Pajūryje, kur rūkas „suvalgydavo“ gatvės žibintus, o potvyniai pamiršdavo manieras, stovėjo švyturys su sulūžusia širdimi. Jo stiklinis lęšis, kadaise kantri akis virš juodo vandens, žiemos škvale suskilo. Nuo to laiko naktys tapo nenuoramos. Tinklai grįždavo suplėšyti srovių, kurios, regis, ginčydavosi pačios su savimi. Vaikai pabusdavo be sapnų. Net uosto varpai skambėdavo truputį ne į taktą, lyg jūra būtų pametusi melodiją, kurią sau niūniuodavo.

Švyturio sergėtoja — senolė Darija, rankomis dreifuojančio medžio spalvos — jautė, kaip įtrūkis dūzgia per visą statinį. Ji prie laiptinės laikė skardinę dėžutę su varžtais ir gerais ketinimais, bet nei vieni, nei kiti širdžių netaiso. Vėlyvą melsvą sutemą ji nulipo prie aksomu apvynioto ryšulėlio, kurio nebuvo atplėšusi nuo pameistrystės laikų. Viduje gulėjo kristalo ašmuo, plonas kaip kvapas, skaidrus kaip išlaikyta nata. Pakeitus kampą, per jo ilgį nuplasnojo švelnus švytėjimas — lyg katė įsitaisytų saulėje.

„Selenitas,“ sušnabždėjo Darija. „Mėnulio šviesa akmenyje.“ Šukę jai buvo perdavusi mokytoja, prispausdama ją prie delnų su šypsena. Pasilaikyk šią dienai, kai šviesa pamirš, kaip būti švelni, sakė mokytoja. Ji primins.

Gal jau tai žinote: vienos šviesos degina, kitos — kviečia. Švyturys visada buvo kvietimas, pažadas, kad net atšiauriausioje nakties dalyje bus vieta, kur matymas neskaudina. Bet dabar, suskilus lęšiui, spindulys sklisdavo skiautėmis — draskytais dantimis per vandenį. Laivai krūptelėdavo.

Darija nupūtė selenito ašmenį kvėptelėjimu ir nupoliravo lininės skiautės kampu. „Aš per sena lipti ten, kur reikia lipti,“ tarė ji tuščiam kambariui. „Bet miestelyje daug gerų kojų.“

Ji pasiuntė žinią per kepyklos berniuką — miltai iki alkūnių; dviračio skambutis kaip žuvėdra — ir iki saulėlydžio jos duryse išsirikiavo žmonės, kurie vis dar tikėjo: kai kas nors lūžta, pro šalį neprasispraudžiama. Trečioji eilėje buvo kartografo duktė, jūrinio vėjo pakandžiotomis akimis, plaukais, surištais į mazgą, panašų į mažą audrą. Jos vardas buvo Miela, ir su horizontais ji visada sutarė geriau nei su sienomis.

„Tiksi,“ pasakė Darija ir padavė jai šukę. Ji gulė Mielos delne su mandagiu plunksnos svoriu, tarsi būtų perskaičiusi etiketo knygą. „Nunešk ją į sausumą,“ tarė Darija. „Už kopų, į lygumas. Surask, kur žemė laiko savo senąją šviesą. Parnešk tiek, kiek užteks išmokyti lęšį vėl būti švelnų.“

„Kodėl aš?“ paklausė Miela ne puikuodamasi, o praktiškai — kaip klausiama, ar tilto lenta neįlaužta, prieš ją žengiant.

„Nes tu braižai žemėlapius,“ atsakė Darija. „O čia irgi kartografija. Tik ne kelių, o keliavimo būdų.“

Miela iškeliavo per mėnulio patekėjimą — tą valandą, kai spalvos nustoja apsimetinėti vardais ir prisipažįsta esančios atspalviai viena kitos. Jos tašėje buvo termosas sriubos, peiliukas pieštukams galąsti, linų skiautė ir sulankstytas mamos laiškas su žinute: Parašyk, jei nueisi toliau nei iki kepyklos. Kelias greitai baigėsi, tarsi jam būtų gėda rodytis už paskutinės tvoros. Kopos priėmė ją taip, kaip priima beveik viską — su atodūsiu. Už jų žemė išsilygino į druskynų lauką — tylią lygumą. Žvaigždės „įsijungė“.

Visi miestelyje žinojo, kad lygumos turi savo įpročius. Po liūčių jos apsivelka sekliais tvenkiniais, kurie atspindi dangų ir nuotaiką. Sausuoju metų laiku suskilinėja į daugiakampius ir šnara po kojomis. Kartais, po ilgų vasarų, vaikai smėlyje rasdavo rozetes — gelsvai rusvus žiedlapius, apdulkėjusius žeme ir druska, trapius kaip atsiprašymai. „Dykumų rožės,“ sakydavo seniūnai. Jas dėdavo ant palangių, kur katės jų vengdavo pagarbiai.

Miela ėjo, kol kvėpavimas susilygino su horizonto ritmu. Pagaliau pamatė žemą akmens keterą, blyškią mėnesienoje, ir pjūvį joje — lyg šypseną, kurią padarė kas nors, nenorėjęs pakenkti. Pjūvis buvo olos žiotys. Ji sustojo ant slenksčio, o iš vidaus plūstantis oras buvo toks artimas, kaip užantspauduoti laiškai.

Ji išėmė selenito ašmenį iš tašės. Jis sužibo — lyg Mėnulio gabalėlis, prisiminęs ką nors svarbaus. Pakėlusi jį prie angos, ji pajuto, kaip ola palinko į šukę taip, kaip kambarys palinksta prie muzikos. Miela padarė tai, ką darai, kai vieta laukė ilgiau, nei leidžia mandagumas: ji nusilenkė ir žengė vidun.

Praėjimas leidosi žemyn švelniai, kaip lopšinė. Ant sienų kristalo plokštumos gaudė šviesos upelius ir priversdavo juos eiti. Miela buvo skaičiusi apie olas tėvo atlasuose: varvaakmenis ir kaulas, kantrybė ir tektonika. Bet apie tai nebuvo skaičiusi niekur — ilgi selenito ašmenys, sudėti lyg perlų pilkoji knyga: vieni tokie platūs kaip jos pečiai, kiti — kaip plonas kvapas. Kai rankovė brūkštelėjo per vieną, jis suskambėjo švelnia nata. Ji atsiprašė to ir dar dviejų; prie ketvirto ola, rodos, pripažino, kad bent jau stengiamasi elgtis atsargiai.

Ji rado kamerą dugne ne todėl, kad ji buvo didžiausia, o todėl, kad tyliausia. Tyla ten turėjo sluoksnius. Ji gulsčia užklojo, kaip skalbinys skalbimo dieną. Kameros viduryje stovėjo selenito stulpas nuo grindų iki skliauto — vientisas ašmuo, kuriam ola atidavė savo kantrybę, paversdama ją paminklu. Šviesa jo vidumi klajojo kaip apmąstantis svečias.

Miela uždėjo delną ant stulpo. Jis buvo vėsus, ne šaltas; ne akmuo, ne vanduo; labiau kaip sulaikytas kvapas, sutikęs šimtmetį pabūti kantrus. Paviršius buvo nepaprastai lygus. Ji matė savo piršto šmėklą ir kambario aidą. Kristalas nebuvo tobulai grynas — jame gyveno gyslelės ir siūlai, menkas drumstumas, kaip pienas arbatoje — bet buvo aiškumo, kuriam nereikėjo plojimų.

„Reikia pasiskolinti tavo pamoką,“ tarė ji, jausdamasi tuo pačiu metu kvaila ir visiškai teisi. „Mūsų švyturys pamiršo, kaip būti švelnus.“

Ola neatsakė žodžiais. Olos prastai kalba ant popieriaus, bet yra gabios patirtyje. Pajudėjo oro pulsas; kažkur sutiksėjo vanduo; per sieną nubėgo šlamantis šešėlis — lyg būtų pasislinkusi šviesos rankovė. Miela priglaudė šukę prie stulpo. Mažasis ašmuo sugaudė.

Ji ten užmigo, atsirėmusi į plokštę, kuri priminė pagalvės idėją, ir naktį atėjo sapnas — tvirtas ir protingas, kaip žmogus, ant stalo išvyniojantis žemėlapį. Sapne šalia stovėjo sidabrinių, vakaro debesų dryžiais plaukų moteris. Jos suknelė buvo tikslios spalvos — tokios, kur diena svarsto tapti naktimi.

„Aš ne ta deivė, kurią manai,“ tarė moteris, kol Miela dar nepadarė nemandagių spėlionių. „Vardai yra kopėčios; aš lipu tuo, ką žmonės palieka.“ Ji palietė stulpą taip, kaip paliečiama draugo petį praeinant. „Jūs vadinate jį selenitu. Gerai. Pastebite, kaip jis elgiasi su šviesa.“

„Mums jo reikia,“ tarė Miela. „Reikia švelnumo, kurį jis moka.“

„Švelnumas nėra silpnumas,“ tarė moteris. „Tai valdymas. Šviesa galinga. Selenitas įtikina ją būti mandagią.“

Rankomis ji parodė, kaip kristalas skilinėja — kaip vieną kryptį jis dalija švariai, jei gražiai paprašai; kaip netveria abrazyvo; kaip vanduo mėgina jį įkalbėti ištirpti, o jam dera mandagiai, su humoru atsisakyti. „Nešk tiek, kiek gali, bet dar labiau — nešk jo manierą,“ tarė moteris. „Pamoka svarbesnė už šukę.“

Pabudusi Miela pajuto ore tokį gaivumą, kuris reiškia: sprendimas priimtas. Ji įvyniojo šukę į liną ir, būdama atsargi, savo veiksmus įvyniojo į kantrybę. Ji nebandė prievarta lupti stulpo. Kartą padėkojo jam ausimi ir, regis, išgirdo — ne žodžius, bet garsą, kokį skleistų mažas upelis, jei išmoktų manierų.

Išeidama prie olos žiočių rado rozetes — gipso žiedlapius, įsmigusius smėlyje lyg drovūs kvietimai. Ji pasirinko tris — taip, kaip renkami akmenėliai iš vaiko atkištos saujos: dėkojant, o ne lyginant. Rytas ėmė galvoti apie save. Ji žengė į jį ir pradėjo ilgą kelią namo.

Švyturio durys atsivėrė dar jai nepasibeldus. Darijos šypsena buvo taupyta metų metus, o kai jai leido nutikti, ji nutiko pilnai. Kartu jos užlipo spiraliniais laiptais, kur net ramiomis dienomis gyvena druska. Suskilęs lęšis sėdėjo susiraukęs — kaip instrumentas, žinantis, jog netvarkingai skamba. Darija prabilo į jį taip, kaip kalbama su senu žirgu: „Padarei daugiau nei tau priklausė,“ tarė ji. „Leisk padėti.“

Jos nuvalė rėmą audeklu ir kvėpavimu — taip valomas brangus prisiminimas. Paskui pastatė selenito šukę prieš lęšį — ne kaip pakaitalą, o kaip mokytoją. Darija pritvirtino ją mažyčiais žalvariniais spaustukais, primenančiais punktualius paukščius. Žengė atgal. Rūkas pabeldė į langus pasižiūrėti, kas čia darosi.

Uždegus lempą, spindulys palietė šukę ir persigalvojo. Jis pailgino savo kantrybę. Aštrios atplaišos išsilygino. Šviesa išėjo ne kaip įsakymas, o kaip kvietimas: ne žiūrėk čia, o grįžk namo. Ji užsimezgė ant vandens; verėsi per rūką, nebandydama jo kumščiuoti. Spindulys nuėjo toliau nei anksčiau — švelnesnis ir sąžiningesnis apie atstumą. Žvejybinis laivas, tūnojęs ties neapibrėžtumu, atsiduso ir pasuko į uostą.

„Štai,“ tarė Darija ir padarė tai, ką visada darė po gero sutaisymo: išvirė sriubos. (Beje, švyturiui labiausiai patiko kopūstai su krapais.)

Miestelio naktys pagerėjo beveik tuoj pat. Vaikams sugrįžo sapnai — ryškūs ir tvarkingi. Įsimylėjėliai liovėsi ginčytis kampuose, nes tokioje šviesoje tai pasidarė nepatogu. Varpai prisiminė ritmą; potvyniai — choreografiją, kurią kadaise pasidarė su Mėnuliu. Trečią dieną ant turėklo nusileido žuvėdra su idėjomis ir žiūrėjo į spindulį valandą — tiek prireikė, kad įtikintų save neatradusi naujos žuvies rūšies.

Miela rozetes laikė ant palangės, nes tam palangės ir yra — kaupti priežastis sustoti. Per pilnatį jos pasiskolindavo šviesą ir švelniai ją grąžindavo kambariui. Ji to nevadino magija taip, kaip draugo gerumo nevadini kerais. Tiesiog pastebi, kad nuo to esi geresnis, ir padėką įrašai į kasdienybės įprotį.

Vieną vakarą iš lygumų pakraščio atbėgo berniukas su žinia, jog kelias į kaimus sugriuvo į naują griovą — taip būna, kai staigus lietus užklumpa po ilgos sausros — ir anapus įstrigo karavanas. Jie turėjo maisto ir kantrybės, bet abu dalykai turi kraštus. Senasis tiltas buvo lenta, kurią visi žadėjo pataisyti, o paskui aplenkė. Dabar aplenkti nebebuvo kur.

„Galime nešti žibintą uolos taku,“ pasiūlė kas nors, bet tas takas net sausas buvo gandas, o šlapias — priešas.

„Mums reikia šviesos, kuri keliauja nenešama,“ tarė Darija. „Šviesos, kuri ilsisi ant paties oro.“

Ji pažvelgė į Mielą taip, kaip kartografai žiūri į tuščias vietas: kaip į galimybę. „Ola,“ tarė ji. „Jei ji išmokė mūsų lęšį švelnumo, gal pamokys ir griovą elgtis.“

Jūs pritarsite — taip griovos neveikia. Bet legendos turi savas manieras. O jei kada stebėjote, kaip rūkas tampa tiltu tarp dviejų dalykų, kurie kitaip nesusitiktų, žinote: geografija minkštesnė, nei atrodo.

Jie išėjo naktį, nes naktimis duodamos pamokos apie šviesą. Atėjo tuzinas žmonių: kepėjas dar su miltais ant rankų; dailidė, žadėjęs išeiti į pensiją ir taip ir neišėjęs; mokytoja, kadaise išsprendusi bėdą papasakodama jai istoriją; vaikas, drąsos mokęsis su katėmis. Darija nešė švyturio lempą. Miela nešė šukę.

Ties griovos riba jie rado karavano žibintus, susiglaudusius į nervingą žvaigždyną. Ore virpėjo balsai, bandantys skambėti ramiai. Atstumas nebuvo didelis — bet pakankamas, ir slidus nauja atmintimi. Darija pastatė lempą ant lygaus akmens. Miela prilaikė prieš ją šukę. Spindulys išėjo, paskui užsikirto ir išlinko — tarsi prisiminęs, kad tiesios linijos tėra vienas iš pasirinkimų.

Tašką po taško šviesa siuvo save prie rūko. Ji nekietėjo; ji tiesiog ištvėrė. Sluoksniavosi, kol oras įgavo tankį, kuriuo galima pasitikėti atsargia pėda. Karavano vadas patikrino ją su tokia pat skeptika, kokią taiko naujiems receptams ir naujoms draugystėms. Kai svoris laikė, jis nusijuokė kaip žmogus, prisiminęs, jog turi ateitį. Po vieną keliautojai perėjo tiltu, egzistavusiu tik todėl, kad jie tikėjo — šviesa jų nori gyvų.

Yra tokių, kurie sakys, kad tai neįmanoma. Jie visiškai teisūs — jei reikalaujate tokios tiesos, kuri panaikina poreikį stebėtis. Mes, kiti, žinome ir kitokių tiesų — kviečiančių. Pagal jas ir gyvename.

Kai paskutinis keliautojas perėjo, tiltas suplonėjo atgal į paprastą rūką. Griova sėdėjo su savo skandalingais kraštais. Lietus suminkštino jos nuotaiką. Žmonės įvyniojo kvėpavimą į dėkingumą ir parėjo namo. Miela priglaudė šukę prie širdies, kur ji gulėjo kaip pažadas, perskaitęs etiketo knygą ir vis tiek nusprendęs nustebinti jus pokštu.

Laikas darė tai, ką visada daro: pynė dienas. Miestelis įgavo naują vakarinių pasivaikščiojimų įprotį, nes viskas atrodo geriau, kai selenitas primena nakčiai, kaip elgtis. Švyturio spindulys tapo žinomas tuo, ko jis nedaro: jis nerėkia; nesipuikuoja. Laivai per radiją apie jį kalbėjo lyg apie draugą su geromis manieromis.

Miela išmoko selenito priežiūrą kaip gero instrumento. Laikė jį sausai — vanduo mėgina suvilioti gipsą išnykti. Saugodavo plokštumas nuo raktų ir entuziazmo. Suprato, kad minkštumas — išminties rūšis: žinoti, kada nepriimti įbrėžimo asmeniškai, kada trauktis nuo abrazyvo, kada prašyti, kad laikytų už briaunų. Pasikeitė ir jos žemėlapiai. Ji ėmė braižyti ne tik kur keliai eina, bet kaip eina: kurie buldozeriuoja, kurie vingiuoja, kurie sustoja pasižiūrėti, ar laukas pasiruošęs svečiams.

Kartkartėmis ji sugrįždavo į olą. Ji niekada nebuvo visai ta pati. Oras pramokdavo naujų kvapų; kristalai darydavo mikrosprendimus; vanduo kalbėdavo kitu dialektu. Ji atsisėsdavo atsirėmusi į stulpą ir pasakodavo naujienas. „Jie susituokė,“ — pasakė kartą. „Jie atleido,“ — tarė kitu metu. „Jie prisiminė savo priesaikas,“ — tarė vėliau ir suvokė, kad šįsyk tiltas buvo atleidimas. Stulpas klausėsi taip, kaip klauso dalykai, kurie nejuda, bet leidžia judėti.

Rudenį smarki audra išvertė ant kalno augusį seną buką — tą, kuriuo žmonės matuodavo kantrybę: Palauksiu, kol bukas nusidažys, sakydavo. Be medžio kalnui ėmė trūkti teisybės. Miestelis susirinko nuspręsti — gedėti ar sodinti. Darija pasiūlė abu. Iš nuversto kamieno išdrožė mažų lauktuvių (padėkliukų, kurie geriau laiko istorijas nei puodelius) ir pasodino daigų eilę, kurią kada nors palaikysite šeima. Miela prie kiekvieno daigo padėjo po selenito skiautę.

„Šviesai,“ tarė vienas. „Kantrybei,“ pasakė kitas. Trečias — vaikas su kandies rimtumu — tarė: „Geroms manieroms.“

Žinia, žinia keliauja. Vidaus kaimas išgirdo apie rūko tiltą ir atsiuntė delegaciją su duona, gandais ir sava bėda. Jų mokykloje buvo langas, kuris padarydavo vidurdienį nepakeliamą. Vaikai primerkdavo akis; mokytojai įprato stovėti savo patys sau šešėliu. Ar jūros miestelis galėtų pamokyti, kaip sušvelninti dieną?

Miela nuvyko su jais. Ji atsinešė ne šukę, o pamoką. Ji pamokė dailidę prieš tą langą pritaisyti ploną selenito plokštelę — ne pakeisti, o sušvelninti. Vaikai pavadino jį „mėnulio langu“, o klasėje apsigyveno lengvas šnabždesys — tokios erdvės, kuriose klausomasi. Testų rezultatai nešoko į saulę — švelnumas taip neveikia. Bet kambarys pamiršo skaudėti — o tai juk taip pat puikumas.

Metai bėgo taip, kaip pridera: triukšmingai akimirkoje, tyliai sumoje. Darija pasitraukė iš švyturio, kai laiptai ėmė įtariai žiūrėti į jos kulkšnis. Ji padavė Mielai raktų žiedą ir apkabinimą, kuriuo galima gyventi mėnesį. „Lempos yra susitikimai su tamsa,“ tarė ji. „Laikyk jas. Laikyk jas švelnias.“

Kai kurie pabaigos yra pradžios — tik su geresne laikysena. Naktį, kai Miela pirmąsyk budėjo viena, rūkas įsiveržė su tokia teise, lyg dėdė būtų manęs išradęs orą. Ji uždegė lempą. Šukė pakėlė spindulį lyg pataisiusi apykaklę. Jūra atsakė tuo pačiu. Nematomu laivu kas nors du kartus ir kartą pyptelėjo — senasis kodas: matome, kad jūs mus matote. Miela pasirėmė turėklu ir leido druskai supažindinti plaukus su tiesa.

Prie alkūnės nutūpė tylus plasnojimas. Pelėda be išankstinio nusistatymo ją apmąstė. Ji pelėdą apsvarstė atgal. „Tu čia ne dėl žuvies,“ pasakė ji. Pelėda pasuko galvą taip, kaip daro pelėdos, nuo ko žmonės pasijunta nepakankamai kvalifikuoti. „Tai dėl ko?“ paklausė, nes jei jau gali paklausti pelėdos, neverta eikvoti progos smulkmenoms.

Pelėda neatsakė, pagarbiai saugodama savo misticizmą. (Be to, pelėdos konsultacijų už dyką neteikia.) Ji sumirksėjo kartą — tai reiškė arba sėkmės, arba turite kažką plaukuose. Tada nuskrido, o naktis apsisiautė aplink švyturį kaip skara.

Tą žiemą ledas nupiešė uoste žemėlapius. Miela išmoko atitirpinti virves kantrybe ir savo kvėpavimo šiluma. Pavasaris išmoko savo pamokas ir atėjo triukšmingai dėkodamas. Miestelis užsakė švyturiui lentelę su užrašu: Tegul visos šviesos prisimena būti švelnios. Kažkas pasidarė selenito rozetės antspaudą ir spaudė jį į oficialių laiškų vašką. Kepėjas įtraukė į meniu ragelius (rinkodara yra menas) ir paskelbė išradęs Mėnulį.

Jei apsilankysite dabar — ir derėtų, jei mėgstate vietas, kurios žino, apie ką jų vakarai — pamatysite švyturį, žvilgantį kaip mintis, išmokusi kalbėti tyliai. Ant sergėtojos stalo lentynos — trys rozetės ir žurnalas. Jame įrašai tokie: Birželio 3 d. skumbrės — demokratiškos nuotaikos; Rugpjūčio 12 d. meteorų lietus kaip paskalos; Lapkričio 1 d. vaikas paliko piešinį — tiltas iš rūko. Rasite ir raštelį: Rytoj duokite šukei pailsėti. Pamokos, ne darbai.

O ola tęsia tylų olų darbą: daro kantrybę matomą. Kai kas sako, kad ant slenksčio dabar švyti lengvas šydas, kurio anksčiau nebuvo — tiek padėkų čia praėjo. Jei eisite, atsineškite manieras. Lieskite žvilgsniu. Išeikite nusilenkdami. Galite prabilti į kristalą, jei reikia, bet daugiau klausykitės. Gal išgirsite, ne žodžiais, o lengvumu: Šviesa galinga. Išmokyk ją būti švelnią.

O jei paklausite miestelėnų po metų, kas tiksliai pasikeitė, kai atsirado šukė, jie greičiausiai pasakys ką nors praktiško ir nenaudingo, pavyzdžiui: „rūkas susitvardė“ arba „laivai namo grįžo tiesiau“. Bet jei pažiūrėsite į jų veidus, kai jie praeina po spinduliu keliaudami prie prieplaukos, pamatysite tai. Jie eina taip, lyg pati naktis būtų prisiminusi geresnę istoriją pasakoti.

Legendos moralas: Yra šviesų, kurios užkariauja, ir šviesų, kurios kviečia. Selenitas moko antrojo tipo. Jis nenugali nakties — jis su ja susidraugauja.

Jei ir jūs nešiojatės gabalėlį — ploną kaip kvapas, su keliaujančiu švytejimu — prisiminkite, ką Darija sakė Mielai: šukė yra mokytoja, ne karys. Laikykite ją sausai; laikykite už briaunų; leiskite jai parodyti, kaip švelniai kalbėtis su ryškiais dalykais. Tada atsisukite į artimiausią tamsą, kuri buvo pati sau nedraugiška, ir pakvieskite ją prisiminti. Kvietimas gali ateiti kaip tiltas iš rūko. Gali jaustis kaip klasės šnabždesys, kur vidurdienis išmoko būti švelnus. O gal atrodys kaip nedidelis spindulys, veriantis rūką be skandalo.

Galiausiai visos legendos yra žemėlapiai. Šis — lengvas skaityti. Suraskite olą nakties viduje; išgirskite stulpą; paprašykite pamokos; parneškite ją namo; pasidalinkite sriuba. Jei kurią žingsnį pamiršite, miestelis primins. Tam miesteliai ir yra. O jei žuvėdra žiūrės į jus per ilgai — nebijokite, ji tik svarsto pakeisti karjerą. (Jos taip daro.)

Švyturys laikosi savo susitikimo su tamsa. Spindulys juda kaip prisimintas gerumas. Miela, jau vyresnė, stovi prie turėklo ir leidžia plaukams mokytis oro rašysenos. Ji pradėjo mokyti pameistrę — mergaitę, norinčią būti ir jūreive, ir bibliotekininke. „Tobula,“ sako Miela. „Mes saugome, kad nepasiklystų ir laivai, ir istorijos.“ Giedromis naktimis jos viena kitai skaito iš žurnalo: meteorų paskalos, žuvų nuomonės, rūko paskalos apie meteorų paskalas. Rūkuotomis naktimis jos klausosi švelnaus dūzgesio, kurį skleidžia šukė, kai lempa ją pašildo — garso, kaip mažo upelio, išmokusio manierų oloje.

Ir jei kada būsite tas žmogus su suskilusiu lęšiu — švyturio, proto ar bet kokiu kitu — prisiminkite kelią. Judėkite kantriai. Klauskite švelniai. Padėkite ploną mėnulio gabalėlį ten, kur šviesa pasidarė šiurkšti. Pažiūrėkite, kaip ji persigalvos dėl to, kaip atvyksta. Tada atverkite duris, nes kas nors eis per rūko tiltą jūsų link, ir bus mandagu pasitikti.