Kalbų apmąstymai
Linas JuozėnasDalytis
Pinklės ir galimas tiltas
Dienoraščio puslapis — diena, kai pradėjau pastebėti, kaip žodžiais galima paveikti žmones.
Mąstydamas apie kalbas supratau vieną paprastą, bet svarbų dalyką: mums tikriausiai reikia savotiškos jungiančios kalbos — kalbos, kuri taptų tiltu, būtų pakankamai universali, kad padėtų susikalbėti ir neįneštų dar daugiau sumaišties.
Ilgai maniau, kad tokia kalba yra anglų. Tačiau pastaruoju metu vis labiau pastebiu, kaip lengvai kalba gali būti paaštrinta ir panaudota manipuliacijai — ne tik dėl žmonių ketinimų, bet ir dėl to, kaip tekste viena reikšmė gali nepastebimai nuslysti į kitą.
Mažos pinklės, kurias pradėjau pastebėti
- Ar tai soldier — kamufliažą vilkintis kareivis… ar soldering — litavimas, kai kas nors darbuojasi prie mikroschemomis nusėtos plokštės?
- Ar tai iron — geležis, randama žemėje ir lydoma krosnyse… ar ironing — drabužių lyginimas, kad atrodytum „reprezentatyviai“, tarsi tau būtų primestas tam tikras vaidmuo?
- Ar tai steel — tvirtas, nugludintas, spaudimo ir karščio užgrūdintas plienas… ar stealing — vagystė, kai atimama tai, ką kitas sukūrė, nusipirko, nešėsi ar ko jam reikėjo išgyventi?
- O ar tai liar — melagis… ar lawyer — teisininkas, mokantis melą aprengti oficialiais žodžiais taip, kad šis imtų atrodyti teisėtas?
Panašūs garsai. Skirtingos tikrovės. Ir kartais žmonės gali sąmoningai pasinaudoti tokiu panašumu.
Lietuvių kalboje šios konkrečios pinklės išnyksta
Lietuvių kalboje šie konkretūs angliškų žodžių sąskambiai visiškai išsiskiria. Žodžiai neatrodo ir neskamba vienodai, todėl mintyse nesukuria to paties vaizdinio.
-
Soldier → kareivis / karys
Soldering → litavimas -
Iron → geležis
Ironing → lyginimas -
Steel → plienas
Stealing → vogimas -
Liar → melagis
Lawyer → advokatas / teisininkas
Kitoks vaizdinys. Kitoks skambesys. Kitokia rašyba. Anglų kalboje pastebimas panašumas čia paprasčiausiai neatsikartoja.
Tačiau lietuvių kalba turi ir savų mažų pinklių
Ar tai reiškia, kad lietuvių kalboje nėra nieko, kas verstų mane suabejoti, ar verta ją rinktis kaip kalbą, jungiančią žmones?
Deja, kiek ilgiau apie tai pagalvojęs, radau panašių dalykų ir čia.
Tačiau man atrodo, kad yra vienas svarbus skirtumas. Šios asociacijos dažnai nėra taip giliai įaugusios į pačią reikšmę — daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus pasirenka vartoti žodžius. Jei kas nors nori kitą įskaudinti kalba, net pažįstamam, nekaltam žodžiui galima suteikti žiaurų atspalvį. Kartais taip subtiliai, kad klausytojas vos supranta, kodėl jam skaudu.
Mėlynės — uogos ar sumušimų žymės?
Štai visai mielas pavyzdys. Mergina galėtų paklausti: „Gal norėtum mėlynių?“
Lietuviškai mėlynės reiškia ir uogas, ir sumušimų žymes — tokias, kokios gali likti žmogui patyrus smurtą. Taigi paprastas, rūpestingas pasiūlymas gali turėti ir kitą sąskambį. Žinoma, dėl to jis netampa grasinimu. Kai žmonės rūpinasi vieni kitais, tai gali būti tik mažas priminimas elgtis švelniau, pagarbiau ir geriau.
Tačiau prašau sąmoningai nenaudoti šios dviprasmybės. Ji gali būti suprantama tik tarp dviejų ypač artimų žmonių, kuriuos sieja gilus emocinis ryšys, abipusis pasitikėjimas ir švelnumas. Tokiame ryšyje jausmai kartais gali išreikšti daugiau, nei pajėgia perteikti patys žodžiai. Be tokio artumo ši mintis gali būti lengvai suprasta neteisingai.
Pašalpa — pagalba ar pašaipos aidas?
Dar yra pašalpa — piniginė parama, pavyzdžiui, netekus darbo. Ir taip keistai panašiai skambanti pašaipa — pasityčiojimas iš kito žmogaus.
Įsivaizduok žmogų, kuris prarado darbą, buvo apvogtas ar pateko į sunkią padėtį. Jam reikia paramos, kad galėtų atsitiesti, atsigauti ir sugrįžti į gyvenimą. Tačiau net pats žodis, kuriuo ta parama vadinama, gali priminti jausmą, kad iš tavęs šaipomasi.
Man ypač skaudu, kai valstybės institucijų teikiama pagalba žmogui sukelia pažeminimo, o ne žmogiško palaikymo jausmą. Vien iš žodžių panašumo negaliu spręsti, ar kas nors tokį sąskambį pasirinko tyčia. Tačiau kai į pagalbos prašantį žmogų iš tiesų žiūrima su panieka, patiriama žala yra tikra — o toks žodžių panašumas gali tą patirtį padaryti dar skaudesnę.
Kartais jau nukentėjusiems žmonėms ir taip sunku išdrįsti paprašyti pagalbos. Jeigu pagaliau ryžęsi jie vėl sulaukia pašaipų, tai gali atitolinti juos nuo pasitikėjimo ir gerumo, pastūmėti į grubesnį, gynybiškesnį gyvenimą. Baisu, kai visuomenė leidžia tokiam elgesiui įsitvirtinti.
Ir tokių pavyzdžių yra daugiau. Vis dar juos pastebiu.
Galbūt būtent tai mane labiausiai liūdina: ne visada patys žodžiai yra pinklės.
Anglų kalboje viename žodyje gali slypėti kelios skirtingos reikšmės, kartais turinčios ir skaudžių, su žala susijusių asociacijų. Tokios dviprasmybės atrodo tarsi jau būtų įaugusios į pačią kalbą.
O lietuvių kalboje, bent jau mano pastebėtais atvejais, dažniau egzistuoja pasirinkimas. Tą pačią mintį galima išreikšti kitais žodžiais. Pavyzdžiui, vietoje „pašalpos“ galima sakyti „parama“, „pagalba“ ar „išmoka“, "bedarbio pajamoms", "saugumo tinklu", priklausomai nuo konteksto.
Todėl pinklė kartais slypi ne pačiame žodyje, o institucijų pasirinkime — kurį žodį vartoti ir kokią potekstę jam suteikti. Galima pasirinkti žodį, kuris žeidžia kartojamas per dešimtmečius, žemina ar kelia nemalonias asociacijas, nors yra ir kitų būdų pasakyti tą patį, išsaugant pagarbą ir gerumą.
Ir galbūt būtent dėl to dar liūdniau. Kai yra galimybė pasirinkti gerumą, kartais sąmoningai pasirenkama pašaipa.
Tyčinis pasirinkimas vartoti. Kartais pinklėmis tampa žmogaus pasirinkimas — galimą dviprasmybę paversti žala, nors lygiai taip pat ją būtų galima palikti nekaltą ar net suteikti jai šilumos.
Pastebėjęs šiuos dėsningumus, iš pradžių net norėjau visą šią mintį išmesti iš galvos ir nueiti sau. Bet anglų kalba yra ta, kurią vartoju dažniausiai. Turime tai, ką turime, ir vis tiek privalome kalbėtis: įvardyti dalykus, prašyti pagalbos, ginti save, kurti draugystes ir ateitį.
Tuomet ėmiau galvoti apie kitas kalbas ir pastebėjau dar kai ką. Kai kurios kalbos — ar bent jau tam tikri jų vartojimo būdai — atrodo tarsi būtų iš dalies susiformavę tam, kad apsaugotų savus nuo svetimųjų. Lyg siena, sumūryta iš gramatikos, žargono ir paslėptų reikšmių. Tai išradinga… ir kartu truputį tragiška, kai labiausiai mums reikia ryšio.
Liūdesys, slypintis už „gynybiškų“ kalbų
Kai pagalvojau, kad kai kurios kalbos galėjo būti formuojamos pirmiausia kaip apsauga nuo kitų kalbų, nepajutau pykčio — pajutau liūdesį. Nes kalba ne tik saugo ribas. Ji taip pat formuoja žmones, kurie ja kalba.
Ji mažais, beveik nepastebimais būdais veikia kūną: kaip juda gerklė, kokioje padėtyje būna žandikaulis, kaip kvėpavimas virsta ritmu. Keičiasi vibracija, o kartu ir emocinis kalbėjimo atspalvis, minčių tempas, įprastas dėmesio nukreipimas.
Ilgainiui tai gali keisti net subjektyviai jaučiamą tikrovę: ką atrodo įprasta sakyti, ką sakyti rizikinga ir kam apskritai nebeatsiranda žodžių. Gynybiška kalba gali virsti gynybišku gyvenimu.
(Tai asmeninis pastebėjimas — metafora ir mėginimas įžvelgti dėsningumus, o ne mokslinis teiginys.)
Tad ką pasirinksime?
Man labai patinka, kaip atrodo kinų ir korėjiečių raštas. Net nemokėdamas nė žodžio galiu pajusti jo struktūrą, logiką, tai, kaip visa sistema laikosi drauge.
Ir vis dėlto pirmoji kalba, apie kurią pagalvojau, buvo japonų. Ji graži. Kelios rašto sistemos — tarsi skirtingi instrumentai, grojantys viename orkestre.
Bet suprantu, kad tai ir mano asmeninis troškimas: noras bendrauti, išmokti ką nors gražaus, atverti dar vienas duris savo mintyse. Tai nėra tas pats, kas visuotinė jungiamoji kalba. Tokia kalba neturėtų emociškai priklausyti vienai žmonių grupei. Ji turėtų priminti atvirą erdvę, orą, kuriuo gali kvėpuoti visi.
Ir tada… pagalvojau apie lietuvių kalbą
Lietuvių kalba be galo sudėtinga, bet kartu ir lanksti. Galime vietoje kurti naujus žodžius ar reikšmes, o kiti vis tiek supranta, ką norime pasakyti. Abėcėlė gana nuosekli, tarimas stebėtinai aiškus, o pati kalba geba sutalpinti daug informacijos neprarasdama prasmės.
Kartais viename pavadinime galima užkoduoti ištisą mintį — net visą šalį ir tai, ką ji reiškia. Ir, tiesą sakant… man patinka, kaip lietuvių kalba skamba. Man gera jos klausytis.
Yra dar vienas keistas gandas, kurio negaliu pamiršti. Kadaise mačiau teigiant, kad kažkas galėjo „perskaityti lietuvių kalbą“ piramidėse — ne tas pačias raides, žinoma, o neva atpažįstamą logiką, išreikštą kitais simboliais. Nežinau, ką apie tai manyti, ir tikrai nebandau pateikti to kaip tiesos. Bet pati mintis kažkodėl įstringa.
Kol kas lieku atviras įvairioms galimybėms. Atidžiau stebiu žodžius. Ir vis dar ieškau kalbos, kuri jungtų žmones, o ne nepastebimai virstų pavadžiu.