Lava
Linas JuozėnasShare
Lava
Lava yra magma, pasiekusi Žemės paviršių. Tekėdama ji gali švytėti oranžine ir raudona spalva, tačiau atvėsusi tampa juoda, pilka, rusva ar rausva vulkanine uoliena. Kasdienėje akmenų kalboje „lavos akmeniu“ dažniausiai vadinama porėta bazaltinė uoliena arba skorija, kurios ertmes paliko iš lydalo ištrūkę dujų burbuliukai. Ji nėra vienas mineralas – tai skirtingų kristalų ir vulkaninio stiklo mišinys, sukurtas labai greito geologinio virsmo.
Tas pats lydalas vadinamas magma gelmėse ir lava paviršiuje
Magma susidaro Žemės plutoje arba viršutinėje mantijoje, kai dalis uolienų išsilydo. Joje būna skysto silikatinio lydalo, ištirpusių dujų ir jau pradėjusių augti kristalų.
Kai magma plyšiais pasiekia paviršių, ji vadinama lava. Sumažėjus slėgiui iš lydalo pradeda skirtis vandens garai, anglies dioksidas, sieros junginiai ir kitos dujos.
Lava vėsta greičiau nei giliai likusi magma, todėl jos mineralų kristalai dažnai būna labai smulkūs. Jeigu aušimas ypač staigus, dalis lydalo sustingsta kaip vulkaninis stiklas.
Svarbiausia: lava nėra vienas mineralas ir neturi vienos cheminės formulės. Jos sudėtis priklauso nuo magmos kilmės, silicio kiekio, kristalų ir išsiveržimo sąlygų.
Skystas lydalas
Paviršiuje tekanti lava gali būti nuo gana skystos iki labai klampios.
Augantys kristalai
Lydale gali būti olivino, piroksenų, plagioklazo ir kitų mineralų kristalų.
Vulkaninis stiklas
Greitai sustingusi lydalo dalis nespėja sukurti tvarkingos kristalinės gardelės.
Uolienos savybės kinta kartu su mineralų sudėtimi, poringumu ir aušimo greičiu
| Medžiagos tipas | Vulkaninė uoliena, sudaryta iš mineralų, stiklo ir kartais tuščių porų |
|---|---|
| Cheminė formulė | Vienos formulės nėra |
| Dažna sudėtis | Plagioklazas, piroksenai, olivinas, geležies oksidai ir vulkaninis stiklas |
| Kietumas | Dažniausiai apie 5–6 pagal Moso skalę, tačiau kinta pagal mineralus ir tekstūrą |
| Tankis | Tankus bazaltas dažnai siekia apie 2,8–3,0 g/cm³, o stipriai porėta lava yra gerokai lengvesnė |
| Skalumas | Visa uoliena vieno bendro skalumo neturi |
| Lūžis | Nelygus, grūdėtas arba stikliškai kriaukliškas |
| Blizgesys | Matinis, silpnai stikliškas arba stikliškas, priklausomai nuo struktūros |
| Skaidrumas | Dažniausiai nepermatoma |
| Dažnos spalvos | Juoda, tamsiai pilka, rusva, rausvai ruda, rečiau žalsva ar šviesiai pilka |
| Tekstūra | Tankiai smulkiagrūdė, porėta, stikliška, pluoštiška, sluoksniuota arba fragmentinė |
Slėgis pakelia magmą aukštyn, o paviršiuje ją greitai perkuria oras, vanduo ir ištrūkstančios dujos
Dalis uolienų išsilydo
Temperatūros, slėgio arba vandens poveikis sukuria silikatinį magmos lydalą.
Magma kyla aukštyn
Mažesnio tankio lydalas juda plyšiais ir kaupiasi magmos kamerose.
Mažėja slėgis
Magmai artėjant prie paviršiaus, joje ištirpusios dujos pradeda formuoti burbuliukus.
Lava išteka arba išsviedžiama
Skystesnė lava sudaro srautus, o dujų turtingesnė gali būti suskaidyta į vulkaninius fragmentus.
Paviršius greitai stingsta
Išorėje susidaro kieta pluta, nors jos vidumi lava dar kurį laiką gali tekėti.
Lieka vulkaninė uoliena
Galutinis akmuo išsaugo srauto kryptį, kristalus, dujų ertmes ir aušimo istoriją.
Žodis „lava“ apima procesą, tačiau sustingęs lydalas gali įgauti labai skirtingas formas
Bazaltas
Tamsi, smulkiagrūdė ir dažnai gana tanki uoliena, susidariusi iš silicio neturtingesnės lavos.
Skorija
Tamsi ar rausva porėta uoliena su stambesnėmis dujų ertmėmis. Būtent ji dažnai vadinama lavos akmeniu.
Pemza
Labai lengva, putota vulkaninė uoliena, kurioje porų gali būti daugiau nei kietos medžiagos.
Obsidianas
Greitai sustingęs vulkaninis stiklas, dažniausiai susidarantis iš silicio turtingesnio lydalo.
Lavos virvės
Skysta srauto pluta gali susiraukšlėti ir sustingti virves primenančiais vingiais.
Kampuoti blokai
Klampesnės lavos paviršius skyla į aštrius, netaisyklingus fragmentus, judančius kartu su srautu.
Kiekviena ertmė yra vieta, kurioje kadaise buvo vulkaninių dujų burbuliukas
Giliai po žeme didelis slėgis laiko dujas ištirpusias magmoje. Lydalui kylant slėgis sumažėja, todėl dujos pradeda skirtis taip, kaip atidarius gazuoto gėrimo butelį.
Jeigu lava sustingsta burbuliukams dar nespėjus ištrūkti, jų vietoje lieka apvalios arba pailgos ertmės. Geologijoje jos vadinamos vezikulėmis.
Vėliau šiomis ertmėmis gali cirkuliuoti mineraliniai tirpalai. Juose išauga kalcitas, zeolitai, agatas, kvarcas ar kiti mineralai, paversdami tuščią burbuliuko vietą spalvotu kristaliniu užpildu.
Porėta lavos uoliena atrodo lyg akmuo būtų pilnas mažų kambarių. Iš pradžių juose buvo dujos, o po milijonų metų kai kuriuose gali augti visiškai nauji mineralai.
Mažos poros
Susidaro iš daugybės smulkių burbuliukų ir suteikia uolienai šiurkščią tekstūrą.
Pailgos ertmės
Tekėdama lava ištempia burbuliukus srauto kryptimi.
Mineraliniai užpildai
Vėlesni tirpalai gali paversti poras mažomis kalcito, agato ar zeolitų geodomis.
Ji ne tik griauna paviršių, bet ir stato salas, plokščiakalnius, urvus bei naują dirvožemio pagrindą
Nauja žemė
Jūroje stingstantys srautai gali didinti salas ir kurti visiškai naują sausumos paviršių.
Lavos vamzdžiai
Srauto paviršiui sustingus, vidumi lava teka toliau ir gali palikti ilgus tuščiavidurius tunelius.
Bazalto kolonos
Storas vienodai vėstantis lavos sluoksnis susitraukia ir gali suskilti daugiakampėmis kolonomis.
Juodo smėlio krantai
Bangos ir erozija trupina bazaltą bei vulkaninį stiklą į tamsius smėlio grūdelius.
Mineralinis dirvožemis
Dūlėdama vulkaninė uoliena išlaisvina geležį, magnį, kalcį ir kitus dirvožemio komponentus.
Gyvybės sugrįžimas
Ant naujos uolienos pirmiausia įsitvirtina mikroorganizmai ir kerpės, o vėliau susidaro sudėtingesnė ekosistema.
Žmonės lavą matė kaip griaunančią ugnį, tačiau kartu suprato, kad ji kuria naują žemę
Žodis „lava“ į Europos kalbas atėjo iš italų kalbos ir iš pradžių siejosi su srautu arba nuplovimu. Ilgainiui jis tapo geologiniu iš ugnikalnio tekančio lydalo pavadinimu.
Vulkanų gyvenvietėse žmonės nuo seno stebėjo dvi priešingas lavos puses. Ji galėjo uždengti kelius ir pastatus, tačiau sustingusi kūrė naują žemę, o jos dūlėjimo produktai vėliau tapdavo derlingo dirvožemio dalimi.
Dėl šios dvigubos prigimties lava kultūrinėje vaizduotėje dažnai tapo sunaikinimo, apsivalymo, kūrybos ir atsinaujinimo metafora.
Geologijoje ji nėra nei gera, nei bloga. Tai vienas iš būdų, kuriais Žemė iškelia savo vidinę medžiagą į paviršių.
Akmuo, kuris prisiminė ugnį
Juodas porėtas akmuo gulėjo ant seno ugnikalnio šlaito ir klausėsi, kaip žmonės jį vadina šaltu.
Jis prisiminė laiką, kai buvo skystas, švytintis ir judėjo taip greitai, kad neturėjo jokios pastovios formos.
„Ar sustingęs praradau savo jėgą?“ – paklausė jis kalno.
„Ne“, – atsakė kalnas. „Anksčiau tavo jėga buvo judėjimas. Dabar tavo jėga yra pagrindas.“
Akmuo pažvelgė į mažas savo poras. Jose jau kaupėsi dulkės, augo samanos ir formavosi pirmasis dirvožemis.
Tada lava suprato, kad virsmas nesibaigia sustingimu. Kartais ugnis tampa vieta, ant kurios gali prasidėti visai kitas gyvenimas.
Tai nėra sena legenda. Tai kūrybinis pasakojimas, įkvėptas tikro lavos aušimo, dūlėjimo ir naujo kraštovaizdžio kūrimo.
Virsmas, ryžtas ir gebėjimas iš intensyvaus laikotarpio sukurti naują tvirtą pagrindą
Šiuolaikinėje simbolinėje kalboje lava dažnai siejama su vidine jėga, pokyčiu, išsilaisvinimu iš senos formos ir naujos pradžios kūrimu. Porėta jos struktūra taip pat gali priminti, kad net tvirtame paviršiuje lieka erdvės naujai patirčiai. Tai kūrybinė interpretacija, o ne moksliškai patvirtintas poveikis žmogui.
Virsmo ugnis
Lava simboliškai primena laikotarpius, kai sena forma nebegali išlikti ir turi būti perkurta.
Judėjimas pirmyn
Tekantis lydalas renkasi kelią pagal reljefą, tačiau nesustoja vien todėl, kad kelias nėra tiesus.
Naujas pagrindas
Atvėsusi lava tampa žeme, ant kurios vėliau gali atsirasti visiškai naujas kraštovaizdis.
Vidinė erdvė
Dujų paliktos poros gali simbolizuoti vietą, atsiradusią paleidus tai, ko nebereikia laikyti viduje.
Karštis ir ramybė
Tas pats akmuo kadaise buvo švytintis lydalas, o dabar gali būti tylus ir tvirtas.
Gyvybė po virsmo
Net plikas vulkaninis paviršius ilgainiui gali tapti dirvožemio ir augalų pradžia.
Naujo pagrindo ritualas
Ši sausa simbolinė praktika skirta etapui, kuris jau pasibaigė, tačiau dar neaišku, ką statyti jo vietoje.
Ko reikės
- vieno lavos akmens;
- popieriaus lapo;
- rašiklio;
- vieno dalyko, kurio senoji forma jums nebetinka.
Sena forma
Užrašykite, kas baigėsi arba ką norite pakeisti. Nerašykite visos istorijos – tik aiškiai įvardykite senąją formą.
Kas išlieka
Po ja įrašykite vieną vertę, gebėjimą ar pamoką, kurią norite pasiimti į kitą etapą.
Naujas pagrindas
Užrašykite vieną mažą veiksmą, galintį tapti pirmuoju naujos struktūros gabalėliu.
Užkalbėjimas
Padėkite lavos akmenį ant paskutinio sakinio ir tris kartus ištarkite:
Seną formą ramiai paleidžiu,
iš savo jėgos naują pagrindą kuriu.
Užbaigimas
Pasakykite: „Tai, kas buvo karšta ir sunku, gali tapti žeme po mano kojomis.“
Dažniausiai kylantys klausimai apie lavą
Kuo lava skiriasi nuo magmos?
Ar lava yra mineralas?
Kas dažniausiai vadinama lavos akmeniu?
Kodėl lavos akmuo pilnas skylučių?
Koks lavos uolienos kietumas?
Ar pemza ir obsidianas taip pat susiję su lava?
Kas gali užpildyti senas lavos poras?
Ką lava simbolizuoja šiuolaikinėje vaizduotėje?
Lava parodo, kaip judantis Žemės gelmių lydalas gali tapti tvirtu kraštovaizdžio pagrindu
Ji prasideda kaip magma – karštas silikatinis lydalas, kuriame plaukioja kristalai ir ištirpusios dujos.
Pasiekusi paviršių magma tampa lava, praranda dalį dujų ir greitai stingsta. Aušimo greitis, cheminė sudėtis bei burbuliukų kiekis lemia, ar susidarys tankus bazaltas, porėta skorija, lengva pemza ar vulkaninis stiklas.
Po išsiveržimo procesas nesibaigia. Lava skyla, dūla, užsipildo naujais mineralais ir pamažu tampa vieta kerpėms, dirvožemiui bei augalams.
Geologijoje lava yra vienas pagrindinių Žemės paviršiaus atsinaujinimo būdų. Simbolinėje kalboje ji gali priminti, kad net intensyviausias virsmas vieną dieną gali atvėsti ir tapti tvirta pradžia.