Kai pradėjo grįžti mano sparnai
Linas JuozenasShare
Kai pradėjo grįžti mano sparnai
Apmąstymai apie mažus gijimo žingsnius, galimybę vėl judėti, drąsą pasitikėti kitais ir norą bent šiek tiek ilgiau pasilikti šalia gražių žmonių.
Laikui bėgant pradėjau gydyti save – o gal tiesiog ėmiau geriau suprasti, ko iš manęs prašo gijimas. Jis neatėjo kaip viena didžiulė akimirka, pakeitusi viską. Jis ateidavo labai mažomis bangomis, o kiekviena jų atskleisdavo dar vieną gyvenimo dalį, kuriai reikėjo dėmesio.
Truputis gijimo ir daugybė darbo
Vos tik pradėdavo tekėti šiek tiek energijos, iš karto pastebėdavau ką nors negero, neužbaigto ar ilgai apleisto. Problema tapdavo aiškesnė. Pradėdavau suprasti, iš kur ji atsirado, kaip veikė mano gyvenimą ir ką galėčiau padaryti, kad ją išspręsčiau.
Tuomet imdavausi darbo.
Kai viena problema būdavo sutvarkyta, atsirasdavo dar šiek tiek energijos, o kartu su ja į paviršių iškildavo kitas klausimas.
Toks tapo mano ritmas: mažytė gijimo banga, po kurios sekdavo daugybė praktinio darbo.
Pamažu gyvenimas gerėjo. Darbai tapo gražesni ir išbaigtesni. Ilgai besitęsusios problemos pagaliau buvo sprendžiamos. Dalykai, kurie daugelį metų liko neužbaigti, buvo sutaisyti, sutvarkyti arba pagaliau užbaigti.
Kai didesnės asmeninės problemos pradėjo trauktis
Kai sunkiausios problemos tapo mažesnės, mano dėmesys pradėjo plėstis už mano paties gyvenimo ribų.
Bandydamas gydyti save, jaučiau nebe vien savo neužbaigtus rūpesčius. Pradėjau galvoti apie didesnius sunkumus – problemas, veikiančias kitus žmones, visuomenes ir visą planetą – bei svarstyti, kurias iš jų būtų galima palengvinti, jei žmonės turėtų daugiau laisvės, žinių, rūpesčio ir laiko.
Tuo pat metu atsirado dar vienas jausmas.
Pradėjau suprasti, kad galbūt pagaliau galiu susigrąžinti savo sparnus.
Atrodė, kad gijimui nebereikia laikyti manęs įžeminto vienoje vietoje, kur mėnesių mėnesius dirbčiau beveik kiekvieną savo budrumo valandą, septynias dienas per savaitę. Sunkiausias darbas artėjo prie taško, kuriame vėl galėjo atsirasti judėjimas.
Anksčiau jaučiau, kad visas savo gyvenimo dalis privalau kontroliuoti pats. Turėjau likti vienoje vietoje, viską išlaikyti ir kiekvieną atsakomybę nešti vienas.
Dabar mintis buvo kitokia: galbūt vėl galiu judėti.
Galbūt galiu keliauti, būti su kitais žmonėmis ir kartu su jais patirti daugiau gyvenimo. Galbūt galėčiau būti naudingas naujose vietose, išgirsti žmonių patiriamas problemas ir ieškoti to, kas galėtų padėti.
Leisti pasauliui prisidėti
Tuomet kilo kiek juokinga mintis: galbūt pagaliau galiu dalį kontrolės patikėti kitiems žmonėms.
Daugelį metų investavau save į pasaulį ir stengiausi jį gerinti iš tos vietos, kurioje tuo metu buvau. Galbūt dabar pasaulis galėtų investuoti į mane – ne mane valdydamas ar nukreipdamas, bet suteikdamas pasitikėjimą, rūpestį, saugumą ir erdvę tęsti.
Kas nors galėtų mane kur nors pakviesti, suteikti saugią vietą apsistoti, parodyti savo aplinką ir leisti man suprasti sunkumus, su kuriais ten susiduriama. Galėtume drauge tyrinėti idėjas, išbandyti praktinius pokyčius ir stebėti, ar kas nors tampa geriau.
Ko man iš tiesų reikėtų?
Nešiojamojo kompiuterio, galimybės keliauti ir jaukios vietos tarp gerų žmonių. Kambario, automobilio ar furgono galėtų pakakti laikiniems namams.
Saugokite mane. Leiskite man jaustis globojamam. Padėkite man išlikti ramiam ir laimingam. Išlaisvinkite bent dalį mano laiko nuo nuolatinės kovos dėl išlikimo – ir galbūt galėsiu vėl tyrinėti, ką gali padaryti gijimas, kūryba ir kruopštus darbas.
Ar pagaliau galėčiau būti su kitais?
Po beveik viso gyvenimo, praleisto daugiausia vienumoje, atsirado dar vienas klausimas: ar dabar galėčiau gyventi ir dirbti šalia kitų?
Yra žmonių, kurių buvimas toks gražus, kad vien būnant šalia jų gyvenimas tampa šiltesnis. Su tinkamais žmonėmis artumas neatrodo kaip prasmingo darbo trukdis. Jis tampa viena iš priežasčių tą darbą apskritai atlikti.
Galbūt aš tiesiog įsimylėjau.
Nebūtinai vieną žmogų, o žmones, artumą, gerumą ir buvimo kartu jausmą. Galbūt tiesiog noriu ilgiau pasilikti šalia gražių žmonių, nei leidžia įprasta žmogaus gyvenimo trukmė.
Ši mintis nuvedė mane dar keistesne kryptimi.
Pradėjau svarstyti, ar galėčiau tyrinėti nemirtingumą.
Galbūt noriu save ir kitus padaryti kiek įmanoma sveikesnius, atsparesnius ir ilgaamžiškesnius – ne todėl, kad tikiuosi garantuoto rezultato, o todėl, kad pats bandymas atrodo vertas pastangų.
Norėčiau tapti stipresnis ir padėti sustiprėti kitiems. Norėčiau tyrinėti, kiek ilgai galima išsaugoti sveikatą, kiek galima pratęsti gyvenimą ir kiek kančios būtų įmanoma išvengti.
Galbūt svajonė apie nemirtingumą ne visuomet prasideda nuo mirties baimės. Kartais ji prasideda nuo meilės.
Kartais norime daugiau laiko vien todėl, kad yra žmonių, su kuriais norėtume pasilikti ilgiau.
Ko žmogui iš tiesų reikia?
Galbūt pagrindas yra daug paprastesnis, nei leidžia manyti visos mūsų sudėtingos sistemos.
Žmogui reikia saugios vietos būti, žmonių, kuriems rūpi jo savijauta, pakankamai laisvės prasmingai naudoti savo laiką ir jausmo, kad kiekvieno sunkumo nereikia įveikti vienam.
Galbūt gilesnis gijimas prasideda būtent ten – ne tik žmogaus viduje, bet ir tarp žmonių.
Ar iš tiesų galėčiau tyrinėti nemirtingumą?
Nežinau, ar tiesioginis nemirtingumas yra įmanomas. Sąžininga pradžia galėtų būti kuklesnė: ilgaamžiškumo, atsistatymo, atsparumo ir sąlygų, padedančių žmonėms išlikti sveikiems, stipriems bei besidžiaugiantiems gyvenimu, tyrinėjimas.
Tačiau kiekvienas tolimas pasiekimas prasideda nuo klausimo, kuris iš pradžių skamba neprotingai.
Ar skirtingos gijimo formos galėtų padėti žmonėms gyventi ilgiau? Ar galėtume saugoti sveikatą, užuot reagavę tik tuomet, kai ji jau prarasta? Ar galėtume pratęsti ne tik metų skaičių, bet ir laiką, per kurį žmogus išlieka visiškai gyvas, smalsus, mylintis ir laisvas?
Galbūt tiesiog įsimylėjau gyvenimą ir žmones, kurie jį daro gražų. Galbūt noriu save ir kitus padaryti kuo stipresnius, sveikesnius ir kiek įmanoma artimesnius nemirtingumui, kad galėtume bent truputį ilgiau pabūti kartu.
Aš iš tiesų labai norėčiau pabandyti.
Ir kas žino – galbūt po kelių šimtų metų pagaliau galėtume šį eksperimentą pavadinti sėkmingu.
Šis dienoraščio puslapis buvo parašytas ir perrašytas taip, kad atspindėtų vidinius jausmus, kurie dar tik pradeda įgauti formą.
O kol kas?
Kol kas manęs dar laukia labai daug darbo.
Kai jį užbaigsiu, tikiuosi pagaliau susigrąžinti šiek tiek laiko sau – sutvarkyti, sustiprinti ir pasirūpinti žmogumi, kuris daugelį metų tyliai laukė kažkur visų darbų fone.
Šį darbą su savimi atidėliojau labai ilgai. Jeigu iš tiesų sugebėsiu jį atlikti, galiu tapti visai kitu žmogumi – tokiu skirtingu, kad net pats dar negaliu įsivaizduoti, kas manęs laukia kitoje šio virsmo pusėje.
Tačiau žinau viena: galėčiau labiau padėti sau, daugiau padėti kitiems ir kurti dar daugiau vertės aplinkiniam pasauliui. Galbūt turėčiau daugiau jėgų, aiškesnį dėmesį ir pakankamai laiko ne tik kurti, bet ir pastebėti, kaip iš tiesų laikosi kiti žmonės.
Po to, matyt, prasidėtų kitas etapas – tolesnis savęs atnaujinimas:
mokymasis, atsistatymas, prisitaikymas ir galbūt palaipsnis atstatymo meno
įvaldymas, mėginant suprasti, kiek toli galiu jį išvystyti, kiek iš tiesų
galiu padaryti ir kiek žmonių galėčiau padėti.
Taigi vienaip ar kitaip, artimiausi keleri metai jau beveik suplanuoti.
Vis dėlto kažkur tarp visų darbų, gijimo ir tapimo kitu žmogumi labai norėčiau prisėsti su gerais žmonėmis ir pažiūrėti filmą.
O gal net du.
Ir dar viena mintis...
Tačiau tada tyliai atsiranda dar vienas klausimas: ar apskritai kas nors norėtų su manimi pažiūrėti filmą? Ar galėčiau būti šilta kito žmogaus gyvenimo dalis? Žmogus, kurio buvimas vakarą padaro truputį jaukesnį?
Tiesą sakant, aš jau nebežinau.
Galbūt būtent dėl šio neapibrėžtumo kartais atrodo paprasčiau tiesiog grįžti prie savo svajonių, pasinerti į darbus ir visa kita vėl palikti šešėlyje. Su svajonėmis šiuo požiūriu paprasčiau. Jos iš manęs prašo labai daug, tačiau joms niekada nereikia spręsti, ar jos nori, kad būčiau šalia.
Ir vis dėlto galbūt nereikėtų visiškai užverti šių durų.
Galbūt kažkur yra žmonių, kurių gyvenime ir aš galėčiau būti šilta dalis – ne todėl, kad kažką sprendžiu, kuriu ar stengiuosi būti naudingas, bet tiesiog todėl, kad jiems gera, kai esu šalia.
Galbūt vieną dieną kas nors tiesiog pasakys: ateik, prisėsk su mumis, filmas jau prasideda.