Snieginis obsidianas
Linas JuozėnasShare
Snieginis obsidianas
Snieginis obsidianas yra juoda arba tamsiai pilka obsidiano atmaina, išmarginta baltais, pilkais ar sidabriškais apskritais raštais. Šios „snaigės“ nėra įstrigę sniego kristalai. Tai sferolitai – radialiai išaugusios mikroskopinių kristalėlių sankaupos, dažniausiai susijusios su kristobalitu, silicio dioksido polimorfu. Jos formuojasi tada, kai vulkaninis stiklas po greito sustingimo pradeda lėtai devitrifikuotis, tai yra pereiti iš netvarkingos stikliškos būsenos į tvarkingesnę kristalinę.
Greitai sustingusi lava, išlaikiusi stiklišką būseną, tačiau vietomis jau pradėjusi kurti kristalinę tvarką
Obsidianas susidaro iš silicio turtingos lavos, kuri atvėsta taip greitai, kad atomai nespėja išsirikiuoti į didelius, aiškiai atpažįstamus kristalus.
Todėl didžioji medžiagos dalis lieka amorfinė – jos atomai išsidėstę netvarkingiau nei kristalinėje gardelėje. Dėl šios priežasties obsidianas mineralogijoje laikomas vulkaniniu stiklu, o ne atskiru kristaliniu mineralu.
Snieginiame obsidiane dalis stiklo vėliau pradeda persitvarkyti. Aplink mažus kristalizacijos centrus radialiai auga smulkūs kristalėliai ir sukuria baltus sferolitus.
Snieginio obsidiano esmė: juodas fonas išsaugo stiklišką lavos būseną, o baltos snaigės rodo vietas, kuriose stiklas jau pradėjo grįžti į kristalinę tvarką.
Vulkaninis stiklas
Greitai atvėsusi silicio turtinga lava sukietėja dar nespėjus išaugti stambiems kristalams.
Amorfinė matrica
Didžioji tamsios medžiagos dalis neturi tolimosios kristalinės tvarkos.
Sferolitai
Apvalūs radialiniai dariniai žymi vietinę kristalizaciją ir stiklo struktūros persitvarkymą.
Tankus juodas stiklas, lūžtantis lygiomis kriaukliškomis kreivėmis ir vietomis išmargintas kristalinėmis sankaupomis
| Medžiagos tipas | Vulkaninis stiklas su sferolitinėmis kristalinėmis sankaupomis |
|---|---|
| Pagrindinė sudėtis | Daug silicio dioksido turinti riolitinė arba panašios sudėties vulkaninė medžiaga |
| Cheminė formulė | Vienos tikslios formulės nėra, nes obsidianas yra kelių elementų vulkaninis stiklas; dažniausiai vyrauja SiO₂ |
| Kristalų sistema | Stikliška matrica kristalų sistemos neturi; sferolituose esantys mineralai turi savo kristalines struktūras |
| Kietumas | Dažniausiai apie 5–5,5 pagal Moso skalę |
| Tankis | Dažniausiai apie 2,3–2,6 g/cm³ |
| Skalumas | Neturi |
| Lūžis | Ryškiai kriaukliškas, galintis sudaryti labai plonas ir aštrias briaunas |
| Blizgesys | Stikliškas, vietomis silpniau blizgantis ties sferolitais |
| Skaidrumas | Dažniausiai nepermatomas, plonuose kraštuose kartais pusiau skaidrus |
| Spalvos | Juoda, tamsiai pilka ar rusvai juoda su baltais, pilkais arba sidabriškais raštais |
| Tekstūra | Stikliška matrica su apvaliais, radialiniais, kartais persidengiančiais sferolitais |
Radialiai augantys kristalėliai sudaro sferolitus, kurių pjūvis primena snaigę, gėlę ar mažą baltą žvaigždę
Snaigė, kuri niekada nebuvo sniegas
Baltas raštas susidaro pačioje uolienoje. Jis žymi vietą, kur stikliška medžiaga lėtai persitvarkė į radialinę kristalų sankaupą.
Kristalizacijos centras
Procesas prasideda nuo mažos vietos, aplink kurią atomai ima jungtis tvarkingiau.
Radialinis augimas
Smulkūs kristalėliai auga į visas puses ir sukuria apytikriai apskritą darinį.
Kristobalitas
Sferolituose dažnai aptinkamas kristobalitas – aukštos temperatūros silicio dioksido polimorfas.
Smulkūs feldšpatai
Kai kuriuose sferolituose kartu gali būti labai smulkių lauko špatų ar kitų vulkaninių mineralų.
Baltas atspindys
Daugybė smulkių kristalų sklaido šviesą kitaip nei tamsi stikliška matrica, todėl atrodo šviesūs.
Persidengiančios snaigės
Augant daugeliui sferolitų vienas šalia kito, jų kraštai gali susijungti ir sukurti žieduotus laukus.
Sferolitas nėra vienas didelis kristalas. Tai daugybės mikroskopinių kristalėlių sankaupa, orientuota radialiai aplink bendrą augimo centrą.
Klampi silicio turtinga lava sustingsta greičiau, nei jos atomai spėja išauginti įprastą kristalinę uolieną
Susidaro silicio turtinga magma
Magmoje gausu silicio, aliuminio, deguonies, natrio, kalio ir kitų elementų.
Magma tampa labai klampi
Sudėtingi silicio ir deguonies ryšiai apsunkina atomų judėjimą lydale.
Lava išsilieja paviršiuje
Ji patenka į daug šaltesnę aplinką ir pradeda greitai prarasti šilumą.
Kristalams trūksta laiko
Atomai nespėja susirasti taisyklingų vietų gardelėse ir išauginti stambių mineralinių grūdelių.
Medžiaga sustingsta kaip stiklas
Išsaugoma netvarkingesnė, skystį primenanti atomų struktūra.
Susidaro obsidiano kūnas
Vulkaninio srauto pakraščiai, viršutinės dalys ar greitai atvėsę luitai tampa juodu stiklu.
Obsidianas yra tarsi lava, kurios judėjimas buvo sustabdytas anksčiau, nei joje spėjo susiformuoti įprasta kristalinė uoliena.
Net sustingusi stikliška medžiaga ilgainiui gali persitvarkyti, ypač veikiama šilumos, laiko ir tinkamų kristalizacijos centrų
Stiklas nėra pusiausvyros būsena
Amorfinė struktūra išlieka todėl, kad atomų judėjimas buvo sustabdytas, o ne todėl, kad tai stabiliausia jų tvarka.
Lėtas persitvarkymas
Pakankamai ilgai išliekant tinkamai temperatūrai, atomai gali pradėti formuoti kristalines struktūras.
Kristalizacijos užuomazgos
Smulkios priemaišos, burbuliukai ar ankstyvi kristalai gali tapti sferolitų augimo centrais.
Radialinis plitimas
Naujoji kristalinė medžiaga auga nuo centro į išorę, kol susiduria su kitu sferolitu arba atvėsta.
Dalinis virsmas
Snieginiame obsidiane tik dalis stiklo tampa kristalinė, todėl juodas fonas išlieka.
Visiška devitrifikacija
Labai senas ar stipriai pakitęs obsidianas gali prarasti didžiąją dalį stikliškos struktūros.
Snieginis obsidianas išsaugo tarpinę būseną: jis dar tebėra vulkaninis stiklas, tačiau jo viduje jau matyti prasidėjęs kelias į kristalinę uolieną.
Tamsų foną kuria stiklo struktūra ir smulkios geležies priemaišos, o šviesius taškus – skirtingai šviesą sklaidantys kristalai
Juodas stiklas
Smulkūs geležies ir kitų elementų junginiai sugeria didelę dalį matomos šviesos.
Tamsiai pilkas fonas
Plonesnėse zonose obsidianas gali atrodyti pilkas, rusvas ar net silpnai permatomas.
Baltos snaigės
Smulkių kristalėlių sankaupos šviesą sklaido ir atspindi daug stipriau už aplinkinį stiklą.
Pilki sferolitai
Kai kristalai mažesni, priemaišų daugiau arba stiklo sluoksnis storesnis, snaigės atrodo pilkesnės.
Rudi atspalviai
Geležies oksidų kiekis ir skirtingas stiklo storis gali suteikti rusvai juodą foną.
Raštų tankis
Vienuose pavyzdžiuose snaigės retos ir didelės, kituose – smulkios, tankios ir beveik susiliejančios.
Snieginis obsidianas susijęs su silicio turtingais vulkaniniais laukais, lavos kupolais ir greitai sustingusiais srautais
Jungtinės Amerikos Valstijos
Vakarų valstijų vulkaninėse srityse randama juodo, mahagoninio ir snieginio obsidiano.
Meksika
Silicio turtinguose vulkaniniuose telkiniuose aptinkamos įvairios obsidiano spalvos ir sferolitinės tekstūros.
Islandija
Riolitinėse vulkaninėse sistemose susidaro stikliškos uolienos, įskaitant obsidianą ir dalinai kristalizuotas atmainas.
Italija
Viduržemio jūros vulkaninėse salose ir srityse obsidianas buvo svarbus tiek geologiškai, tiek žmonių istorijoje.
Armėnija ir Kaukazas
Jaunose vulkaninėse uolienose randami dideli obsidiano kūnai su įvairiomis spalvomis ir tekstūromis.
Naujoji Zelandija ir Japonija
Silicio turtingų vulkanų aplinkose taip pat susidaro natūralus vulkaninis stiklas.
Snieginis raštas priklauso ne nuo šalčio ar sniego klimato. Jis gali susiformuoti bet kurioje tinkamos sudėties vulkaninėje sistemoje, jei obsidiane prasideda sferolitinė kristalizacija.
Balti radialiniai taškai juodame paviršiuje priminė ant tamsios žemės krintančias snaiges
Pavadinimas „snieginis obsidianas“ apibūdina akmens išvaizdą, o ne jo susidarymo temperatūrą ar ryšį su ledu.
Obsidiano vardas siejamas su senovės romėnų autoriaus Plinijaus Vyresniojo aprašytu akmeniu ir vardu, lotyniškuose tekstuose perduotu kaip Obsius ar Obsidius.
Vulkaninis stiklas nuo seniausių laikų traukė žmonių dėmesį dėl ryškaus lūžio, blizgesio ir gebėjimo sudaryti plonas briaunas. Snieginė atmaina šiam tamsiam paviršiui suteikė papildomą gamtinį raštą.
Šiuolaikinėje vaizduotėje baltos snaigės juodame fone dažnai suvokiamos kaip kontrasto, pusiausvyros ir vidinės tvarkos, atsirandančios iš chaotiškos medžiagos, simbolis.
Jo vardas poetiškas, tačiau geologinė istorija dar įdomesnė: „snaigė“ yra kristalinis žiedas, išaugęs stiklo viduje po vulkaninio išsiveržimo.
Stiklas, kuriame pražydo snaigės
Kai lava sustingo, ji tapo juodu stiklu ir pagalvojo, kad jos istorija baigėsi.
„Aš nespėjau tapti kristalu“, – tyliai tarė ji kalnui.
„Tu nespėjai tada“, – atsakė kalnas. „Tačiau laikas dar neišėjo.“
Giliai stiklo viduje atomai pradėjo judėti vos pastebimais žingsniais. Vienoje vietoje susidarė mažas kristalizacijos centras.
Aplink jį išaugo šviesūs spinduliai. Vėliau kitas centras pražydo šalia. Tada dar vienas.
Juodas stiklas nepavirto visiškai kitu akmeniu. Jis tik leido savo viduje atsirasti naujai tvarkai.
„Dabar suprantu“, – tarė jis. „Pokytis neprivalo panaikinti visko, kuo buvau. Jis gali palikti šviesų raštą mano viduje.“
Tai nėra sena legenda. Tai kūrybinis pasakojimas, įkvėptas tikros obsidiano devitrifikacijos ir sferolitų augimo.
Šviesos ir tamsos pusiausvyra, ramus pokyčio priėmimas ir gebėjimas naują tvarką auginti nepaneigiant ankstesnės istorijos
Šiuolaikinėje simbolinėje kalboje snieginis obsidianas dažnai siejamas su pusiausvyra, savistaba, blaiviu požiūriu, kantrybe ir gebėjimu skirtingas patirtis matyti kaip vienos visumos dalis. Tai kūrybinė interpretacija, o ne moksliškai patvirtintas poveikis žmogui.
Juodas fonas
Tamsa gali simbolizuoti nežinomybę, tylą ir patirtis, kurių dar nespėjome iki galo suprasti.
Balta snaigė
Mažas aiškumo taškas nebūtinai panaikina nežinomybę, tačiau padeda joje orientuotis.
Radialinis augimas
Vienas sprendimas ar įžvalga gali pradėti plisti į kelias gyvenimo sritis.
Stiklas ir kristalas
Netvarka ir struktūra gali egzistuoti vienoje sistemoje, kol vyksta laipsniškas virsmas.
Pasikartojantis raštas
Skirtingos patirtys gali turėti bendrą centrą, net jei iš pradžių atrodo atsitiktinės.
Dalinis pokytis
Norint augti nebūtina iš karto pakeisti visko – kartais pakanka vienos naujos tvarkos vietos.
Juodos ir baltos pusiausvyros ritualas
Ši sausa simbolinė praktika skirta situacijai, kurioje vienu metu matote ir sunkumų, ir gerų galimybių, tačiau dar nežinote, kaip jas sujungti į vieną aiškų vaizdą.
Ko reikės
- vieno snieginio obsidiano;
- popieriaus lapo;
- rašiklio;
- vienos situacijos, kuri šiuo metu atrodo prieštaringa.
Juodas fonas
Užrašykite tris dalykus, kurie šioje situacijoje neaiškūs, sunkūs arba nepriklauso nuo jūsų.
Baltos snaigės
Įrašykite tris mažus faktus, galimybes ar atramas, kuriomis galite pasitikėti jau dabar.
Kristalizacijos centras
Pasirinkite vieną aiškią mintį, aplink kurią norėtumėte pradėti tvarkyti likusias situacijos dalis.
Radialinis žingsnis
Užrašykite vieną veiksmą sau, vieną veiksmą darbui ir vieną veiksmą santykiams ar aplinkai.
Užkalbėjimas
Padėkite snieginį obsidianą ant pasirinktos minties ir tris kartus ištarkite:
Tamsą matau, šviesą išlaikau,
iš vieno aiškaus centro tvarką auginu.
Užbaigimas
Pasakykite: „Man nereikia visko išspręsti vienu metu. Pakanka išlaikyti vieną aiškų centrą ir leisti naujai tvarkai augti aplink jį.“
Dažniausiai kylantys klausimai apie snieginį obsidianą
Kas yra snieginis obsidianas?
Ar snieginis obsidianas yra mineralas?
Iš ko jis sudarytas?
Kas yra baltos snaigės?
Ar snaigės susijusios su šalčiu?
Koks snieginio obsidiano kietumas?
Kodėl obsidianas lūžta kriaukliškai?
Kuo snieginis obsidianas skiriasi nuo paprasto juodo obsidiano?
Kas yra devitrifikacija?
Ką snieginis obsidianas simbolizuoja šiuolaikinėje vaizduotėje?
Snieginis obsidianas parodo, kad net sustingusi medžiaga gali ilgainiui keistis ir savo viduje sukurti visiškai naują raštą
Jo istorija prasideda klampioje silicio turtingoje lavoje, kuri paviršiuje atvėsta greičiau, nei spėja išauginti įprastus mineralų kristalus.
Sustingusi lava tampa juodu vulkaniniu stiklu, išsaugojusiu netvarkingesnę atomų struktūrą.
Vėliau kai kuriose vietose prasideda devitrifikacija. Aplink mažus centrus radialiai auga kristobalito ir kitų mineralų kristalėliai, sukurdami baltas sferolitines snaiges.
Geologijoje snieginis obsidianas yra dalinai devitrifikuotas vulkaninis stiklas. Simbolinėje kalboje jis gali priminti, kad aiškumas nebūtinai atsiranda panaikinus visą tamsą – kartais jis pradeda augti joje, po vieną šviesų centrą.