🌫️ Tunelis

Tai sunku įvardyti, todėl įvardiju švelniai. Atmintyje grįžtu į laiką, kai jutau, kaip slystu į savotišką tunelinį matymą — regėjimo ir pasirinkimų susiaurėjimą. Ten jutau ir kitas būtybes — dvasias, stebėtojus — tačiau tuomet jų vos pastebėjau. Atrodė, kad kūnas peržengia ribą, kurios protas jau nebegali valdyti.

Tada, keista, bet visi skausmai ir nerimas išnyko. Viskas tapo minkšta ir miglota. Jaučiausi gerai — vis dar suvokiau, kas ne taip, tačiau tarsi aptirpęs tam. Mąstymas bauginamai paaštrėjo: tobula atmintis, tobulas susikaupimas, gebėjimas ryškiai nubraižyti galimas baigtis. Atslinko didelė ramybė, lyg tylus neišvengiamybės dūzgimas artėtų. Pats sau pasakiau: „Man viskas.“ Ir tuo patikėjau.

Dalis manęs liko stebėti, lyg būčiau palikęs akis, kad liudytų. Svarščiau: jei čia būtų kitas žmogus, ką jam patarčiau? Ieškojau atsakymo ir radau tik tylą.

Toje būsenoje, kai ateina metas, tave gali sukaustyti baimė tarsi diržais ir grandinėmis, ir vis tiek ramybė tave atriš. Atrodo kaip pasirinkimas, bet taip nėra. Tai srovė, kuri neša.

🪄 Kortelė, kurios nemačiau

Viskas vyko greitai. Dalis manęs bandė „padėti“ užbaigdama skausmą. Kita dalis bandė mane atitraukti. Lyg kišenėje būčiau nešiojęs stebuklingą kortą, kurios negalėjau rasti — kažką, kas galėjo mane išgelbėti, bet liko nematoma iki per vėlu.

Tuomet — tarsi griaustinio trenksmas — sugrįžo baimė ir jausmai. Valdymas vėl atsidūrė mano rankose. Ne visi aplink mane buvo tokie laimingi. Kai kurios dvasios atėjo ieškoti pagalbos, o aš neturėjau atsakymo. Kitą dieną viena iš tų dvasių prarado kūną, svajones, draugus — ir nebegrįžo. Stebėtojai, kuriuos nešioju širdyje, paprašė papasakoti šią istoriją už tuos, kurie nebegali.

🧭 Kas tai per būsena (kaip ją išgyvenau)

Kai sakau „savižudybė – ne pasirinkimas“, nereiškia, kad žmonėms trūksta atsakomybės ar orumo. Turiu omenyje, kad tam tikrose būsenose gebėjimas rinktis yra užgrobiamas. Protas susiaurėja, kūno aliarmo signalai pakreipia pasaulį, o nevaldomas impulsas perima vairą.

• Jaučiasi ramu ir taiku. Bet tai ne tikras taikumas — ramuma tarsi audros akyje. Toks ramumas gali būti pavojaus ženklas.
• Jaučiasi „aiškumas“. Galimybės atrodo nubraižytos žemėlapyje, bet tas žemėlapis klaidingas. Jame nėra rytojaus.
• Jaučiasi neišvengiamybė. Tarsi kažkas artėtų. Tas pojūtis — simptomas, ne tiesa.

Pastaba: Toje būsenoje man atėjo mintys apie alkoholį — jis gali slopinti smegenų kontrolės centrus. Tais momentais jūsų gniaužtas pasirinkimui gali sumažėti beveik iki nulio. Mano įsitikinimas paprastas: niekada nelieskite alkoholio. Niekada. Net jei kas nors, jums nelinkintis gero, jį siūlo.

🤝 Jei tai ne „pasirinkimas“, kas padeda — čia ir dabar?

Padeda kažkas nedelsiant. Tai turi būti įkūnyta — įsižeminimas fiziniame pasaulyje, kol atvyksta pagalba. Kai pakyla tokia banga, ji gali jaustis tobulai rami ir „racionali“, ir gali peržengti triukus ar barjerus.

• Likite kartu ir nebūkite vienas. Jei galite, laikykitės šalia žmogaus arba nueikite pas jį. Jei esate su žmogumi ir nerimaujate dėl saugumo, skambinkite vietiniu pagalbos numeriu. Neleiskite žmogui likti vienam, jei manote, kad gresia neatidėliotinas pavojus.
• Pirmenybė buvimui, o ne suvaržymams. Bangai įsisiautėjus, savęs suvaržymai gali tapti beverčiai; pasikliauti jais — nesaugu. Susitelkite į pastovią buvimo šalia laikyseną, paprastą pokalbį ir tiesioginį pavojų pašalinimą, kol susisiekiama su specialistais. Venkite fizinių suvaržymų, nebent taip nurodo pagalbos specialistai.
• Įžeminkite kūną. Vėsus oras, vanduo, grynas oras prie atverto lango, lėtesnis kvėpavimas, kurį galite derinti kartu, pėdos ant grindų, laikoma ranka.
• Supaprastinkite aplinką. Pritemdykite šviesas ir sumažinkite triukšmą, įduokite stiklinę vandens, likite arti. Sumažinkite prieigą prie medžiagų ir akivaizdžių pavojų.

Būkime visiškai aiškūs: kai pajuntate, kad banga artėja, vien valios pastangomis ar gudrybėmis (pvz., prisirišimu) patikimai neapsisaugosite; protas gali apeiti barjerus. Ryšys su žmonėmis ir skubi pagalba yra saugiau nei izoliacija.

Ši dalis — asmeninė pirmųjų žingsnių perspektyva ir nepakeičia profesionalių patarimų.

💛 Tiems, kurių netekome

Kai kurių nespėjome pasiekti laiku — buvau dar per jaunas ir per silpnas ką nors padaryti. Chester — tu visada mūsų širdyse. Mes tave girdime. Tegu tavo atminimas tampa žibintu, kuris laiko kitus čia.

🫶 Jei dabar esi tunelyje

Rašyk ir ieškok pagalbos iš kitų — tiesiog rašyk ir rašyk. Išsiųsk žinutę: „Aš nesijaučiu saugus(-i) su savimi.“ Paprašyk, kad kas nors pasiliktų su tavimi. Tęsk bandymus; daug mažų bandymų gali virsti vienu atsakytu skambučiu.

Stenkis suprasti, kas tai sukelia. Mano priežastis buvo karštis. Mano kūnas perkaisdavo ir to nesuprato. Paskutiniu akimirksniu atėjo žaibiškas aiškumas: apsipyliau vandeniu, įjungiau visus ventiliatorius, kuriuos radau, ir atsiguliau pavėsyje ant dar šiltos žemės, kad pabėgčiau nuo saulės. Jei įtariate šilumos smūgį, persikelkite į vėsesnę vietą, gurkšnokite vandens, jei galite, ir nedelsdami kreipkitės į medikus.

Kiti veiksniai gali būti sisteminiai ir dideli — ekonominis stresas, izoliacija, kolektyvinės skriaudos. Turime mokytis atpažinti dėsningumus ir parengti žinias, kurias galėtume pritaikyti, kai jų prireiks.

🏛️ Ilgalaikiai, šalies masto pokyčiai

Jei ši būsena gali užgrobti pasirinkimą, prevencija turi būti įausta į kultūrą, politiką ir viešąsias erdves:

• Žinios apie medžiagų rizikas. Atviras švietimas apie tai, kaip alkoholis ir kitos medžiagos veikia impulsų kontrolę; absoliučiai bealkoholinis pasaulis.
• Išplėsti palaikymo laikotarpiai. Krizės reakcija, kuri su žmogumi pasilieka dienomis ar savaitėmis — ne valandomis — kad srovė sulėtėtų.
• Pirmiausia — praktinė priežiūra. Maistas, vanduo, miegas ir saugi pastogė — kartu su terapija ir dvasine priežiūra.
• Bendruomeniniai įgūdžiai. Pagrindiniai mokymai šeimoms, mokytojams ir darbdaviams — kaip būti su žmogumi krizei ištikus ir kaip sujungti su pagalba.
• Švelnios technologijos. Mažinti grobuoniškus dizainus, kurie didina neviltį; skatinti įrankius, kurie veda į ryšį, o ne izoliaciją.

📜 Ką išmokau

• Tam tikrose krizės būsenose žmogų galima „užgrobti“. Tai nereiškia, kad esate silpnas — tai reiškia, kad esate žmogus.
• Kūnas ir protas gali apgauti klaidingu aiškumu. Nesiderėkite su juo vieni.
• Skubi pagalba turi būti įkūnyta ir buvimu paremta; ilgalaikė — kantri ir praktiška.
• Kai kurie trigeriai — aplinkos (pvz., karštis). Kiti — socialiniai ir sisteminiai. Visi nusipelno rūpesčio.

🕊️ Švelni pabaiga

Mano patirtis buvo neplanuota. Karštis, išsekimas, pervargimas — kūnas gali neteisingai perskaityti akimirką ir, skubėdamas mus „apsaugoti“, pastatyti į pavojų. Aš išgyvenau. Daugelis — ne. Per dažnai tie, kurie sugrįžta su istorijomis, lieka neišklausyti, o žinios neplinta.

Taigi štai: Kai taip nutinka, tai ne pasirinkimas. Tai srovė. O sroves galima nukreipti — laiku, prisilietimu, praktine pagalba ir bendruomene, kuri nepasiduoda. Kurkime šiuos pokyčius visur ir visiems.