Tikroji peridoto mineralinė prigimtis

Peridotas yra skaidri juvelyrinės kokybės olivino atmaina.

Olivinas nėra vienos nekintančios sudėties mineralas. Tai kietųjų tirpalų serija, kurios viename gale yra magnio turtingas forsteritas Mg₂SiO₄, o kitame – geležies turtingas fajalitas Fe₂SiO₄.

Magnio ir dvivalentės geležies jonų dydis bei elektrinis krūvis pakankamai panašūs, todėl jie gali užimti tas pačias vietas olivino kristaliniame karkase.

Bendra serijos formulė rašoma (Mg,Fe)₂SiO₄.

Nesosilikato struktūra

Peridoto struktūroje silicio atomą supa keturi deguonies atomai, sudarantys SiO₄ tetraedrą.

Skirtingai nuo kvarco ar lauko špatų, šie tetraedrai nesijungia į ilgas grandines, plokštumas ar trimatį karkasą.

Jie lieka atskiri, o tarpus tarp jų užpildo magnio ir geležies jonai.

Dėl tokios sandaros olivinas priskiriamas nesosilikatams, dar vadinamiems saleliniais silikatais.

Forsteritas ir fajalitas

Grynas forsteritas būtų beveik bespalvis, o fajalitas pasižymi daug didesniu geležies kiekiu ir paprastai yra tamsesnis, rusvas arba beveik juodas.

Juvelyrinis peridotas užima magnio turtingą olivino serijos dalį.

Geležies jame pakanka žaliai spalvai, tačiau ne tiek daug, kad kristalas taptų pernelyg tamsus ar nepermatomas.

Peridotas ir olivinas

Visi peridotai yra olivinai, tačiau ne kiekvienas olivinas yra peridotas.

Didžioji dalis olivino gamtoje pasirodo kaip smulkūs grūdeliai magminėje uolienoje, drumstos masės arba pakitę, suskilę ir juvelyrikai netinkami kristalai.

Peridoto vardas paprastai paliekamas skaidriai arba pusiau skaidriai žaliai medžiagai, kurią galima šlifuoti ar naudoti papuošaluose.

Ortorombinė kristalų sistema

Olivinas kristalizuojasi ortorombinėje sistemoje.

Jos trys pagrindinės kristalo kryptys yra nevienodo ilgio, tačiau susikerta stačiais kampais.

Gerai susiformavę kristalai gali būti trumpi prizminiai, plokšteliniai arba netaisyklingai stambūs.

Vis dėlto dauguma olivino grūdelių auga glaudžiai apsupti kitų mineralų, todėl neįgyja laisvų išorinių plokštumų.

Spalva priklauso pačiai sudėčiai

Peridotas dažnai vadinamas vienu iš nedaugelio brangakmenių, kurių pagrindinė spalva kyla iš būtino struktūrinio elemento.

Geležis nėra retkarčiais pasitaikantis svečias. Ji yra olivino serijos dalis.

Dėl to peridoto spalvinė šeima visuomet išlieka žalios krypties, nors gali svyruoti nuo gelsvai žalios iki alyvuogių ar rusvai žalios.

Kietumas, tankis, blizgesys ir skilumas

Peridotas yra pakankamai kietas papuošalams, tačiau minkštesnis už kvarcą, topazą, safyrą ir deimantą.

Jo tvirtumas paprastai laikomas vidutiniu: akmuo gali būti nešiojamas, tačiau jį reikia saugoti nuo stiprių smūgių, įbrėžimų ir staigių temperatūros pokyčių.

Kietumas

Peridoto kietumas siekia 6,5–7.

Jis kietesnis už kalcitą, fluoritą ir apatitą, tačiau kvarco grūdeliai gali subraižyti jo paviršių.

Kadangi kvarco gausu aplinkos dulkėse ir smėlyje, dulkėto peridoto nereikėtų stipriai trinti sausa šluoste.

Tvirtumas

Kietumas nusako atsparumą įbrėžimams, bet ne atsparumą skilimui ar lūžiui.

Peridotas neturi tokio tobulo skilumo kaip topazas ar kunzitas, tačiau išlieka trapus.

Didelis paviršių pasiekiantis plyšys, plonas kraštas arba stiprus smūgis gali nuskaldyti akmenį.

Tankis ir geležies kiekis

Olivino tankis didėja, kai magnį pakeičia sunkesnė geležis.

Todėl geležies turtingesnė medžiaga gali būti šiek tiek sunkesnė už šviesesnį, magnio gausesnį peridotą.

Gemologijoje tankis naudojamas kartu su lūžio rodikliais, dvilūžiu ir mikroskopiniais požymiais.

Stiklinis blizgesys

Gerai nupoliruotas peridotas turi ryškų stiklinį blizgesį.

Jo dispersija nėra tokia stipri kaip deimanto ar demantoido, todėl akmens grožį daugiausia kuria kūno spalva, skaidrumas ir gyvi šviesos atspindžiai.

Silpnas skilumas

Olivino skilumas paprastai apibūdinamas kaip silpnas arba netobulas.

Lūždamas akmuo dažniau sudaro nelygų ar kriauklišką paviršių nei idealiai lygias skilimo plokštumas.

Vis dėlto vidiniai plyšiai ir įtampos zonos gali tapti silpnesnėmis konkretaus akmens vietomis.

Peridoto spalvos kilmė

Peridoto spalvą daugiausia sukuria dvivalentės geležies jonai Fe²⁺, užimantys magnio vietas olivino kristaliniame karkase.

Šie jonai sugeria dalį matomosios šviesos spektro, todėl iki akių sugrįžta geltonai žalia šviesa.

Kadangi geležis yra esminė olivino cheminės serijos dalis, peridoto spalva laikoma savaimine jo mineralinės sudėties išraiška.

Gelsvai žalias peridotas

Tai viena dažniausių peridoto spalvų.

Šviesesni akmenys gali priminti jaunus lapus, žalią vynuogę arba citrinos žievelę su žaliu tonu.

Ryškus geltonas komponentas nėra savaime trūkumas, tačiau geriausiai vertinami akmenys dažnai turi gyvesnę, mažiau rudumo turinčią žalią spalvą.

Žolės žalumo atspalvis

Sodri vidutinio tono žalia spalva, kurioje geltonumas nėra pernelyg stiprus, laikoma viena patraukliausių.

Tokia spalva ypač gražiai matoma didesniame ir gerai nupoliruotame akmenyje, kuriame šviesa gali laisvai cirkuliuoti.

Alyvuogių žaluma

Didesnis geležies kiekis, storesnis akmuo ar tamsesnis tonas gali suteikti alyvuogių žalumo.

Šis atspalvis būdingas pačiam olivino vardui, kilusiam iš alyvuogę primenančios spalvos.

Vieniems žmonėms alyvuogių žaluma atrodo žemiška ir išraiškinga, kiti renkasi skaidresnę žolės žalumo spalvą.

Rusvai žalias tonas

Kai spalva tampa labai tamsi arba joje atsiranda daug rudo tono, akmuo gali prarasti gyvumą.

Vis dėlto rudas ar gelsvai rudas olivinas išlieka natūralia olivino serijos dalimi.

Gemologinis vardas „peridotas“ dažniausiai siejamas su patrauklia skaidria žalia medžiaga, o labai tamsūs olivinai papuošaluose naudojami rečiau.

Ar peridotas būna kitų spalvų?

Prekyboje peridoto vardas turėtų reikšti žalią oliviną.

Rausvas, ryškiai mėlynas ar sodriai violetinis „peridotas“ greičiausiai būtų kitas mineralas, žmogaus sukurta medžiaga arba klaidinantis pavadinimas.

Olivino šeimoje galima rasti gelsvos, rudos ir beveik juodos medžiagos, tačiau klasikinis peridotas išlieka žalios spalvos pasaulyje.

Spalva skirtingame apšvietime

Dienos šviesoje peridotas dažnai atrodo gaiviau ir žaliau.

Šiltoje lempos šviesoje gali sustiprėti geltoni, auksiniai ar alyvuogių tonai.

Akmuo neturi tokio dramatiško spalvos pasikeitimo kaip aleksandritas, tačiau apšvietimo temperatūra vis tiek keičia bendrą jo įspūdį.

Stiprus peridoto dvilūžis

Peridotas pasižymi vienu stipriausių dvilūžių tarp dažniau sutinkamų skaidrių spalvotų brangakmenių.

Į kristalą patekęs šviesos spindulys gali būti suskaidytas į du spindulius, keliaujančius šiek tiek skirtingomis kryptimis ir skirtingu greičiu.

Šis reiškinys kyla todėl, kad ortorombinio kristalo optinės savybės nevienodos visomis kryptimis.

Padvigubėję apatinių briaunų kraštai

Žvelgiant per peridoto viršų į apatines briaunas, jų kraštai gali atrodyti dvigubi.

Ypač aiškiai tai matoma žiūrint lupa arba mikroskopu ne išilgai optinės ašies.

Padvigubėjimas nėra įtrūkimas ir nereiškia, kad akmuo sudarytas iš dviejų suklijuotų dalių.

Tai natūralus optinis olivino požymis.

Dvilūžis ir briaunavimo vaizdas

Stiprus dvilūžis gali suteikti akmeniui gyvą, šiek tiek mirgantį vidinį vaizdą.

Tačiau labai ryškus padvigubėjimas taip pat gali suminkštinti griežtas briaunų linijas.

Šlifuotojas orientuoja akmenį taip, kad iš viršaus matomas vaizdas būtų kuo švaresnis, spalva – patraukli, o šviesos grįžimas – pakankamai stiprus.

Dvilūžis kaip atpažinimo požymis

Smaragdas, žalias stiklas ir sintetinė spinelė paprastai nerodo tokio paties ryškaus apatinių briaunų padvigubėjimo.

Todėl šis požymis gali padėti atpažinti peridotą.

Vis dėlto galutinis nustatymas neturėtų remtis vien vaizdu per lupą. Gemologas taip pat matuoja lūžio rodiklius, tankį ir vertina intarpus.

Peridoto susidarymas

Didelė dalis olivino susiformuoja aukštoje temperatūroje magminėse ir viršutinės mantijos uolienose.

Magnio ir geležies turtingoje aplinkoje, kurioje palyginti nedaug silicio, olivinas yra vienas pirmųjų iš lydalo kristalizuojančių mineralų.

Viršutinė Žemės mantija

Olivinas yra svarbi peridotito – vienos pagrindinių viršutinės mantijos uolienų – sudedamoji dalis.

Dideliame gylyje jis egzistuoja aukšto slėgio ir temperatūros sąlygomis.

Ne kiekvienas mantijos olivino grūdelis yra skaidrus peridotas, tačiau juvelyriniai kristalai priklauso tai pačiai mineralinei šeimai.

Ksenolitai bazalte

Kylanti bazaltinė magma gali atplėšti gilesnės mantijos uolienos gabalą ir kartu iškelti jį į paviršių.

Toks svetimos uolienos fragmentas, įstrigęs magmoje, vadinamas ksenolitu.

Kai lava greitai išsilieja ir atvėsta, mantijos gabalėlis gali išlikti kaip žalias, grūdėtas mazgelis tamsiame bazalte.

Jo viduje kartais būna pakankamai skaidrių olivino sričių, tinkamų mažesniems peridotams išpjauti.

Ultrabazinės uolienos

Peridotas taip pat gali būti susijęs su dunito ir kitomis olivino turtingomis ultrabazinėmis uolienomis.

Tektoniniai procesai kartais iškelia gilesnės Žemės plutos ar mantijos uolienas į kalnų juostas.

Vėliau jos gali būti deformuotos, perskrostos mineralinių skysčių ir dalinai pakeistos serpentinitu.

Plyšiai ir kristalų ertmės

Kai kuriose Mianmaro, Pakistano ir kitų regionų radimvietėse didesni peridoto kristalai randami plyšiuose ar ertmėse, susijusiose su olivino turtingomis uolienomis.

Tektoninis judėjimas ir mineraliniai skysčiai gali sukurti erdves, kuriose olivinas persikristalizuoja arba užauga didesniais kristalais.

Metamorfinė aplinka

Magnio turtingas forsteritas gali formuotis ir termiškai pakeistuose nešvariuose dolomitiniuose kalkakmeniuose.

Karštis sukelia reakcijas tarp dolomito, silicio turinčių mineralų ir kitų uolienos sudedamųjų dalių.

Tačiau ne visa tokia medžiaga pasižymi peridotui tinkama spalva ir skaidrumu.

Kodėl dideli skaidrūs kristalai reti?

Mantijos uolienoje olivinas dažnai auga kaip daugybė tarpusavyje susijungusių grūdelių.

Tektoninis slėgis, greitas iškėlimas, temperatūros pokyčiai ir vėlesnis dūlėjimas gali sukelti plyšius.

Dideliam skaidriam peridotui reikia, kad kristalas būtų užaugęs palankioje erdvėje, išlikęs pakankamai vientisas ir nebūtų pernelyg geležingas.

Olivino formos ir natūralios sankaupos

Peridotas gali pasirodyti kaip netaisyklingas skaidrus grūdelis, trumpas prizminis kristalas, suaugusi olivino masė arba žalias mazgelis bazalte.

Jo forma priklauso nuo to, ar kristalas augo laisvoje ertmėje, ar buvo glaudžiai apsuptas kitų mantijos ir magminių mineralų.

Kristalas matricoje

Kolekcinis olivino kristalas gali augti kartu su piroksenais, chromitu, spineliu, magnetitu, serpentinu ir kitais mineralais.

Matrica padeda išsaugoti geologinį kontekstą, tačiau kartu gali slėpti dalį kristalo formos.

Ar didelis žalias gabalas yra vienas kristalas?

Nebūtinai.

Bazalto mazgelyje ar peridotito gabale gali būti tūkstančiai smulkių olivino grūdelių.

Iš išorės visa masė atrodo žalia, tačiau mikroskopu matomos daugelio kristalų ribos.

Briaunavimo žaliava

Šlifuotojas pirmiausia ieško skaidrios zonos be didelių paviršių pasiekiančių plyšių.

Tamsūs intarpai, „lelijų lapai“ ir spalviniai skirtumai gali nulemti, kaip akmuo bus orientuotas.

Kartais iš didesnio neapdoroto gabalo gaunamas tik vienas mažas, tačiau daug gražesnis brangakmenis.

Peridoto intarpai

Skaidrus peridotas kartais atrodo visiškai švarus, tačiau lupa arba mikroskopas gali atverti sudėtingą vidinių kristalų, plyšių ir sugijusių struktūrų pasaulį.

Kai kurie intarpai padeda gemologui atpažinti natūralią medžiagą ir kartais suteikia užuominų apie jos geologinę aplinką.

„Lelijų lapai“

Vienas žinomiausių peridoto požymių – apvalios arba disko formos įtampos įskilos.

Jos primena vandens paviršiuje plūduriuojantį lelijos lapą, todėl gemologinėje kalboje vadinamos „lily pads“.

Dažnai įskilos centre yra mažas tamsus mineralinis kristalas.

Skirtingas intarpo ir peridoto šiluminis plėtimasis arba slėgio pokytis gali sukurti aplink centrinį kristalą plokščią įtampos aureolę.

Chromitas ir chrominis spinelis

Peridote gali būti smulkių rudai juodų arba beveik juodų chromito ir chrominio spinelio kristalų.

Jie dažnai turi kampuotą, kartais oktaedrinę formą.

Nedideli intarpai po didinimu gali atrodyti įdomiai, tačiau aiškiai matomos tamsios dėmės mažina skaidraus akmens vientisumą.

Neigiami kristalai

Neigiamas kristalas nėra kitas kietas mineralas.

Tai ertmė, kurios forma atkartoja peridoto kristalinę geometriją.

Joje gali būti skysčio, dujų ar mažų kietųjų fazių.

Gijimo plokštumos

Kristalui augant arba vėliau lūžus, įskila gali dalinai užsiverti ir būti užpildyta nauja mineraline medžiaga.

Tuomet lieka plokštuma, sudaryta iš daugybės smulkių ertmių ir atspindinčių taškelių.

Pasukus akmenį tokia sritis gali trumpam sužibėti lyg plonas sidabrinis šydas.

Piroksenai, biotitas ir kiti mineralai

Priklausomai nuo radimvietės, peridote gali būti diopsido, enstatito, biotito, magnetito, serpentino ir kitų mineralų intarpų.

Intarpų rinkinys gali atspindėti uolieną, kurioje augo olivinas, ir vėlesnius jos pakitimo procesus.

Ar intarpai patvirtina natūralumą?

Kai kurie intarpų deriniai būdingi natūraliam peridotui, tačiau vienas „lelijos lapas“ nėra absoliutus visų klausimų atsakymas.

Imitacijose taip pat gali būti burbuliukų, plyšelių ar dirbtinių raštų.

Gemologas vertina intarpus kartu su optinėmis ir fizinėmis savybėmis.

Olivinas meteorituose ir kometų dulkėse

Olivinas nėra tik Žemės mineralas.

Jis aptinkamas meteorituose, asteroidų medžiagoje ir kosminių dulkių dalelėse.

Tai nereiškia, kad kiekvienas žalias peridotas atkeliavo iš kosmoso. Beveik visa juvelyrikos rinkoje esanti medžiaga yra žemiškos kilmės.

Palasitai

Palasitai yra reti akmeniniai geležies meteoritai, kuriuose olivino kristalai įaugę į geležies ir nikelio metalą.

Nupjautas bei nupoliruotas palasitas gali atrodyti lyg metalinis langas, užpildytas auksiniais, žalsvais ir medaus spalvos kristalais.

Dalį pakankamai skaidraus palasito olivino galima išpjauti kaip mažus brangakmenius.

Tokie akmenys labai reti, o jų nežemiška kilmė turėtų būti patvirtinta patikimais dokumentais arba laboratoriniais tyrimais.

Kaip nustatoma nežemiška kilmė?

Iš spalvos ar išorinio vaizdo beveik neįmanoma patikimai pasakyti, ar briaunuotas olivinas atkeliavo iš meteorito.

Laboratorijos gali tirti mikroelementų santykius, įskaitant nikelį, manganą, kobaltą ir kitus elementus.

Žemiškas bei palasitinis olivinas gali turėti skirtingus cheminius pėdsakus.

Kometų dulkės

Olivino dalelių aptikta ir kometų medžiagoje, pargabentoje kosminių misijų.

Tokios dalelės yra mokslinių tyrimų objektai, o ne papuošalams skirta žaliava.

Jos padeda suprasti, kokios medžiagos egzistavo ankstyvojoje Saulės sistemoje ir kaip jos buvo maišomos.

Olivinas kitose planetinėse uolienose

Olivinas yra dažnas daugelyje uolinių Saulės sistemos kūnų.

Jo spektrinius požymius galima aptikti asteroidų, Mėnulio ir Marso uolienų tyrimuose.

Tačiau žodis „peridotas“ gemologijoje paprastai reiškia skaidrią juvelyrinę olivino medžiagą, o ne kiekvieną kosminį olivino grūdelį.

Peridoto istorija

Peridotas priklauso seniausiai žmonių naudotų žaliųjų brangakmenių grupei.

Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų Egipto amatininkai gamino karolius iš aukso žalumo kristalų, randamų Raudonosios jūros saloje.

Zabargado sala

Sala istoriniuose šaltiniuose buvo vadinama Topazios, o šiandien dažniausiai žinoma Zabargado arba Šv. Jono salos vardu.

Ji ilgą laiką buvo vienas svarbiausių aukštos kokybės peridoto šaltinių.

Atoki, karšta ir sausa sala buvo apgaubta pasakojimų apie gyvates, pavojingas keliones ir griežtai saugomas kasyklas.

Topazion ir topazo painiava

Senovėje brangakmenių vardai ne visuomet reiškė tuos pačius mineralus, kuriuos jais vadiname dabar.

Žalias Zabargado akmuo buvo siejamas su vardu „topazion“, kilusiu iš salos pavadinimo.

Vėliau topazo vardas buvo priskirtas kitam mineralui, o žalia olivino atmaina pradėta vadinti peridotu.

Peridotas ir smaragdas

Prieš šiuolaikinę gemologiją skirtingi žali akmenys dažnai buvo vadinami tuo pačiu vardu.

Dėl to dalis istorinių „smaragdų“ vėliau buvo atpažinti kaip peridotai.

Kartais teigiama, kad dalis garsiosios Kleopatros smaragdų kolekcijos galėjo būti peridotas, tačiau tai išlieka istorine galimybe, o ne visų akmenų patvirtintu sąrašu.

Kelno katedros peridotai

Dideli žali akmenys, puošiantys Trijų Karalių relikvijorių Kelno katedroje, ilgą laiką buvo laikomi smaragdais.

Vėliau paaiškėjo, kad tai įspūdingi peridotai.

Šis pavyzdys gerai parodo, kaip ilgai išvaizda buvo svarbesnė už mineralinę tapatybę.

„Saulės akmens“ pasakojimai

Senajame folklore peridotas dažnai siejamas su Saule, auksine šviesa ir apsauga nuo tamsos.

Buvo pasakojama, kad jo žalia šviesa geriausiai matoma naktį, o į auksą įstatytas akmuo gali tapti stipriu apsaugos talismanu.

Tokie pasakojimai priklauso kultūros ir magijos istorijai, tačiau jie padėjo peridotui išlaikyti ypatingą vietą papuošaluose.

Rugpjūčio akmuo

Šiuolaikinėse gimimo akmenų tradicijose peridotas siejamas su rugpjūčio mėnesiu.

Tai kultūrinė juvelyrikos sistema, o ne geologinė mineralo savybė.

Vis dėlto vasaros pabaigos žaluma ir saulėti geltoni atspalviai natūraliai dera su rugpjūčio vaizdiniu.

Peridoto radimvietės

Olivino gausu daugelyje pasaulio magminių ir mantijos uolienų, tačiau juvelyrinės kokybės peridotas susidaro tik nedidelėje jų dalyje.

Reikia tinkamo geležies kiekio, skaidrumo, kristalo dydžio ir palyginti mažai pavojingų įtrūkimų.

Zabargado peridotas

Zabargado akmenys istoriškai garsėjo sodria žalia spalva ir geru skaidrumu.

Šiandien senosios salos medžiaga rinkoje reta, o gerai dokumentuoti egzemplioriai turi ir istorinę, ir mineraloginę reikšmę.

Mianmaro peridotas

Mogoko regione peridotas gali augti didesniais kristalais ir būti išgaunamas iš sudėtingai pakeistų ultrabazinių uolienų.

Geriausi akmenys pasižymi sodria žalia spalva, geru skaidrumu ir dydžiu.

Mikroskopu juose gali būti matomi „lelijų lapai“, chromitas, magnetitas ir kiti geologinę aplinką atspindintys intarpai.

Pakistano aukštikalnės

Kohistano ir Sappato regionų peridotas randamas aukštuose bei sunkiai pasiekiamuose kalnuose.

Ši medžiaga gali pateikti didelius, skaidrius, ryškiai geltonai žalius arba sodriai žalius akmenis.

Arizonos bazaltas

San Karloso apylinkėse olivino mazgelius į paviršių iškėlė vulkaniniai procesai.

Daug žaliavos sudaryta iš mažesnių grūdelių, todėl dažni standartinių dydžių juvelyriniai akmenys.

Radimvietė yra San Karloso apačių tautos žemėje, o peridoto gavyba bei papuošalų kūrimas turi ir vietos bendruomenės reikšmę.

Ar kilmę galima nustatyti iš spalvos?

Vien spalva nepatvirtina radimvietės.

Sodriai žalias akmuo gali būti iš Mianmaro, Pakistano arba kito regiono.

Intarpų ir mikroelementų analizė kartais leidžia susiaurinti galimybes, tačiau patikimiausia kilmė remiasi atsekama tiekimo istorija.

Peridoto grožio požymiai

Peridoto įspūdį pirmiausia kuria spalva.

Kadangi akmuo neturi labai stiprios vaivorykštinės dispersijos, gražus žalias kūno tonas, skaidrumas ir geras šlifavimas yra ypač svarbūs.

Atspalvis

Labiausiai mėgstama sodri vidutinio tono žalia spalva, kurioje nėra daug rudo atspalvio.

Nedidelis geltonumas peridotui natūralus ir dažnai suteikia šiltą, saulėtą įspūdį.

Pernelyg rudas, pilkšvas ar labai tamsus akmuo paprastai atrodo ne toks gyvas.

Tonas

Labai šviesus peridotas gali atrodyti beveik gelsvas.

Pernelyg tamsiame akmenyje žaluma praranda skaidrumą ir tampa alyvuogių ar rusva.

Vidutinis tonas dažnai geriausiai suderina spalvos sodrumą ir šviesos judėjimą.

Skaidrumas

Aukštos kokybės peridotas dažnai būna švarus plika akimi.

Po didinimu gali matytis smulkūs tamsūs kristalai ar „lelijų lapų“ struktūros.

Dideli, akimi pastebimi juodi intarpai ir plyšiai gali sumažinti akmens vientisumą bei patrauklumą.

Šlifavimas

Peridotas šlifuojamas ovalais, apskritimais, lašais, pagalvėlėmis, stačiakampiais, trikampiais ir kitomis formomis.

Geras pjūvis grąžina šviesą per akmens viršų, nepalikdamas didelės permatomos blankios „lango“ srities.

Stiprus dvilūžis gali šiek tiek padvigubinti briaunų vaizdą, todėl meistrui svarbi teisinga kristalo orientacija.

Dydis

Mažesni standartinio dydžio peridotai rinkoje gana prieinami.

Dideli, sodrios spalvos, skaidrūs ir mažai įtraukti akmenys gerokai retesni.

Ypač vertinami didesni Mianmaro ir Pakistano aukštos kokybės peridotai.

„AAA“ ir panašūs žymėjimai

Peridotui nėra vienos visuotinės AAA, AA ar A kokybės skalės.

Tokius žymėjimus pardavėjai gali apibrėžti skirtingai.

Tikslesnis aprašymas nurodo: spalvą, toną, skaidrumą, matomus intarpus, šlifavimą, matmenis, svorį ir kilmę, jeigu ji patikimai žinoma.

Peridoto atpažinimas

Peridotas gali būti painiojamas su smaragdu, žaliu turmalinu, chromdiopsidu, demantoidu, žaliu safyru, prehnitu, stiklu ir sintetine spinele.

Spalva viena pati nėra pakankama. Tikslus nustatymas remiasi lūžio rodikliais, dvilūžiu, tankiu, optiniu pobūdžiu ir vidiniais požymiais.

Peridotas ir smaragdas

Peridotas paprastai turi daugiau geltono tono, tačiau spalva gali persidengti.

Ryškus apatinių briaunų padvigubėjimas yra vienas naudingų peridoto požymių.

Peridotas ir chromdiopsidas

Chromdiopsidas dažnai būna sodrios, šaltesnės žalios spalvos.

Jo kietumas mažesnis, lūžio rodikliai kitokie, o kristalinė sistema monoklininė.

Peridotas dažniau turi geltonai žalią arba alyvuogių toną ir ryškesnį dvilūžį.

Peridotas ir žalias turmalinas

Žalias turmalinas gali būti gelsvai, alyvuogių ar melsvai žalias.

Jis dažnai rodo stipresnį pleochroizmą ir turi aukštesnį kietumą.

Turmalino kristalai būna trigonaliniai, dažnai su trikampiu ar suapvalintu skerspjūviu, o peridoto – ortorombiniai.

Peridotas ir demantoidas

Demantoidas yra žalia andradito granato atmaina.

Jis pasižymi stipria dispersija, todėl gali rodyti daugiau vaivorykštinių blyksnių.

Granatas yra vienalūžis, o peridotas – ryškiai dvilūžis.

Peridotas ir žalias stiklas

Stiklas gali būti labai panašios geltonai žalios spalvos.

Jame gali matytis apvalūs burbuliukai, sūkuriai, tekėjimo linijos ir pernelyg vienoda spalva.

Stiklas yra vienalūžis ir nerodo peridotui būdingo ryškaus briaunų padvigubėjimo.

Sintetinė spinelė

Žalia sintetinė spinelė gali būti naudojama kaip peridoto imitacija.

Ji nėra sintetinis peridotas, nes jos cheminė sudėtis ir kristalinė struktūra kitokia.

Sintetinė spinelė yra vienalūžė ir pasižymi kitokiu tankiu bei lūžio rodikliu.

Gemologiniai tyrimai

Refraktometras parodo peridotui būdingą aukštą ir plačiai išsiskiriantį lūžio rodiklių intervalą.

Mikroskopu ieškoma „lelijų lapų“, chromito, gijimo plokštumų ir padvigubėjusių vaizdų.

Spektroskopu galima stebėti geležies sukeltus sugerties požymius.

Ramanų spektroskopija arba rentgeno spindulių difrakcija gali patvirtinti olivino struktūrą.

Peridoto apdorojimas ir imitacijos

Peridotas yra vienas iš brangakmenių, kurių spalva paprastai nepagerinama įprastu kaitinimu.

Jo žalumą sukuria geležis, priklausanti olivino struktūrai, todėl dauguma rinkoje esančių peridotų parduodami be spalvos gerinimo procedūrų.

„Nekaitintas peridotas“

Aprašymas gali būti techniškai teisingas, tačiau pats savaime nesuteikia akmeniui ypatingo retumo.

Peridotas nėra įprastai kaitinamas spalvai pagerinti, todėl nekaitinta būklė yra labiau norma nei išimtis.

Ar galimas paviršiaus dengimas?

Teoriškai bet kuris akmuo gali būti padengtas plona spalvine ar atspindinčia danga.

Tokia danga gali nusidėvėti ties briaunomis, skylutėmis ir paviršiaus įbrėžimais.

Dengta medžiaga turėtų būti aiškiai aprašyta, nes jos spalva nepriklauso vien natūraliam kristalui.

Plyšių užpildymas

Skaidrūs polimerai ar aliejai teoriškai gali sumažinti kai kurių plyšių matomumą.

Tai nėra įprastas klasikinis peridoto apdorojimas, tačiau laboratorija gali tikrinti paviršių pasiekiančius plyšius ir galimus užpildus.

Sintetinis olivinas

Forsterito ir kitų olivino sudėčių kristalai gali būti auginami moksliniams, optiniams ar technologiniams tikslams.

Tačiau tikras sintetinis juvelyrinis peridotas rinkoje sutinkamas labai retai.

Daug dažniau naudojamos kitos žalios medžiagos, imituojančios peridoto išvaizdą.

Dažniausi pakaitalai

• žalias stiklas;
• sintetinė žalia spinelė;
• žalias kubinis cirkonis;
• kiti žali natūralūs mineralai;
• spalvotos dvigubos arba suklijuotos medžiagos;
• paviršiumi dengti bespalviai akmenys.

Ar spalva stabili šviesoje?

Peridoto spalva paprastai laikoma stabilia įprastoje šviesoje.

Kitaip nei kunzitas, jis neturi plačiai žinomos polinkio greitai išblukti saulėtame apšvietime.

Vis dėlto ilgalaikis didelis karštis ir staigūs temperatūros pokyčiai gali pažeisti patį kristalą.

Peridotas papuošaluose ir kolekcijose

Peridotas naudojamas žiedams, pakabukams, auskarams, apyrankėms, karoliams, segėms ir mineralų kolekcijoms.

Akmuo pakankamai tvirtas įprastam nešiojimui, tačiau intensyviai naudojamiems rankų papuošalams reikalinga papildoma apsauga.

Briaunuoti akmenys

Skaidrus peridotas dažniausiai briaunuojamas ovalo, pagalvėlės, apskritimo, lašo arba stačiakampio forma.

Naudojami briliantinis, laiptinis ir mišrus šlifavimas.

Meistras turi atsižvelgti į stiprų dvilūžį, intarpų vietą, spalvos toną ir kristalo formą.

Žiedai

Peridotas gali būti naudojamas žiede, tačiau kasdieniam intensyviam nešiojimui geriausia rinktis apsauginį aptaisą.

Akmens kraštus apgaubianti forma sumažina nuskilimo pavojų.

Aukštai iškeltas peridotas su visiškai atvirais kampais lengviau atsitrenkia į paviršius.

Pakabukai

Pakabukas patiria mažiau smūgių nei žiedas ar apyrankė.

Todėl jame galima saugiau naudoti didesnį ir išraiškingesnį briaunuotą peridotą.

Geltonas auksas sustiprina šiltą akmens pusę, o baltas metalas gali išryškinti gaivesnį žalią toną.

Auskarai

Auskaruose peridotas juda ir pagauna daug skirtingų šviesos kampų.

Porai parenkami panašios spalvos, tono, dydžio, skaidrumo ir šlifavimo akmenys.

Natūralūs nedideli skirtumai tarp dviejų peridotų yra įprasti.

Apyrankės ir karoliukai

Peridoto karoliukai gali būti glotnūs, briaunuoti, apvalūs arba netaisyklingi.

Apyrankėje akmuo dažniau atsitrenkia į stalą, durų rėmą ir kitus paviršius.

Todėl tokį papuošalą verta nusiimti prieš fizinį darbą ar sportą.

Kabochonai ir raižiniai

Pusiau skaidri ar labiau intarpų turinti medžiaga gali būti šlifuojama kabochonu.

Didesnės olivino masės kartais naudojamos mažiems raižiniams, tačiau peridotas nėra toks plačiai raižomas kaip minkštesni dekoratyviniai akmenys.

Kolekciniai kristalai

Gerai susiformavęs peridoto kristalas matricoje gali būti vertingas kaip natūralus mineralinis egzempliorius.

Kolekcinę reikšmę didina aiški kristalo forma, natūrali spalva, nepažeistos plokštumos, įdomi mineralų sąauga ir dokumentuota radimvietė.

Retas kristalas gali būti įdomesnis nešlifuotas, nes pjovimas sunaikintų jo geologinį kontekstą.

Palasitų kolekcijos

Nupjautuose palasituose olivino kristalai matomi geležies ir nikelio matricoje.

Tokius egzempliorius reikia saugoti ne tik kaip peridotą, bet ir kaip meteoritą: metalinė dalis gali būti jautri drėgmei ir korozijai.

Peridoto priežiūra

Peridotas tinkamas papuošalams, tačiau jo kietumas 6,5–7 ir trapumas reiškia, kad akmenį reikia saugoti nuo įbrėžimų bei stiprių smūgių.

Saugiausias valymo būdas – drungnas vanduo, švelnus muilas ir minkšta šluostė arba labai minkštas šepetėlis.

Rankinis valymas

Papuošalą trumpai pamirkykite drungname muiluotame vandenyje.

Švelniai nuvalykite aplink aptaisą ir akmens apačią, kur gali kauptis riebalai bei kosmetikos likučiai.

Po valymo gerai nuskalaukite ir nusausinkite minkšta šluoste.

Dulkės ir smėlis

Dulkėse gali būti kvarco, kuris kietesnis už peridotą.

Prieš stipriau trinant paviršių geriau nuplauti arba minkštu teptuku pašalinti kietas daleles.

Ultragarsinis valymas

Ultragarsinio valymo peridotui geriau vengti.

Vibracija gali paveikti vidines įskilas, „lelijų lapų“ struktūras ir paviršių pasiekiančius plyšius.

Rizika padidėja, jeigu akmuo jau turi aiškių vidinių įtampų.

Garinis valymas

Garinis valymas nerekomenduojamas.

Greitas ir netolygus temperatūros pokytis gali sukelti kristalo lūžį.

Karšti garai taip pat gali paveikti klijus ir jautresnes papuošalo dalis.

Karštis

Peridoto nereikėtų laikyti prie atviros liepsnos, kaitinimo prietaiso ar labai įkaitusiame automobilyje.

Staigus perėjimas iš šalčio į didelį karštį gali sukelti nevienodą kristalo plėtimąsi.

Dėl to esamos įskilos gali išsiplėsti.

Rūgštys ir cheminės priemonės

Olivinas jautrus stiprioms rūgštims.

Ypač reikėtų vengti sieros rūgšties, druskos rūgšties ir agresyvių buitinių valiklių.

Ilgas rūgštaus prakaito, kosmetikos ir nešvarumų poveikis taip pat nėra palankus akmens paviršiui ir metaliniam aptaisui.

Po intensyvaus nešiojimo papuošalą galima švelniai nuplauti ir gerai nusausinti.

Kosmetika

Kvepalus, kremus, plaukų laką ir kitas priemones geriau naudoti prieš užsidedant papuošalą.

Taip mažiau medžiagų kaupiasi ant akmens ir po aptaiso kraštais.

Apsauga nuo smūgių

Peridoto žiedą ar apyrankę verta nusiimti sportuojant, dirbant sode, valant namus, naudojant įrankius ir atliekant fizinį darbą.

Net jeigu paviršius neatrodo subraižytas, stiprus smūgis gali nuskaldyti kraštą arba išplėsti vidinį plyšį.

Laikymas

Peridotą geriausia laikyti atskirame minkštame maišelyje arba papuošalų dėžutės skyrelyje.

Kvarcas, topazas, safyras ir deimantas gali subraižyti jo paviršių.

Pats peridotas gali subraižyti minkštesnius mineralus, tokius kaip kalcitas, fluoritas ar selenitas.

Aptaiso patikra

Jeigu akmuo pradėjo judėti, klibėti ar barškėti, papuošalo geriau nenešioti, kol tvirtinimas nepatikrintas.

Atsilaisvinęs peridotas gali ne tik iškristi, bet ir būti spaudžiamas į vieną metalo kraštą.

Ką dar verta žinoti apie peridotą?

Ką peridotas palieka mūsų vaizduotėje?

Peridotas atrodo lyg lengva vasaros žaluma, tačiau jo istorija gali prasidėti giliai Žemėje.

Olivino kristalai auga magnio ir geležies turtingose mantijos bei magminėse uolienose.

Kylanti magma gali atplėšti jų gabalą, iškelti jį per Žemės plutą ir palikti tamsiame bazalte.

Geležis, priklausanti pačiai kristalo struktūrai, sugeria dalį šviesos ir sukuria geltonai žalią spalvą.

Stiprus dvilūžis suskaido spindulį į du, todėl žvelgiant per akmenį briaunos gali pasirodyti padvigubėjusios.

Viduje gali plūduriuoti „lelijos lapai“, tamsūs chromito kristalai ir senų įskilimų pėdsakai.

Kai kurie olivino kristalai egzistuoja ne Žemės bazalte, o geležies ir nikelio meteorituose.

Todėl peridoto mineralinė šeima sujungia mantiją, ugnikalnius, senovines kasyklas ir kitų Saulės sistemos kūnų medžiagą.

Magijoje jis gali priminti, kad šviesa ne visada gimsta paviršiuje.

Kartais ji auga ilgai, dideliame slėgyje, tarp geležies, karščio ir tamsios uolienos.

Kai pagaliau pasiekia dieną, ji nepamiršta savo gelmės, tačiau tampa gyva, skaidri ir žalia.