatacinėms savybėms, o ne QAPF klasifikacijai.

Granitas geologine prasme

Daug kvarco turinti plutoninė uoliena, klasifikuojama pagal išmatuotas mineralų dalis, struktūrą ir slūgsojimo santykius su kitomis uolienomis.

Granitoidas

Grupinis terminas, apimantis kelias šviesias, stambiagrūdes, kvarco turinčias intruzines uolienas.

Granitas prekybine prasme

Blokinio akmens kategorija, galinti apimti geologiškai skirtingas uolienas, kurių paviršiui galima suteikti patvarią apdailą.

Granitas yra uoliena, o ne mineralas. Jis neturi vienos cheminės formulės, kristalinės sistemos, lūžio rodiklio, skalumo ar kietumo pagal Moso skalę, nes kiekvienas jį sudarantis mineralas išlaiko savo savybes.

Mineralogija ir granito mozaika

Nepakitęs granito paviršius – tarsi mineralų žemėlapis. Kvarcas užima netaisyklingos formos tarpus, lauko špatai sudaro kampuotesnius grūdelius, o tamsūs žėručiai ar amfibolai užpildo mažesnius tarpelius. Akcesoriniai grūdeliai gali būti smulkūs, tačiau juose slypi didelė dalis informacijos apie uolienos amžių, mikroelementus, magnetines savybes ir radioaktyvumą.

Kvarcas Bespalvis, dūminis, šviesiai pilkas, melsvai pilkas arba stikliškas. Neturi skalumo ir dažnai sudaro netaisyklingos formos grūdelius tarpuose tarp kitų mineralų.
Šarminis lauko špatas Kreminis, blyškiai rausvas, lašišinis, plytų raudonumo arba baltas. Ortoklazui ir mikroklinui paprastai būdingos dvi skalumo kryptys, susikertančios beveik 90 laipsnių kampu.
Plagioklazas Nuo balto iki šviesiai pilko, o pakitęs kartais būna žalsvas. Tinkamame skalumo paviršiuje gali būti matomas smulkus lygiagretus ruožuotumas.
Biotitas ir muskovitas Biotitas sudaro rusvai juodas elastingas plokšteles; muskovitas – šviesius sidabriškus lapelius labiau peraliumininiuose granituose.
Raginukė Tamsiai žali arba juodi prizminiai grūdeliai, kuriems būdingas amfibolų skalumas. Ji dažna daugelyje su vulkaniniais lankais susijusių granitoidų.
Akcesoriniai ir pakitimų mineralai Gali būti cirkono, apatito, titanito, alanito, monacito, magnetito, ilmenito, turmalino, granato, chlorito, epidoto ir geležies oksidų.

Mineralas	Išvaizda rankiniame mėginyje	Atpažinimo savybės	Geologinė informacija
Kvarcas	Stikliški, pilki arba bespalviai netaisyklingi ploteliai be aiškių kampuotų kontūrų.	Kietumas pagal Moso skalę – 7, skalumo nėra, lūžis kriaukliškas.	Rodo silicio dioksido turtingą lydalą ir paprastai kristalizuojasi palyginti vėlai tarp pagrindinių mineralų asociacijos narių.
Šarminis lauko špatas	Rausvi, kreminiai, balti arba raudoni kampuoti grūdeliai; vietomis – labai stambūs fenokristalai.	Dvi skalumo kryptys, susikertančios beveik 90 laipsnių kampu; gali būti matomas pertitinis ruožuotumas.	Jo gausa skiria granitą nuo granodiorito ir tonalito, kuriuose vyrauja plagioklazas.
Plagioklazas	Balti ar pilki grūdeliai, paprastai mažiau skaidrūs nei kvarcas.	Skalumas dviem kryptimis; gali būti matomos smulkios lygiagrečios albitinio dvyniavimosi juostelės.	Zoniškumas ir pakitimai išsaugo kintančios magmos ir vėlesnių fluidų cheminės sudėties pėdsakus.
Biotitas	Juodi ar rudi blizgūs žvyneliai, skylantys į lanksčius lapelius.	Tobulas bazinis skalumas ir mažas kietumas, palyginti su kvarcu bei lauko špatu.	Išsaugo informaciją apie vandenį, geležį, magnį, fluorą ir slėgio bei temperatūros sąlygas.
Raginukė	Tamsiai žali ar juodi pailgi grūdeliai arba kompaktiškos prizmės.	Dvi skalumo kryptys, sudarančios maždaug 60 ir 120 laipsnių kampus.	Dažna vandens turinčiose metaaliumininėse magmose ir daugelyje žemyninių vulkaninių lankų granitoidų.
Cirkonas	Paprastai per smulkus, kad būtų galima atpažinti be didinimo ar atskyrimo.	Itin atsparus ir gebantis išsaugoti urano–švino datavimo informaciją.	Išsaugo informaciją apie kristalizacijos amžių, paveldėtą senesnės plutos medžiagą ir izotopinius magmos šaltinių požymius.

Iliustracinės proporcijos nėra klasifikavimo taisyklės. Daugelyje šviesių granitų yra maždaug 20–40 % kvarco, 20–60 % šarminio lauko špato, 10–35 % plagioklazo ir mažiau nei maždaug 15 % tamsiųjų mineralų, tačiau gamtinių uolienų sudėtis įvairuoja, o formalūs pavadinimai priklauso nuo normalizuotų modalinių proporcijų.

Granitas ir jam artimiausios uolienos

Granitoidinės uolienos tolydžiai pereina vienos į kitas. Pagrindinis pavadinimo pokytis įvyksta, kai šarminį lauko špatą pakeičia plagioklazas arba sumažėja kvarco kiekis.

Šarminio lauko špato granitas Kvarco gausi uoliena, kurioje beveik visas lauko špatas yra šarminis.
Sienogranitas Granitas, kuriame šarminio lauko špato akivaizdžiai daugiau nei plagioklazo; dažnai rausvas arba lašišos atspalvio.
Monzogranitas Granitas, kuriame šarminio lauko špato ir plagioklazo kiekiai artimesni vienas kitam.
Granodioritas Kvarco turintis granitoidas, kuriame plagioklazo daugiau nei šarminio lauko špato.
Tonalitas Kvarco gausus granitoidas, kurio lauko špatus beveik vien sudaro plagioklazas.

Uoliena	Pagrindinis sudėties skirtumas	Būdinga rankinio bandinio išvaizda
Granitas	Nemažai kvarco, taip pat šarminio lauko špato ir plagioklazo.	Šviesi susikabinusių grūdelių mozaika, dažniausiai rausva, balta arba pilka su tamsiais taškeliais.
Granodioritas	Tarp lauko špatų vyrauja plagioklazas.	Dažnai pilkesnis nei rausvas granitas, labiau primenantis druskos ir pipirų mišinį.
Tonalitas	Yra kvarco, tačiau beveik visas lauko špatas yra plagioklazas.	Paprastai nuo šviesiai pilko iki vidutinio pilkumo, dažnai su raginuke arba biotitu.
Kvarcinis monzonitas	Panašūs abiejų lauko špatų kiekiai, bet kvarco mažiau nei granite.	Kruopščiai neįvertinus mineralų tūrinių proporcijų, gali atrodyti beveik taip pat.
Sienitas	Vyrauja lauko špatai, kvarco mažai arba visai nėra.	Stambiagrūdis ir dažnai rausvas, tačiau be gausių stikliškų kvarco plotelių.
Dioritas	Vidutinės sudėties uoliena, kurioje gausu plagioklazo ir mafinių mineralų, o kvarco paprastai mažai.	Klasikinė juodai balta, druskos ir pipirų mišinį primenanti tekstūra.
Gabras	Mafinės sudėties uoliena, kurioje vyrauja kalcio gausus plagioklazas ir piroksenas.	Tamsus, tankus, paprastai be matomo kvarco.
Riolitas	Iš esmės panaši felsinė cheminė sudėtis, tačiau atvėso paviršiuje arba netoli jo.	Smulkiagrūdis, porfyrinis, su tekėjimo juostomis arba stikliškas, o ne stambiakristalis.
Granitinis gneisas	Granitinė medžiaga, pertvarkyta metamorfinės deformacijos.	Mineralai yra orientuoti arba susitelkę į skalūnuotumo plokštumas ir skirtingos sudėties juostas.

Vien spalva nėra patikimas požymis. Rausva stambiagrūdė uoliena gali būti granitas arba sienitas, o pilka – granitas, granodioritas, tonalitas arba gneisas. Kvarco atpažinimas ir lauko špatų proporcijų įvertinimas suteikia daugiau informacijos nei bendras atspalvis.

Kaip susidaro granitas

Granitas susidaro vykstant tarpusavyje susijusių procesų sekai: lydymuisi, lydalo atsiskyrimui, kilimui, kaupimuisi, kristalizacijai, fluidų koncentravimuisi, kilimui į paviršių ir erozijai. Skirtingų granitų pradinė medžiaga šioje sekoje yra nevienoda.

Supaprastinta granitinė sistema: plutonas kristalizuojasi senesnių aplinkinių uolienų viduje, vėlyvasis lakiųjų komponentų gausus lydalas patenka į daikas ir ertmes, hidroterminiai fluidai juda plyšiais, o vėlesnis kilimas atidengia intruziją.

1

Pradinės uolienos ima lydytis

Iš mantijos kilusios magmos šiluma, plutos storėjimas, slėgio mažėjimas, vanduo arba radioaktyviojo skilimo išskiriama šiluma gali sukelti dalinį žemyninės plutos ar po ja susikaupusio magminio sluoksnio lydymąsi.

2

Silicio dioksido gausus lydalas atsiskiria ir kyla

Lydalas juda grūdelių ribomis, lūžiais ir plyšiais, išnešdamas iš savo šaltinio ištirpusį vandenį ir mikroelementus.

3

Magma kaupiasi plutoje

Pasikartojantys magmos įsiskverbimai formuoja magmos kameras, štokus, plutonus ir batolitus. Nauja magma gali maišytis su senesne magma arba įtraukti aplinkinių uolienų medžiagą.

4

Auštant kristalai suauga tarpusavyje

Lauko špatai, kvarcas, žėručiai, amfibolai ir akcesoriniai mineralai auga kartu. Galutinis jų grūdelių dydis atspindi kristalizacijos užuomazgų susidarymą, augimo greitį, vandens kiekį ir aušimo eigą.

5

Koncentruojasi liekamasis lydalas ir fluidai

Vanduo, boras, fluoras, litis, berilis, fosforas ir nesuderinamieji elementai kaupiasi vėlyvuosiuose lydaluose, pegmatituose, aplituose ir hidroterminėse gyslose.

6

Kilimas ir erozija atidengia plutoną

Uoliena, kadaise susikristalizavusi kelių kilometrų gylyje po paviršiumi, gali tapti kalno siena, karjero atodanga, upės rieduliu, smėlingu dirvožemiu ar poliruotu architektūriniu akmeniu.

Granitas neturi vienos universalios kilmės. Vieni granitai susidaro daugiausia lydantis senesnei žemyninei plutai, o kitų susidaryme dalyvauja iš mantijos kilusi magma, kristalų frakcionavimas, asimiliacija arba keli kartu vykstantys procesai.

Tektoninės aplinkos ir granito grupės

Granitų aptinkama žemyniniuose lankuose, kolizijos juostose, riftuose, postorogeniniuose regionuose ir plokščių vidinėse srityse. Mineralinė ir cheminė sudėtis padeda atkurti jų šaltinį bei tektoninę aplinką, nors nė viena kategorija neaprėpia visų gamtinių sistemų.

Bendroji grupė	Įprastas šaltinis arba aplinka	Būdingi požymiai	Interpretavimo išlyga
I tipo granitoidai	Dažniausiai susidaro iš magminių protolitų arba mantijos poveikį patyrusios plutos žemyniniuose lankuose.	Dažnai pasitaiko raginukės ir biotito; uolienos dažnai būna nuo metaliumininių iki silpnai peraliumininių.	Daugelio lankų plutonų formavimosi istorijoje susipina plutos ir mantijos procesai, o ne vienas grynas šaltinis.
S tipo granitai	Dalinis nuosėdinių uolienų gausios plutos lydymasis, ypač susiduriant žemynams ir storėjant plutai.	Gali pasitaikyti muskovito, granato, kordierito, turmalino arba aliumosilikatų; sudėtis dažniausiai peraliumininė.	Mineralų asociacijos priklauso nuo šaltinio sudėties, slėgio, vandens ir lydymosi laipsnio.
A tipo granitai	Tempimo, postorogeninė arba plokštės vidaus aplinka, dažnai susijusi su karštesne ir palyginti sausa magma.	Gali būti gausūs šarmų, geležies ir praturtinti tam tikrais didelio lauko stiprio bei retųjų žemių elementais.	Ši kategorija apima kelis petrogenezės kelius ir neturėtų būti siejama su vienu vieninteliu šaltiniu.
M tipo granitoidai	Tiesiogiau iš mantijos kilusi magma, ypač vandenyninėje aplinkoje arba jaunuose lankuose.	Palyginti reti žemyninių granitų kompleksuose.	Sąveika su pluta gali greitai pakeisti iš pradžių mantijoje susidariusį lydalą.
Mišrūs ir hibridiniai granitoidai	Magmų susimaišymas, asimiliacija, pasikartojantys įsiskverbimai ir dalinis kelių pradinių uolienų lydymasis.	Enklavai, nepusiausvirosios struktūros, zonuoti mineralai, kontrastingos daikos ir sudėtingi izotopiniai požymiai.	Daugelis didelių batolitų yra sudėtinės sistemos, susiformavusios per pasikartojančius magmatizmo impulsus.

Žemyniniai lankai

Subdukcija į mantijos ir plutos sistemą atneša vandens ir šilumos. Pasikartojantis magmos susidarymas gali suformuoti milžiniškus granitoidinius batolitus žemynų pakraščiuose.

Kolizijos juostos

Sustorėjusi žemyninė pluta įkaista tiek, kad ima lydytis ir susidaro granitai, kuriuose gali būti muskovito, granato, turmalino arba kordierito.

Riftai ir plokščių vidinės sritys

Žemės plutos tempimas ir mantijos kaitinimas gali lemti šarminių ir mikroelementų gausių granito asociacijų susidarymą toli nuo aktyvios subdukcijos zonų.

Struktūros, tekstūros ir vėsimo istorijos pėdsakai

Uolienos struktūra ir tekstūra apibūdina grūdelių dydį, formą, orientaciją ir suaugimą. Jos gali atskleisti, ar magma kristalizavosi tolygiai, ar į ją pateko naujų magmos porcijų, ar joje kaupėsi lakiųjų komponentų gausus lydalas, ar ji maišėsi su kitokios sudėties magma ir ar jau sukietėjusi uoliena buvo deformuota.

Vienodagrūdė faneritinė struktūra

Dauguma grūdelių yra apytikriai panašaus dydžio. Uoliena gali būti smulkiagrūdė, vidutingrūdė arba stambiagrūdė, tačiau visoje jos masėje kristalai matomi plika akimi.

Porfyrinė struktūra

Stambūs lauko špato fenokristalai glūdi stambesnių kristalų pagrindinėje masėje ir rodo, kad kristalai augo daugiau nei vienu etapu arba skirtingu greičiu.

Grafiškasis suaugimas

Kvarcas ir šarminis lauko špatas suauga kampuotais, rašmenis primenančiais raštais, susidarančiais jiems kristalizuojantis vienu metu.

Rapakyvio struktūra

Apvalainus šarminio lauko špato kristalus gaubia plagioklazo apvadai, todėl kai kuriose proterozojaus ir jaunesnėse granito asociacijose susidaro būdingi žieduoti ovoidai.

Mafiniai enklavai

Tamsūs smulkiagrūdžiai gumulai gali būti karštesnės mafinės magmos, įsiskverbusios į vėsesnę silicio dioksido gausią magmą dar iki visiškos kristalizacijos, liekanos.

Ksenolitai

Intruzijoje glūdi senesnių aplinkinių uolienų fragmentai, išsaugoję asimiliacijos ir kontaktinio metamorfizmo požymius.

Miarolitinės ertmės

Atviros ertmės, kurių sieneles dengia gerai susiformavę kristalai, susidaro ten, kur lakiųjų komponentų gausus lydalas arba fluidas palieka erdvės laisvoms kristalų sienelėms augti.

Aplitas ir pegmatitas

Smulkiagrūdis šviesus aplitas ir itin stambiagrūdis pegmatitas gali kirsti pagrindinę granito masę kaip vėlyvojo etapo daikos, gyslos ar netaisyklingos formos kūnai.

Magminė arba tektoninė foliacija

Kryptingai išsidėstę lauko špatai ir tamsieji mineralai gali liudyti magmos tekėjimą, regioninę deformaciją ar vėlesnius deformacijos procesus. Ryškus dėl rekristalizacijos susidaręs juostuotumas suteikia uolienai gneiso bruožų.

Milžiniški pegmatito kristalai susidaro ne vien dėl to, kad uoliena vėso ypač lėtai. Didelis vandens ir lakiųjų komponentų kiekis didina elementų judrumą, slopina kristalizacijos užuomazgų susidarymą ir leidžia nedideliam kristalų skaičiui greitai užaugti iki didelių matmenų.

Iš kelių mineralų sudarytos uolienos fizinės ir optinės savybės

Granito savybės yra mineralų agregato savybių vidurkis. Grūdelių dydis, mineralų proporcijos, dūlėjimas, mikroįtrūkiai, foliacija ir gyslų kiekis gali lemti didelius eksploatacinių savybių skirtumus tarp atskirų plokščių ar atodangų.

Savybė	Būdinga granito savybės raiška	Paaiškinimas
Sudėtis	Kvarcas ir lauko špatai su mažesniais žėručio, amfibolo ir akcesorinių mineralų kiekiais.	Visai uolienai netaikoma viena pastovi cheminė formulė.
Kristalų singonijos	Kartu egzistuoja kelios singonijos: trigonalinis kvarcas, monoklininiai arba triklininiai lauko špatai ir žėručiai bei įvairios akcesorinių mineralų kristalinės struktūros.	Granitas neturi vienos visai uolienai bendros kristalų singonijos.
Kietumas	Kvarco kietumas pagal Moso skalę yra 7, lauko špato – apie 6, raginukės – apie 5–6, o žėrutis gerokai minkštesnis.	Poliravimas ir dėvėjimasis gali būti netolygūs ten, kur minkštas žėrutis ar pakitęs lauko špatas ribojasi su kietu kvarcu.
Tankis	Paprastai apie 2,6–2,75 g/cm³.	Didesnė mafinių ir geležies gausių mineralų dalis paprastai didina tankį.
Poringumas	Nepakitusioje uolienoje paprastai mažas, tačiau didėja dėl plyšių, pokyčių grūdelių ribose ir dūlėjimo.	Lemia vandens įgertį, dėmių susidarymą, atsparumą šalčiui ir tai, ar poliruotą paviršių naudinga impregnuoti.
Skalumas	Visai uolienai bendro skalumo nėra; lauko špato ir žėručio grūdeliai išlaiko savas skalumo kryptis.	Uoliena skyla pagal plyšius, gyslas, pakitusias zonas, grūdelių ribas ar kryptingai išsidėsčiusius silpnus mineralus.
Lūžis	Visos uolienos mastu – netaisyklingas, grūdėtas arba blokinis.	Šviežiame lūžyje atskirų mineralų blizgesys matomas aiškiau nei sudūlėjusiame paviršiuje.
Blizgesys	Įvairus: stikliškas kvarco, perlamutrinis lauko špato skalumo plokštumų, šviesą atspindinčio žėručio ir matinių pakitusių grūdelių.	Įprastą granito žėrėjimą sukuria bendras skirtingų mineralų atspindys, o ne vienas optinis reiškinys.
Optinės savybės	Kiekvienas mineralas turi savus lūžio rodiklius, dvejopą lūžį, spalvą ir pleochroizmą.	Tiriant plonąjį šlifą mikroskopu galima atskirti optinius požymius, kurių rankiniame bandinyje nematyti.
Magnetinė reakcija	Kinta priklausomai nuo magnetito ir kitų geležies turinčių mineralų kiekio.	Kai kuriuos granitus stiprus magnetas silpnai traukia arba juose yra magnetinių akcesorinių mineralų grūdelių; kiti praktiškai nemagnetiniai.
Reakcija su rūgštimi	Švieži kvarcas ir feldšpatas praskiestoje rūgštyje pastebimai neputoja.	Jei putojimas pasireiškia, jį paprastai sukelia kalcitu užpildyti plyšiai, karbonatiniai pakitimai arba gretutinė uoliena.
Šiluminė elgsena	Kaitinami atskiri mineralai plečiasi nevienodai.	Pasikartojantys šilimo ir vėsimo ciklai gali praplėsti mikroplyšius, ypač aplink stambius kvarco grūdelius ir atvirus kraštus.

Kietumas nėra tas pats, kas konstrukcinis stiprumas. Granito paviršius gali būti atsparus įbrėžimams, tačiau plokštė vis tiek gali būti pažeidžiama ties atviru plyšiu, derva užpildytu įtrūkimu, dūlėjimo paveikta gysla, plonu kraštu ar žėručio gausia juosta.

Atpažinimas lauko sąlygomis

Granitą geriausia atpažinti pagal šviežią paviršių: nustatyti kvarcą, kur įmanoma, atskirti dvi feldšpatų grupes, apžiūrėti tamsiuosius mineralus ir įvertinti, ar grūdeliai suaugę tarpusavyje, ar kryptingai orientuoti.

1

Įsitikinkite, kad matyti tarpusavyje suaugę grūdeliai

Granitui būdinga faneritinė struktūra. Jei didžioji uolienos dalis atrodo vienalytė ir smulkiagrūdė, apsvarstykite, ar tai ne riolitas, felsitas, sukepęs tufas arba pakitusi vulkaninė uoliena.

2

Raskite kvarcą

Ieškokite stikliškų, pilkų, dūminių arba bespalvių grūdelių netaisyklingomis ribomis, be aiškaus skalumo.

3

Atskirkite feldšpatus

Šarminis feldšpatas dažniausiai būna rausvas arba kreminis, jame gali būti matoma pertitinė struktūra; plagioklazas paprastai būna baltas arba pilkas, su galimais lygiagrečiais dvynėjimo brūkšneliais.

4

Apžiūrėkite tamsiuosius grūdelius

Plokšteliški, šviesą atspindintys grūdeliai leidžia įtarti biotitą; pailgi žalsvai juodi grūdeliai, pasižymintys amfibolams būdingu skalumu, – raginukę.

5

Patikrinkite foliaciją ir juostuotumą

Ryški kryptinga orientacija arba besikaitaliojantys šviesūs ir tamsūs sluoksniai gali rodyti gneisą, migmatitą ar deformuotą granitoidą, o ne nedeformuotą granitą.

6

Atsižvelkite į geologinį kontekstą

Kontaktinės zonos, daikos, enklavai, plyšiai, karjero atodangos, susijusios metamorfinės uolienos ir regioniniai žemėlapiai gali būti svarbesni atpažinimui nei vienas palaidas nuolaužos gabalas.

Galima panaši uoliena	Kuo primena granitą	Naudingas skiriamasis požymis
Granodioritas	Stambiagrūdė, šviesi, kvarco turinti intruzinė uoliena.	Plagioklazo aiškiai daugiau nei šarminio feldšpato, todėl uoliena dažnai atrodo pilkesnė.
Dioritas	Stambiagrūdė, „druskos ir pipirų“ išvaizdos uoliena su feldšpatu ir tamsiaisiais mineralais.	Paprastai turi gerokai mažiau kvarco ir didesnę tamsiųjų mineralų dalį.
Gabras	Stambiagrūdė magminė struktūra su tarpusavyje suaugusiais grūdeliais.	Tamsi mafinės sudėties uoliena, dažniausiai su piroksenu ir nedideliu kvarco kiekiu arba visai be jo.
Sienitas	Stambiagrūdė, dažniausiai rausva arba šviesi uoliena, kurioje gausu feldšpato.	Turi mažai kvarco arba visai jo neturi.
Gneisas	Gali turėti tų pačių mineralų: kvarco, feldšpato ir žėručio.	Pasižymi metamorfizmo sukelta kryptinga mineralų orientacija, foliacija arba sudėties juostuotumu.
Kvarcitas	Kietas, šviesus, kvarco gausus ir atsparus.	Sudarytas daugiausia iš tarpusavyje suaugusių kvarco grūdelių; jam nebūdinga aiškiai matoma feldšpato ir žėručio mozaika.
Marmuras	Šviesi kristalinė išvaizda.	Vyrauja karbonatiniai mineralai, paprastai reaguoja su praskiesta rūgštimi, nėra stikliškų kvarco grūdelių.
Prekybinis „juodasis granitas“	Poliruotas, patvarus apdailos akmuo, parduodamas kaip granitas.	Geologiniu požiūriu dažnai yra gabras, doleritas, anortozitas arba kita tamsi kristalinė uoliena.

Granitas pro mikroskopą

Plonajame šlife iš pažiūros paprasta marga uoliena atskleidžia kristalų augimo, magmos cheminės sudėties, deformacijos, aušimo ir fluidų sukeltų pakitimų istoriją.

Kvarcas

Plokščiai poliarizuotoje šviesoje bespalvis, žemo reljefo, o tarp sukryžiuotų poliarizatorių pasižymi žemomis pirmosios eilės interferencinėmis spalvomis. Banguotasis gesimas liudija patirtą įtempį, o subgrūdeliai ir rekristalizuoti pakraščiai rodo deformaciją.

Plagioklazas

Polisintetiniai albitiniai dvynukai, stebimi sukryžiuotais poliarizatoriais, sudaro pasikartojančias šviesias ir tamsias juosteles. Sudėties zoniškumas ir sericitizacija gali išsaugoti augimo metu vykusių pokyčių ir vėlesnio fluidų judėjimo požymius.

Šarminis lauko špatas

Mikroklinas gali pasižymėti gardeline dvynukine sandara, o pertitas matomas kaip vėstant kalio lauko špate dėl kietojo tirpalo skilimo susidariusios albito gausios lamelės ar dėmės.

Biotitas

Sukant mikroskopo stalelį išryškėja stiprus rudas, žalsvai rudas ar rausvas pleochroizmas. Gali būti matomas skalumas, aureolės aplink cirkono intarpus, chloritizacija ir dėl kietojo tirpalo skilimo išsiskyrę oksidai.

Ragainė

Nuo žalio iki rudo kintantis pleochroizmas, ryškesnis reljefas ir amfibolams būdingas skalumas skiria ją nuo biotito ir pirokseno.

Akcesorinių mineralų grūdeliai

Cirkono, apatito, titanito, alanito, monacito, magnetito, ilmenito, turmalino ir granato gali būti labai mažai, tačiau geochemiškai jų grūdelių visumos yra svarbios.

Mikroskopinė struktūra	Išvaizda	Galimas paaiškinimas
Hipidiomorfinė grūdėtoji struktūra	Dalinai taisyklingos formos ir netaisyklingų, tarpusavyje susikabinusių grūdelių mišinys.	Būdinga mineralų, konkuruojančių dėl vietos vėstančioje plutoninėje magmoje, kristalizacija.
Pertitas	Smulkios arba stambios albito gausios sąaugos šarminiame lauko špate.	Kietojo tirpalo skilimas vėstant anksčiau vienalytiškesniam aukštatemperatūriam lauko špatui.
Mirmekitas	Kirmėliškos kvarco sąaugos plagioklaze greta šarminio lauko špato.	Pakeitimas, kietojo tirpalo skilimas, deformacija arba susietoji reakcija ties grūdelių ribomis.
Rašmeninė struktūra	Geometriški kvarco strypeliai ar pleištai, suaugę su lauko špatu.	Vienalaikė kvarco ir lauko špato kristalizacija vėlyvuoju etapu.
Reakciniai apvadai	Vieną mineralą iš dalies supa kitų mineralų agregatas.	Kintanti magmos cheminė sudėtis, slėgis, temperatūra, oksidacijos būsena arba fluidų sąlygos.
Kataklastinės arba rekristalizuotos zonos	Sutrupėję grūdeliai, skiedininė struktūra, subgrūdeliai ir nauji smulkūs kvarco grūdeliai.	Po kristalizacijos vykusi deformacija palei lūžius, šlyties zonas arba regionines tektonines struktūras.

Rankiniame bandinyje granitas atrodo kaip mozaika. Stebint sukryžiuotais poliarizatoriais, ši mozaika virsta įvykių seka: augimas, kietojo tirpalo skilimas, pakeitimas, deformacija, trūkinėjimas ir rekristalizacija atsiskleidžia skirtinguose tos pačios uolienos sluoksniuose.

Dūlėjimas, dirvožemiai ir granitiniai kraštovaizdžiai

Žmogaus gyvenimo laiko mastu granitas yra patvarus, tačiau Žemės paviršiuje jis chemiškai nestabilus. Vanduo, deguonis, temperatūros pokyčiai, šaknys, druskos, įtempių atsipalaidavimas ir sunkio jėga palaipsniui atskiria tarpusavyje susikabinusius jo grūdelius.

Lauko špatas virsta moliu

Hidrolizė skaido lauko špatą į molio mineralus, o ištirpęs silicio dioksidas, kalis, natris ir kalcis patenka į požeminį vandenį.

Kvarcas virsta smėliu

Kvarcas cheminiam dūlėjimui atsparesnis už lauko špatą, todėl uolienai suirus kaupiasi kaip patvarūs smėlio grūdeliai.

Tamsieji mineralai oksiduojasi

Biotitas ir amfibolas virsta chloritu, moliu, geležies oksidais ir kitais antriniais mineralais; dėl to atsiranda rudų dėmių ir susilpnėja grūdelių ribos.

Susidaro granitinis gružas

Stipriai sudūlėjęs granitas gali suirti į birias kampuotas nuotrupas, išlaikydamas pirminius kristalų kontūrus ir plyšių tinklą.

Išryškėja apvalaini luitai ir torai

Dūlėjimas sparčiausiai skverbiasi plyšiais ir suapvalina po žeme apsaugotus luitus. Vėliau erozija pašalina minkštesnę juos supančią masę ir atidengia riedulius arba vienas ant kito sukrautų luitų torus.

Eksfoliacija formuoja kupolus

Prie paviršiaus dėl regioninių įtempių, apkrovos sumažėjimo, šiluminio poveikio ir dūlėjimo susidaro lenkti sluoksniško atskilimo plyšiai. Plokštės atsiskiria lygiagrečiai atodangos paviršiui.

Reljefo forma arba medžiaga	Susidarymo procesas	Matomi požymiai
Granitinis gružas	Grūdėtasis irimas, kai lauko špato ir žėručio pakitimai susilpnina grūdelių ribas.	Birios, grūdėtos nuogulos, kuriose yra kvarco, lauko špato nuolaužų ir molio.
Eksfoliacijos kupolas	Prie atviro uolienos paviršiaus prasiveria ir dūlėja lenkti sluoksniško atskilimo plyšiai.	Apvalainos monolitinės kalvos, nuo kurių lygiagrečiai šlaitui lupasi plokštės.
Toras	Gilus, plyšių lemiamas dūlėjimas, po kurio pašalinamas suiręs granitas.	Atsparių luitų krūvos arba bokštai aukštumos paviršiuje.
Salakalnis arba bornhardtas	Dėl nevienodos erozijos atspari granito masė lieka iškilusi virš aplinkinio reljefo.	Didelis pavienis kupolas arba stačiašlaitė pamatinių uolienų kalva.
Ledyno nugludintas uolienų paviršius	Judantis ledas šlifuoja ir poliruoja atsidengusias granitines pamatines uolienas.	Lygūs paviršiai, grioveliai, rėžiai ir avinų kaktų formos.
Plyšių nulemta uolinė atodanga	Vertikalūs ir horizontalūs plyšiai lemia, kaip ledas, vanduo ir sunkio jėga atskiria bei pašalina blokus.	Stačios sienos, stačiakampės atbrailos, plyšiai ir atsiskyrę blokai.

Granitinius kraštovaizdžius plyšiai formuoja ne mažiau nei mineralų kietumas. Du chemiškai panašūs plutonai dėl skirtingų atstumų tarp plyšių, kilimo istorijos, klimato ir ledynų poveikio dūlėdami gali suformuoti labai skirtingą reljefą.

Granitas, cirkonas ir geologinio laiko gelmė

Dėl mažyčių akcesorinių mineralų kristalų granitas tampa vienu tiksliausių geologinių žemynų augimo, plutos medžiagos pakartotinio perdirbimo, magmos telkimosi, deformacijos ir kilimo metraščių.

Cirkono datavimas urano ir švino metodu

Kristalizuodamasis cirkonas paprastai įtraukia uraną, tačiau pradinio švino į jį patenka labai mažai. Matuojant motininius ir dukterinius izotopus galima labai tiksliai nustatyti kristalizacijos laiką.

Paveldėti cirkono branduoliai

Naujame granite gali būti cirkono fragmentų, paveldėtų iš senesnių šaltinio uolienų. Jų amžius atskleidžia, kokia pluta egzistavo prieš susidarant magmai.

Pasikartojantys magmos impulsai

Batolitą gali sudaryti per milijonus metų įsiskverbę plutonai, o ne viena vienu metu sustingusi magmos kamera. Zoniškas cirkonas gali išsaugoti kelių augimo epizodų įrašą.

Izotopiniai žymenys

Hafnio, deguonies, stroncio, neodimio ir švino izotopai padeda atskirti naujos mantijos medžiagos priedą nuo senovinės žemyninės medžiagos pakartotinio perdirbimo.

Mineralas arba metodas	Išsaugota informacija	Įprastas taikymas
Cirkono U-Pb	Kristalizacijos amžius, paveldėti branduoliai, metamorfinės priaugimo zonos ir švino netekimo istorija.	Įsiskverbimo amžiaus ir iš šaltinio uolienų paveldėtos medžiagos nustatymas.
Monacito U-Th-Pb	Augimas lydantis, kristalizuojantis ir vykstant metamorfinėms reakcijoms.	Aliuminio pertekliumi pasižyminčių granitų ir su jais susijusio metamorfizmo datavimas.
Titanito U-Pb	Kristalizacija, vėsimas ir hidroterminė rekristalizacija.	Plutono įsiskverbimo susiejimas su vėlesniais šiluminiais ar fluidų poveikio įvykiais.
Biotito arba lauko špato Ar sistemos	Vėsimas pereinant per žemesnės temperatūros izotopinės sistemos užsidarymo sąlygas.	Vėsimo ir kilimo po kristalizacijos atkūrimas.
Visos uolienos ir mineralų izotopai	Šaltinio pobūdis, medžiagos buvimo plutoje trukmė, užteršimas ir magmų maišymasis.	Žemyninės plutos susidarymo ir pakartotinio perdirbimo modelių tikrinimas.

Ne kiekvienas grūdelis liudija vieną paprastą amžių. Paveldėta medžiaga, metamorfinis augimas, švino netekimas, pakitimas ir pakartotinis magmos įsiskverbimas gali sukurti sudėtingą laiko įrašą, kurį būtina aiškinti atsižvelgiant į tekstūrą ir lauke stebimus geologinius ryšius.

Pegmatitai, hidroterminiai fluidai ir naudingųjų iškasenų telkiniai

Baigiamaisiais granitinio magmatizmo etapais gali telktis vanduo ir elementai, kurie sunkiai įsiterpia į anksti susidarančius lauko špatą, kvarcą, žėrutį ar amfibolą. Šie vėlyvieji fluidai ir lydalai suformuoja vienus didžiausių su granitu susijusių kristalų ir vienas įvairiausių mineralų asociacijų.

Pegmatitai

Itin stambiagrūdžiai kūnai, kuriuose vyrauja kvarcas, lauko špatas ir žėrutis. Kai kuriuose yra berilo, turmalino, spodumeno, topazo, granato, fosfatinių mineralų, tantalo ir niobio mineralų arba retųjų žemių elementų mineralinių fazių.

Aplitai

Šviesios smulkiagrūdės daikos, susidariusios iš evoliucionavusio, silicio dioksido gausaus lydalo. Jų smulkūs kristalai ryškiai kontrastuoja su gretimu pegmatitu.

Miarolitinės ertmės

Negiliai slūgsančių granitų ar pegmatitų ertmės suteikia laisvos erdvės kvarco, lauko špato, žėručio, fluorito, topazo ir kitų mineralų kristalams su išsivysčiusiomis galinėmis sienelėmis augti.

Hidroterminės gyslos

Vandens gausūs fluidai pasišalina iš besikristalizuojančios intruzijos ir aplinkiniuose plyšiuose nusodina kvarcą, fluoritą, turmaliną, sulfidus, karbonatus ir uolienų pakitimo mineralus.

Kontaktinis metamorfizmas

Šiluma ir fluidai gretimus molio skalūnus, klintis, dolomitus ir vulkanines uolienas paverčia raginukais, marmuru, skarnu ir mineralizuotomis reakcijų zonomis.

Sąsajos su rūdine mineralizacija

Kai kurios granitinės sistemos susijusios su alavo, volframo, molibdeno, ličio, tantalo, urano, retųjų žemių elementų, vario ir kita mineralizacija. Šis ryšys priklauso nuo šaltinio cheminės sudėties ir fluidų evoliucijos.

Medžiaga arba zona	Tekstūra	Dažniausi mineralai	Geologinė reikšmė
Paprastasis pegmatitas	Labai stambiagrūdė kvarco, lauko špatų ir žėručio uoliena.	Mikroklinas, albitas, kvarcas, muskovitas, biotitas.	Lakiųjų komponentų gausus vėlyvosios stadijos lydalas, kuriame elementai yra judresni.
Retųjų elementų pegmatitas	Zoniškas, stambiagrūdis, vietomis su ertmėmis, pasižymintis mineralų įvairove.	Spodumenas, lepidolitas, berilas, turmalinas, topazas, fosfatai, tantalo ir niobio mineralai.	Intensyvus cheminis frakcionavimasis ir nesuderinamųjų elementų koncentravimasis.
Aplitas	Smulkiagrūdis, šviesus, cukriškos struktūros.	Kvarcas ir lauko špatai su nedideliu tamsiųjų mineralų kiekiu.	Diferencijuotas silicio dioksido gausus lydalas, kristalizavęsis susidarant daugybei kristalizacijos užuomazgų.
Greizenas	Žėručio ir kvarco gausi uoliena, susidariusi pakeičiant granitą prie plyšių ar intruzijos kupolų.	Kvarcas, muskovitas, topazas, fluoritas, turmalinas, kasiteritas, volframitas.	Intensyvus vėlyvasis hidroterminis pakitimas, dažnai alavo ir volframo sistemose.
Skarnas	Stambiagrūdė kalcio silikatų uoliena, susidariusi pakeičiant uolienas ties karbonatinėmis aplinkinėmis uolienomis.	Granatas, piroksenas, epidotas, vezuvianitas, volastonitas, sulfidai.	Cheminiai mainai tarp intruzijos fluidų ir klinties arba dolomito.

Granitiniai kraštovaizdžiai ir klasikiniai regionai

Garsieji granitiniai kraštovaizdžiai retai susidaro vien dėl uolienos sudėties. Plutono forma, plyšiuotumas, kilimas, apledėjimas, klimatas ir dūlėjimas lemia, ar granitinis kūnas taps lygiu kupolu, vertikalia siena, liekaninių uolų lauku, aukštikalnių smaile ar plačia viržyne.

Regionas	Uolienų kontekstas	Geologinė reikšmė
Josemitis ir Siera Nevada, Jungtinės Amerikos Valstijos	Sudėtinis batolitas, apimantis granitą, granodioritą, tonalitą ir giminingus granitoidus.	Ledyninė erozija, paviršiui lygiagretūs plyšiai ir vertikalių plyšių sistemos suformavo nugludintus kupolus ir milžiniškas sienas.
Paiks Piko regionas, Koloradas	Ryškus rausvas mezoproterozojaus granitas ir su juo susiję pegmatitai.	Žinomas dėl pegmatitinių sistemų su stambiais lauko špatų, dūminio kvarco, amazonito, fluorito ir berilo kristalais.
Kornubijos batolitas, pietvakarių Anglija	Daugybė granito plutonų po Dartmuru, Bodmino viržynu, Lands Endu ir gretimais regionais.	Suformavo klasikines liekanines uolas (torus) ir sudarė sąlygas reikšmingai hidroterminei mineralizacijai, susijusiai su alavu, volframu ir variu.
Stoun Mauntinas, Džordžija	Didelis kvarcinio monzonito kūnas, kasdienėje kalboje dažnai vadinamas granitu.	Čia matyti išlenkti lukštenimosi paviršiai; ši vietovė iliustruoja skirtumą tarp prekybinės ar kraštovaizdžio terminijos ir griežtos uolienų klasifikacijos.
Tores del Painė, Čilė	Jaunas granitinis intruzinis kompleksas, įsiskverbęs į senesnes nuosėdines uolienas.	Ledyninė erozija atidengė ryškius kontaktus, šviesius intruzinių uolienų bokštus ir įspūdingą tamsių uolienų virš šviesiųjų išsidėstymą.
Monblano masyvas, Europos Alpės	Granitas ir metamorfinis pamatas, iškelti Alpių kalnodaros metu.	Dideli aukščio skirtumai, ledynų išgraužtos formos, plyšiai ir alpinės mineralų gyslos atveria paviršiuje giluminės plutos uolienas.
Asuano regionas, Egiptas	Senovinės rausvų ir raudonų granitinių uolienų akmens laužyklos.	Iš jų buvo tiekiamas akmuo obeliskams, architektūros elementams, indams ir skulptūroms; tai liudija ankstyvą didelio masto akmens gavybą ir gabenimą.

Daugelį garsių „granitinių“ kraštovaizdžių sudaro kelių rūšių granitoidai. Platesnis terminas granitinė uoliena dažnai yra tikslesnis, kai masyvą ar batolitą sudaro granitas, granodioritas, tonalitas ir kvarcinis monzonitas.

Granitas architektūroje, inžinerijoje ir kasdieniame gyvenime

Granitas pasižymi dideliu gniuždomuoju stipriu, mažu poringumu, atsparumu dilimui, išvaizdos įvairove ir galimybe įvairiai apdoroti jo paviršių. Dėl šių savybių jis tapo svarbia medžiaga paminklams, pastatams, grindiniui, bortams, tiltams, laiptams, skulptūroms, stalviršiams ir skaldai.

Matmeninis akmuo

Dideli išgauti akmens blokai pjaunami į plokštes, plyteles, laiptų pakopas, kolonas, apdailos plokštes, grindinio elementus ir paminklus. Blokų kokybė priklauso nuo atstumų tarp plyšių, paslėptų įtrūkių, uolienos pakitimo ir grūdelių išsidėstymo.

Poliruoti paviršiai

Poliravimas paryškina lauko špatų spalvą, išryškina kvarco skaidrumą ir sukuria stiprų kontrastą su tamsiaisiais mineralais. Kai kuriose plokštėse nedidelėms duobutėms ar plyšeliams užpildyti gali būti naudojama derva.

Šlifuoti, deginti ir faktūriniai paviršiai

Šlifavimas sušvelnina atspindžius; apdorojant liepsna dėl nevienodo šiluminio plėtimosi susidaro šiurkštus, slydimui atsparus paviršius; bučiardavimas ir smėliavimas suteikia papildomų architektūrinių faktūrų.

Paminklai ir skulptūros

Dėl patvarumo granitas tinka lauko paminklams ir stambioms skulptūrinėms formoms, nors dėl skirtingo jį sudarančių mineralų kietumo jį apdirbti reikia daugiau pastangų nei marmurą ar klintį.

Užpildai

Granitoidinių uolienų skalda naudojama betonui, asfaltui, kelių pagrindams, geležinkelių balastui, drenažui ir kraštovaizdžiui tvarkyti, kai vietinės uolienos inžinerinės savybės yra tinkamos.

Istorinis akmens apdirbimas

Senovės ir vėlesnių laikų statytojai granitoidinį akmenį formavo pasitelkdami natūralius plyšius, daužymą, ugnį, pleištus, šlifavimą ir poliravimą gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai deimantiniai pjūklai.

Apdaila	Paviršiaus pobūdis	Įprastas poveikis
Poliruotas	Lygus, stipriai šviesą atspindintis paviršius.	Maksimaliai išryškina spalvų sodrumą, grūdelių kontrastą ir regimąjį gylį.
Šlifuotas	Lygus, tačiau matinis arba silpnai blizgantis paviršius.	Suteikia santūresnę išvaizdą ir sumažina ryškius atspindžius.
Degintas	Šiurkštus, kristališkas paviršius, sukurtas kontroliuojamai apdorojant karščiu.	Pagerina sukibimą lauko sąlygomis ir išryškina mineralų tekstūrą.
Bušarduotas	Mechaniškai suformuota tolygiai duobėta tekstūra.	Sukuria tvirtą, itin neslidžią architektūrinę apdailą.
Odos faktūros arba šepečiuotas	Mažai blizgus tekstūrinis paviršius, atkartojantis mineralų grūdėtumą.	Išlaiko lytėjimu juntamą įvairovę ir sumažina veidrodinį poliruoto paviršiaus blizgesį.
Natūraliai skeltas	Nelygus paviršius, susidaręs išilgai plyšių, grūdelių ribų ar karjere atsiradusių lūžių.	Išsaugo natūralesnę geologinę išvaizdą sienų, laiptų ir kraštovaizdžio akmeniui.

Prekiniai pavadinimai negarantuoja geologinės tapatybės. Stalviršis, parduodamas kaip „juodasis granitas“ ar „žaliasis granitas“, gali būti iš kitos magminės ar metamorfinės uolienos, pasirinktos dėl to, kad ją galima pjauti ir poliruoti kaip apdailos akmenį.

Priežiūra, valymas ir išsaugojimas

Granitas yra patvarus, tačiau apdoroti paviršiai, siūlės, dervos užpildai, pakitę grūdeliai, ploni kraštai ir prikibę mineralai gali būti jautresni nei pati šviežia uoliena.

Poliruotas akmuo patalpose

Valykite minkšta šluoste, drungnu vandeniu ir neutralaus pH akmens valikliu arba švelniu muilu. Aliejų ir ryškiaspalvius išsiliejusius skysčius pašalinkite, kol jie ilgai nekontaktavo su paviršiumi.

Rūgštys ir šarminiai valikliai

Granitas rūgštims atsparesnis už marmurą, tačiau stiprios rūgštys ir agresyvios šarminės priemonės gali paveikti poliruotą paviršių, dervą, impregnantus, pakitusį lauko špatą, metalinius mineralus ir šalia esantį siūlių glaistą.

Karštis ir smūgiai

Po labai karštais indais dėkite karščiui atsparius padėkliukus. Sutelkta kaitra ir smūgiai į kraštus gali išplėsti paslėptus mikroįtrūkius, net jei mineralai yra atsparūs įbrėžimams.

Impregnavimas

Impregnuoti reikia ne visada. Poreikis priklauso nuo įgeriamumo, paviršiaus apdailos, plyšių, dervos, naudojimo ir gamintojo rekomendacijų, o ne vien nuo akmens spalvos.

Granitas lauke

Užtikrinkite, kad drenažas neužsikimštų, ir, jei įmanoma, venkite ledą tirpdančių druskų. Vanduo, užšalimo ir atšilimo ciklai, biologinis apaugimas, rūdijantys tvirtinimo elementai ir druskų kristalizacija ardomai veikia per siūles ir poras.

Geologiniai mėginiai

Dulkes šalinkite minkštu šepetėliu arba rankine oro kriauše. Trumpai plaukite švelniu muilu tik tada, kai mėginys neturi trapios dangos, tirpaus gyslos mineralo, nestabilios pagrindinės masės, etiketės ar senų klijų.

Rizika	Galimas poveikis	Prevencinės priemonės
Abrazyviniai milteliai arba šiurkšti kempinėlė	Poliruoto paviršiaus blizgesio praradimas, kvarco papilkėjimas, subraižyta derva ir netolygus šviesos atspindėjimas.	Naudokite minkštas šluostes ir neabrazyvinius, akmeniui saugius valiklius.
Stipri rūgštis arba šarmas	Gretutinių mineralų ėsdinimas, impregnanto pažeidimas, spalvos pokyčiai arba siūlių glaisto irimas.	Naudokite neutralias priemones, o netyčia patekus rūgšties ar šarmo, nedelsdami nuplaukite.
Sutelkta kaitra	Šiluminiai įtempiai, dervos spalvos pokyčiai ir mikroįtrūkių plitimas.	Naudokite karščiui atsparius padėkliukus ir venkite tiesioginės liepsnos ar staigių temperatūros pokyčių.
Smūgis į kraštą	Ištrupėjimai ties plautuvių išpjovomis, kampais, gręžtomis skylėmis, pakopomis ar plonomis iškyšomis.	Apsaugokite pažeidžiamus kraštus ir venkite sutelktų taškinių apkrovų.
Lauke užsistovintis vanduo	Plyšių platėjimas dėl užšalimo ir atšilimo, biologinės kilmės dėmės ir druskų migracija.	Užtikrinkite vandens nutekėjimą ir prireikus sutaisykite atviras siūles.
Prarasti kilmės duomenys	Geologinio, architektūrinio ar istorinio konteksto praradimas.	Išsaugokite duomenis apie radavietę, karjerą, pastatą, paviršiaus apdailą, apdorojimą ir restauravimą.

Valykite atsižvelgdami į visą objektą. Granito pavyzdį su kalcitu, piritu, fluoritu, žėručio plokštelių paketais, dūlėjimo plutelėmis, derva, dažais ar istorinėmis etiketėmis gali tekti tvarkyti atsargiau nei šiuolaikinę poliruotą plokštę.

Simbolinė ir apmąstymų prasmė

Granitas neturi vienos senovinės simbolinės sistemos, bendros skirtingoms kultūroms. Šiuolaikiniuose apmąstymuose jo geologinės savybės padeda plėtoti pamato, bendros stiprybės, tęstinumo, kantraus formavimosi bei patvarumo ir kaitos santykio temas.

Pamatas

Granitas susidaro giliai Žemės plutoje ir dažnai tampa struktūriniu kalnų branduoliu. Jis gali simbolizuoti dėmesį tam, kas turi būti stabilu dar prieš prasidedant matomiems darbams.

Bendra stiprybė

Nė vienas atskiras grūdelis nėra granitas. Stiprybė atsiranda skirtingos formos mineralams susikibus į vieną darnią sandarą.

Kantrus formavimasis

Matomi granito grūdeliai liudija ilgalaikį augimą vėstančioje sistemoje, o ne akimirksniu įvykusį paviršinį reiškinį.

Ribos ir plyšiai

Net ir tvirtą uolieną formuoja plyšiai. Granitas gali simbolizuoti, kaip svarbu pripažinti struktūrines ribas, kol įtempiai dar nesukėlė irimo.

Dūlėjimas ir atsinaujinimas

Lauko špatas virsta moliu, kvarcas – smėliu, o masyvi uoliena – dirvožemiu. Patvarumas ir virsmas nėra priešybės.

Ilgalaikė perspektyva

Cirkonas, Žemės plutos kilimas, erozija, gavyba karjeruose ir architektūra susieja tą pačią uolieną su keliais labai skirtingais laiko masteliais.

Apmąstymų pratimai

Šiuose pratimuose granito grūdelių sandara, plyšiai ir ilga geologinių procesų seka pasitelkiami kaip praktinių apmąstymų pagrindas.

Susikibusių grūdelių planas

Granito paviršiuje apžiūrėkite tris aiškiai skirtingus mineralus.
Kiekvienam mineralui priskirkite po vieną dabartinio projekto aspektą: struktūrą, lankstumą ir paramą.
Užrašykite po vieną veiksmą, būtiną kiekvienam aspektui.
Nustatykite, kur šie trys veiksmai turi susijungti.
Pirmiausia atlikite tą veiksmą, kuris sustiprina šią jungtį.

Pamato patikra

Įvardykite rezultatą, kurį siekiate sukurti.
Išvardykite sąlygas, kurios turi išlikti stabilios kaip jo pagrindas.
Pažymėkite vieną silpną jungtį: informacijos, laiko, pinigų, įgūdžių ar paramos trūkumą.
Pasirinkite vieną taisomąjį veiksmą, kuris sumažintų šiai jungčiai tenkantį spaudimą.
Atidėkite dekoratyvinius patobulinimus, kol pamatas taps tvirtas.

Lėto vėsimo peržiūra

Pasirinkite sprendimą, kuris atrodo skubus, bet nėra susijęs su neatidėliotina situacija.
Atskirkite tai, kas turi išsikristalizuoti dabar, nuo to, kam reikia daugiau laiko.
Užrašykite jau turimus įrodymus.
Užuot vertę save iškart pasiekti tikrumą, nustatykite konkretų kitos peržiūros laiką.
Atlikite vieną grįžtamą veiksmą, kuris išsaugotų būsimas pasirinkimo galimybes.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar granitas yra mineralas?

Ne. Granitas yra magminė uoliena, sudaryta iš kelių mineralų, daugiausia kvarco, šarminio lauko špato ir plagioklazo, su mažesniais žėručio, amfibolo ir akcesorinių mineralų kiekiais.

Kodėl kai kurie granitai yra rausvi?

Rausvus, lašišinius ir raudonus atspalvius paprastai suteikia šarminis lauko špatas, ypač mikroklinas arba ortoklazas. Geležies oksidų nudažymas gali sustiprinti spalvą.

Kodėl kiti granitai yra pilki arba balti?

Šviesus plagioklazas, bespalvis arba pilkas kvarcas, baltas šarminis lauko špatas ir mažesnė ryškiaspalvio lauko špato dalis lemia baltas arba pilkas atmainas.

Ar juodasis granitas geologiniu požiūriu yra granitas?

Paprastai ne. Daugelis komercinių juodųjų granitų yra gabras, doleritas, anortozitas ar kita tamsi kristalinė uoliena, parduodama kaip blokinis ar plokštinis statybinis akmuo.

Kuo granitas skiriasi nuo granodiorito?

Abiejuose gausu kvarco, tačiau granite šarminio lauko špato dalis yra didesnė. Granodiorite vyrauja plagioklazas, ir jis dažnai atrodo pilkesnis.

Kuo granitas skiriasi nuo gneiso?

Granitas yra intruzinė magminė uoliena, kurios grūdeliai susikibę tarpusavyje. Gneisas yra metamorfinė uoliena, kuriai būdingas kryptingas mineralų išsidėstymas arba skirtingos sudėties juostos. Kai kurie gneisai susidarė iš granito.

Kuo granitas skiriasi nuo riolito?

Jų cheminė sudėtis gali būti iš esmės panaši ir felzinė. Granitas lėtai kristalizuojasi gelmėje ir yra stambiagrūdis; riolitas vėsta paviršiuje arba netoli jo ir yra smulkiagrūdis, porfyrinis arba stikliškas.

Ar pegmatitas yra granito rūšis?

Pegmatitas yra išskirtinai stambiagrūdžių magminių uolienų struktūrinė ir geologinė kategorija. Daugelio pegmatitų sudėtis yra granitinė, tačiau pegmatitas nėra granito sinonimas.

Ar granite visada yra kvarco?

Geologine prasme granite yra nemažai kvarco. Stambiagrūdė, feldšpatų gausi uoliena, kurioje kvarco mažai arba visai nėra, priskiriama sienitui arba kitai giminingai uolienai.

Koks granito kietumas?

Granitas neturi vienos bendros kietumo vertės pagal Moso skalę. Kvarco grūdelių kietumas yra 7, feldšpatų – apie 6, raginukės – apie 5–6, o žėručiai gerokai minkštesni.

Ar granitas reaguoja su rūgštimi?

Nesudūlėjęs kvarcas ir feldšpatas įprastoje praskiestoje rūgštyje pastebimai neputoja. Putojimas paprastai rodo kalcito gyslą, karbonatinį pakitimą arba tai, kad tai kita uoliena.

Kokio amžiaus yra granitas?

Granitas formavosi didžiąją Žemės istorijos dalį. Vieniems plutonams yra milijardai metų, o kiti susidarė vos prieš kelis milijonus metų. Konkretaus uolienų kūno amžius nustatomas datuojant cirkoną.

Kokiame gylyje susidaro granitas?

Granitinė magma kristalizuojasi Žemės plutoje įvairiame gylyje – nuo negilių plutoninių lygių iki giliųjų plutos sričių. Tikslus susidarymo gylis atkuriamas pagal mineralų pusiausvyras, slėgiui jautrias tekstūras ir aplinkines uolienas.

Ar granite gali būti brangakmenių?

Su granitu susijusiuose pegmatituose ir ertmėse gali būti berilo, turmalino, topazo, spodumeno, granato, kvarco, fluorito ir kitų kolekcionuojamų mineralų. Daugumoje įprastų granitų juvelyrinės kokybės kristalų nėra.

Ar granite gali būti fosilijų?

Tikros fosilijos paprastai neišlieka po lydymosi ir kristalizacijos. Granite gali būti įsiterpusių senesnių aplinkinių uolienų fragmentų, tačiau atpažįstamos fosilijos tokiuose fragmentuose retos ir dažnai būna pakitusios dėl karščio.

Kodėl granitas sudaro apvalainus kupolus?

Išlinkę sluoksniniai plyšiai, regioniniai įtempiai, dūlėjimas, erozija ir apkrovos sumažėjimas veikia kartu: lygiagrečiai paviršiui atskyla uolienos plokštės ir susidaro eksfoliaciniai kupolai.

Kodėl granitas virsta smėliu?

Dūlėdami feldšpatai ir žėručiai virsta moliu bei geležies gausiais antriniais mineralais, todėl susilpnėja grūdelių tarpusavio jungtys. Atsparūs kvarco ir feldšpatų fragmentai lieka dūlėsių (gruso) ir smėlio pavidalu.

Ar kiekvieną granitinį stalviršį reikia impregnuoti?

Ne. Impregnavimo poreikis priklauso nuo įgeriamumo, plyšių, paviršiaus apdailos, apdorojimo derva ir naudojimo. Tankiai, mažai įgeriančiai medžiagai gali reikėti nedaug priežiūros, o porėtesniam ar labiau supleišėjusiam akmeniui naudingas tinkamas impregnantas.

Ar karštis gali pažeisti granitą?

Granito mineralai atlaiko aukštą temperatūrą, tačiau staigus ar sutelktas kaitinimas gali sukelti įtempius tarp grūdelių, padidinti mikroįtrūkius ir paveikti dervą, impregnantus ar aplinkines statybines medžiagas.

Kaip geriausia valyti poliruotą granitą?

Naudokite drungną vandenį, švelnų muilą arba neutralaus pH akmens valiklį ir minkštą šluostę. Venkite abrazyvinių miltelių, agresyvių rūgščių, stiprių šarmų ir pasikartojančių staigių temperatūros pokyčių.