Tamsioji materija: kaip atskleisti Visatos nematomąją masę

Žinių arka · Visata · Didžioji pradžia

Visatoje slypi daugiau, nei galime pamatyti.

Galaktikos sukasi, šviesa išlinksta, o kosminės struktūros auga taip, tarsi medžiagos būtų gerokai daugiau, nei jos yra žvaigždėse ir dujose. Tamsioji materija susieja šias užuominas. Kas ji yra, tebėra vienas svarbiausių neatsakytų fizikos klausimų.

Galaktikų judėjimasNematoma masėDalelių paieškos

Koncepcinis galaktikos ir jos numanomo halo atvaizdas. Užtamsinta sritis vaizduoja masės pasiskirstymą, o ne skleidžiamą šviesą.

Gravitacija suteikia užuominųJudėjimas, šviesos nukrypimas ir kosminiai dėsningumai atskleidžia masės neatitikimą.

Įrodymai siejasi tarpusavyjeTinkamas paaiškinimas turi tikti ir galaktikoms, ir ankstyvajai Visatai.

Prigimties klausimas lieka atvirasGravitacinio poveikio duomenys kol kas neatskleidė vyraujančios sudedamosios dalies.

Tamsioji materija

Kaip tyrinėti tai, kas nešviečia?

Astronomai gali įvertinti masę pagal jos gravitacinį poveikį, o tada palyginti šį įvertį su medžiagos kiekiu, kurį gali paaiškinti. Šis palyginimas vėl ir vėl rodo, kad įprastinės medžiagos apskaitoje kažko trūksta.

Standartiniame kosmologiniame modelyje tamsioji materija sudaro apie 85 % visos materijos ir maždaug 27 % dabartinio bendro Visatos energijos tankio. Šių procentinių dydžių vardikliai skiriasi; didžiąją likusio energijos biudžeto dalį sudaro tamsioji energija.[1]

Ką reiškia šis pavadinimas

Tamsioji materija – ne vien nešviečiančios žvaigždės

„Tamsioji materija“ – taip vadinama gravitaciškai veikianti komponentė, apie kurios buvimą sprendžiama netiesiogiai ir kurios vyraujanti sudedamoji dalis dar nenustatyta. Jos sąveikoms su šviesa ir įprastine medžiaga nustatyti griežti apribojimai. Tai neįrodo, kad kiekviena galima negravitacinė sąveika yra tiksliai lygi nuliui.[2]

Įprastinė medžiaga apima kur kas daugiau nei šviečiančias žvaigždes: jai priskiriamos ir šaltos dujos, dulkės, blausūs objektai bei karšta tarpgalaktinė plazma. Kosmologai šią medžiagos visumą vadina barionine medžiaga, nes didžioji jos masės dalis tenka protonams ir neutronams. Vien aptikus daugiau blausių objektų, nebūtų galima paaiškinti visos trūkstamos komponentės.[3]

To priežastis siekia pirmąsias Visatos istorijos minutes. Pirminė lengvųjų elementų gausa riboja galėjusį egzistuoti įprastinės medžiagos kiekį. Kartu su kosmine mikrobangų fonine spinduliuote šie matavimai rodo, kad įprastinės medžiagos yra gerokai mažiau nei visos gravitaciškai veikiančios medžiagos, kurios reikia pagal standartinį modelį.[3]

Užuomina judėjime

Kodėl išorinėse galaktikų dalyse skriejama taip greitai?

1933 m. Fritzas Zwicky palygino galaktikų greičius Coma spiečiuje su mase, kurią leido numanyti jo šviesis. Atrodė, kad galaktikoms išlaikyti kartu reikia gerokai didesnės masės. Tai buvo svarbus žingsnis ilgesnėje trūkstamos masės tyrimų istorijoje.[6]

Vėliau Vera Rubin, Kentas Fordas ir kiti tyrėjai sustiprino įrodymus apie masės neatitikimą pačiose galaktikose. Jie, be kita ko, matavo emisijos linijas skleidžiančias dujas Andromedoje, o radijo stebėjimais neutralusis vandenilis buvo atsekamas dar toliau nuo centro. Daugelio galaktikų išorinių sričių sukimosi greičiai išlikdavo apytikriai vienodi, užuot mažėję taip, kaip būtų tikimasi, jei regimoji masė būtų sutelkta centre.[6]

v_c² = GM(<r) / r

Apskritiminėse orbitose, kai masė pasiskirsčiusi sferiškai ir galioja Niutono gravitacija, greitis priklauso nuo masės, esančios spindulio r viduje. Beveik pastovus greitis reiškia, kad, tolstant nuo centro, viduje esanti masė vis didėja. Tikrų galaktikų diskų geometriją reikia vertinti atskirai.[7]

Apskaičiuoti sferiniai modeliai, išreikšti sąlyginiais vienetais. Sutelkta regimoji masė lemia greičių mažėjimą išorinėse srityse; pridėjus išplitusį halą, kreivė išlieka gerokai plokštesnė. Šios kreivės iliustruoja mechanizmą ir nėra konkrečios galaktikos matavimai.[7]

Svarbu palyginti ir žvaigždes, ir dujas, atsižvelgiant į jų masių neapibrėžtumus. Sukimosi kreivės atskleidžia išliekantį neatitikimą taikant standartinę gravitaciją, tačiau pačios savaime nepasako, kuri dalelė ar alternatyvus paaiškinimas jį lemia.[6]

Užuomina užlinkstančioje šviesoje

Masės pasiskirstymo nustatymas susiduriant spiečiams

Gravitacinis lęšiavimas suteikia kitokį patikros būdą. Priešais esanti masė keičia regimąsias fone esančių objektų formas ir padėtis. Modeliuojant šiuos pokyčius atkuriama bendroji masė projekcijoje, įskaitant šviečiančius ir tamsiuosius komponentus, pagal pasirinktą gravitacijos teoriją. Tam nereikia, kad lęšis skleistų šviesą ar būtų dinaminės pusiausvyros būsenos.[8]

Ypač iškalbingas yra Kulkos spiečius . Šioje susidūrimų sistemoje karštose dujose sutelkta didžioji įprastinės medžiagos dalis. Gravitacinis lęšiavimas rodo, kad pagrindinės masės sankaupos yra arčiau galaktikų ir erdviškai atskirtos nuo šių dujų.[9]

Šioje Kulkos spiečiaus įkvėptoje schemoje dujos atskirtos nuo pagrindinių pagal gravitacinį lęšiavimą nustatytų masės maksimumų. Spalvotos sritys yra aiškinamieji sluoksniai, o ne tamsiosios materijos nuotrauka.[9]

Susidūrimo metu dujos patiria stiprų pasipriešinimą, o galaktikos ir numanomas vyraujantis masės komponentas praskrieja laisviau. Tokios sistemos leidžia apriboti galimą tamsiosios materijos tarpusavio sąveikos stiprumą. Šie apribojimai priklauso nuo susidūrimo modeliavimo ir neįrodo, kad tarpusavio sąveikų visai nėra.[10]

Šis atsiskyrimas yra svarus įrodymas, kad esama daugiau masės, nei sudaro stebimi barionai. Tačiau vis dar lieka neaišku, kas sudaro tą masę, o alternatyvūs aiškinimai turi paaiškinti visą stebimą vaizdą.

Užuomina ankstyvojoje Visatoje

Kaip tamsioji materija padėjo augti struktūroms

Kosminė mikrobangų foninė spinduliuotė išsaugo ankstyvosios Visatos temperatūros ir poliarizacijos pasiskirstymo raštus. Įprastinė medžiaga ir šaltoji tamsioji materija juos veikia skirtingai. Pritaikius jiems ΛCDM modelį, apimantį kosmologinę konstantą ir šaltąją tamsiąją materiją, galima nustatyti medžiagos kiekį nepriklausomai nuo artimų žvaigždžių skaičiavimo. Taip nustatyti kiekiai vis tiek priklauso nuo šio modelio prielaidų.[1]

Tamsiosios materijos tankio fliuktuacijos pradėjo vystytis dar prieš susidarant neutraliems atomams. Jų augimas buvo slopinamas spinduliuotės dominavimo laikotarpiu ir tapo veiksmingesnis pradėjus vyrauti medžiagai. Iki rekombinacijos įprastinės dujos buvo glaudžiai susietos su spinduliuote, o vėliau galėjo lengviau telktis augančiose gravitacinio potencialo duobėse. Halų formavimasis, dujų vėsimas ir žvaigždžių susidarymas yra susiję, bet skirtingi procesai.[4]

Vien dalelės masė šios klasifikacijos nenulemia. Labai lengvi aksionai gali susidaryti nešiluminiu būdu, turėti mažus impulsus ir elgtis kaip šaltoji tamsioji materija. Jų susidarymo istorija ne mažiau svarbi už kasdienę intuiciją, kad lengvesnės dalelės juda greičiau.[12]

Nuo įrodymų prie paaiškinimo

Kas galėtų būti tamsioji materija?

Kandidatai skiriasi mase, sąveikomis ir galimais susidarymo būdais. Jie turi paaiškinti tamsiosios materijos gausą Visatoje ir kosmines struktūras, taip pat atlaikyti laboratorinius bei astronominius patikrinimus.

Kandidatas	Pagrindinė idėja
WIMP dalelės	Silpnai sąveikaujančių masyviųjų dalelių galėtų išlikti tam tikras reliktinis kiekis, ankstyvojoje Visatoje anihiliacijoms tapus neefektyvioms. Tinkama jų gausa priklauso nuo jų savybių; gerai žinomas argumentas, siejamas su silpnosios sąveikos energijos skale, nusako galimybę, o ne būtiną sąlygą.[2]
Aksionai ir į aksionus panašios dalelės	Kvantinės chromodinamikos (QCD) aksionas buvo pasiūlytas stipriosios sąveikos fizikoje kylančiai stipriosios CP problemai išspręsti. Platesnei klasei priklausančios į aksionus panašios dalelės nebūtinai turi išspręsti šią problemą. Esant tinkamai susidarymo istorijai, abiejų rūšių dalelės gali būti tamsiosios materijos kandidatės.[12]
Sterilieji neutrinai ir paslėptieji sektoriai	Hipotetiniai sterilieji neutrinai skiriasi nuo žinomų aktyviųjų neutrinų. Sudėtingesniuose paslėptuosiuose sektoriuose gali būti kelios dalelės ir jėgos. Jų sąveikos ir susidarymo istorija lemia, kokiais stebėjimais juos galima patikrinti.[13]
Pirminės juodosios skylės	Šie hipotetiniai objektai būtų susidarę ankstyvojoje Visatoje, o ne įprastai žūstant žvaigždėms. Tai, kokią tamsiosios materijos dalį jie galėtų sudaryti, priklauso nuo jų masių, gausos ir stebėjimais nustatytų apribojimų; modelio suderinamumas su šiais apribojimais nereiškia, kad tokie objektai aptikti.[14]

Ką iš tikrųjų reiškia „šiluminis iššalimas“?

Šiluminio relikto atveju reakcijos iš pradžių palaiko pusiausvyrą su aplinkine plazma. Visatai plečiantis, dalelių skaičių keičiančios anihiliacijos ima vykti per lėtai, kad palaikytų šią pusiausvyrą, todėl lieka tam tikras dalelių kiekis. „Iššalimas“ susijęs su šiomis reakcijomis: dalelės nenustoja judėti, o visi sklaidos procesai nebūtinai baigiasi vienu metu.[2]

Fizinio signalo paieška

Keturios viena kitą papildančios paieškos strategijos

Gravitacija tyrėjams parodo, kur ieškoti ir kokią gausą reikia paaiškinti. Norint nustatyti tamsiosios materijos sudedamąją dalį, reikia su jos fizinėmis savybėmis susijusio signalo.

Metodas	Ko ieško tyrėjai	Ką būtina patikrinti
Atatrankos ir sužadinimo paieškos	Energijos, perduodamos branduoliams arba elektronams, kai vietinė tamsioji materija sąveikauja su detektoriumi.	Radioaktyvumą, neutrinus, prietaisų sukeliamus efektus ir prielaidas apie vietinį tamsiosios materijos tankį bei greičius. Skirtingos taikinio medžiagos leidžia tikrinti skirtingas sąveikas.[15]
Aksionų virsmas	Elektromagnetinių signalų, atsirandančių dėl hipotetinio aksionų virsmo magnetiniame lauke.	Pakartotinai ieškoti kandidatinių signalų ir tikrinti trukdžius, derinimą bei priklausomybę nuo magnetinio lauko. ADMX 2026 m. liepos ataskaitoje nenurodyta nė vieno kandidatinio signalo, išlaikiusio visus eksperimento patikrinimus.[16]
Netiesioginės dalelių paieškos	Fotonų, kosminių spindulių arba neutrinų, atsirandančių dėl galimos tamsiosios materijos anihiliacijos ar skilimo.	Įprasti astrofizikiniai šaltiniai gali imituoti signalą. Spektras, pasiskirstymas danguje ir kelių stebėjimo objektų tyrimai padeda atskirti galimus paaiškinimus; ne kiekvienas kandidatas sukelia aptinkamą anihiliaciją ar skilimą.[17]
Dalelių susidarymas greitintuvuose	Trūkstamas skersinis judesio kiekis, galintis rodyti naujai susidariusias nematomas daleles.	Neutrinai ir detektoriaus veikimo ypatumai taip pat sukelia disbalansą. Vien tai, kad dalelė ištrūksta iš detektoriaus, neįrodo, jog ji pasižymi tamsiajai materijai būtinu ilgaamžiškumu ar kosminiu gausumu.[18]

Tyrimų kontekstas: 2026 m. rugsėjis. Dominuojanti sudedamoji dalis tebėra neidentifikuota. 2026 m. rugsėjo mėn. LZ analizėje pranešta apie neįprastą branduolio atatrankos įvykį, laikomą kandidatu į signalą, tačiau jo statistinis reikšmingumas nebuvo pakankamas tamsiosios materijos atradimui patvirtinti. Net ir daug žadantis įvykis dar reikalauja įtikinamo foninių procesų paaiškinimo ir papildomų įrodymų.[19]

Kai eksperimentu neaptinkamas patvirtintas signalas, nustatytos ribos taikomos konkrečioms masėms ir sąveikoms, remiantis nurodytomis prielaidomis. Tokie rezultatai susiaurina galimybių ratą, bet neatmeta visų tamsiosios materijos formų.[15]

Kur paaiškinimų laukia sunkesni išbandymai

Mažos galaktikos ir alternatyvi gravitacija

Kaip turėtų atrodyti tamsiosios materijos halas?

Mažos galaktikos leidžia griežtai patikrinti prognozes apie halų skaičių ir tankį jų centruose. Tačiau modeliavimas, kuriame įtraukta tik tamsioji materija, nėra regimųjų galaktikų katalogas. Rejonizacija gali slopinti žvaigždėdarą mažuose haluose; žvaigždžių grįžtamasis poveikis gali perskirstyti dujas ir paveikti masės pasiskirstymo profilius vidinėse srityse. Neišsamūs stebėjimai taip pat turi įtakos tam, kiek palydovinių galaktikų suskaičiuojame.[20]

Kita galimybė – tarpusavyje sąveikaujanti tamsioji materija. Sąveikos tamsiajame komponente gali pakeisti halų vidines sritis ir kartu išsaugoti didžiąją dalį šaltosios tamsiosios materijos modelio sėkmės aiškinant didelio masto struktūras. Galaktikų tankio, halų formų ir spiečių susidūrimų palyginimas padeda atskirti šią idėją nuo įprastos materijos sukeltų pokyčių.[21]

Ar pati gravitacija galėtų būti kitokia?

Modifikuotoji Niutono dinamika, arba MOND, buvo pasiūlyta atsižvelgiant į ryškius galaktikų judėjimo dėsningumus. Sukimosi duomenys rodo glaudų ryšį tarp stebimo pagreičio ir pagreičio, kurio tikimasi pagal įprastą materiją. Bet kuris sėkmingas galaktikų paaiškinimas turi paaiškinti tokius dėsningumus.[22]

Įprasta MOND formuluotė vis tiek palieka neišspręstą dalį trūkstamos masės problemos galaktikų spiečiuose. Teorijai, kuri taip pat aprašo šviesą ir Visatos raidą, reikia reliatyvistinio pagrindo, kartais – ir papildomų laukų ar nematomų komponentų.[23]

Būtų pernelyg kategoriška teigti, kad nė viena tokia alternatyva neišlaiko patikros pagal kosminę mikrobangų foninę spinduliuotę (CMB): Skordis ir Zlosnik sukurtas reliatyvistinis modelis atkuria pagrindinius CMB ir tiesinės materijos galios spektrus. Šių rezultatų atkartojimas yra svarbi patikra, tačiau jis dar neužbaigia išsamaus palyginimo su stebėjimais visais masteliais.[24]

Kas paskatintų šios srities pažangą?

Nuo gravitacinių užuominų prie tapatybės nustatymo

Tikslesni blausių galaktikų, žvaigždžių srautų ir gravitacinio lęšiavimo trikdžių žemėlapiai gali atskleisti, kiek yra smulkiojo masto struktūrų, net jei hale tėra vos kelios regimos žvaigždės. Aiškinant šiuos signalus, būtina atsižvelgti į įprastą materiją ir kitas galimas trikdžių priežastis.[20]

Laboratorinėse paieškose taip pat susiduriama su vis svarbesniu fonu: neutrinai gali sukelti branduolių atatrankas, panašias į tas, kurių ieškoma tiriant kai kuriuos kandidatus į tamsiąją materiją. Šis „neutrinų rūkas“ lėtina pažangą, bet nėra neįveikiama kliūtis atradimui. Daugiau duomenų, geresnis foninių procesų supratimas arba informacija apie kryptį gali padėti atskirti galimus paaiškinimus.[25]

Įtikinamam tapatybės nustatymui reikėtų susieti kelis dalykus: atkuriamą signalą, nepriklausomai patikrintus foninius procesus, su kitais eksperimentais suderinamas fizikines savybes ir susidarymo istoriją, paaiškinančią kosminį gausumą. Nauja nematoma dalelė būtų jaudinantis atradimas; jos vaidmens Visatoje nustatymas būtų dar vienas mokslinis laimėjimas.

Tamsioji materija sieja ankstyviausius tankio svyravimus su mus supančiomis galaktikomis. Jos gravitacinį poveikį pagrindžia kelios nepriklausomos įrodymų kryptys. Kitas iššūkis – atrasti, kas sukelia šį poveikį ir kodėl Visatoje jo šaltinio yra tiek daug.

Šaltiniai ir papildoma literatūra

Originalūs tyrimai, mokslinės apžvalgos ir bendradarbiaujančių mokslininkų grupių ataskaitos. Mokslinis kontekstas patikrintas 2026 m. rugsėjį. Iliustracijos yra scheminės; sukimosi kreivės apskaičiuotos pagal supaprastintus sferinius modelius ir pateiktos sąlyginiais vienetais – tai nėra stebėjimų duomenys.

„Planck“ bendradarbiavimo grupė — „Planck“ 2018 m. rezultatai. VI. Kosmologiniai parametraiBazinį ΛCDM modelį derinant prie duomenų, barioninės ir šaltosios tamsiosios materijos tankiai atskiriami pagal CMB akustines struktūras ir gravitacinį lęšiavimą.
Dalelių duomenų grupė (2026 m. leidimas) — Tamsioji materija, Baudis ir ProfumoApžvelgiami gravitaciniai įrodymai, galimos sąveikos, dalelės kandidatės ir terminis iššalimas.
Fields, Molaro ir Sarkar — Dalelių duomenų grupė, 2025 m.: Didžiojo sprogimo nukleosintezėPirminis lengvųjų elementų gausumas leidžia nustatyti įprastos materijos kiekio ribas nepriklausomai nuo žvaigždžių šviesio ir papildo pagal CMB nustatomą materijos balansą.
Frenk ir White (2012) — Tamsioji materija ir kosminė struktūraŠaltoji tamsioji materija, struktūrų augimo slopinimas spinduliuotės dominavimo epochoje, halų formavimasis ir atskiri galaktikų formavimosi fizikiniai procesai.
Martin — Viskas, ką visada norėjote sužinoti apie kosmologinės konstantos problemą (bet bijojote paklausti) (2012)Kosmologinė konstanta apžvelgiama kaip tolygus vakuumo energijos indėlis, pasižymintis neigiamu slėgiu.
Bertone ir Hooper (2018) — Tamsiosios materijos istorijaTrūkstamos masės įrodymai kaupėsi per kelias spiečių ir galaktikų matavimų kartas.
Jo Bovy — Galaktikų dinamika ir astrofizika, §8.2: Išorinių galaktikų sukimosi kreivėsKaip greičių projekcijos ir žvaigždžių šviesa leidžia apriboti sukimosi kreives, atskirai skaičiuojant sferinio ir diskinio masės pasiskirstymo poveikį.
Bartelmann ir Schneider (2001) — Silpnasis gravitacinis lęšiavimasPagal tai, kaip gravitacija keičia foninių objektų atvaizdus, gravitacinis lęšiavimas leidžia nustatyti visos materijos pasiskirstymo projekciją.
Clowe ir kt. (2006) — Tiesioginis empirinis tamsiosios materijos egzistavimo įrodymasSusiliejančiame Kulkos spiečiuje silpnojo gravitacinio lęšiavimo maksimumai sutampa su galaktikomis, o ne su didžiąją barioninės materijos dalį sudarančiomis karštomis dujomis.
Markevitch ir kt. (2004) — Tiesioginiai tamsiosios materijos tarpusavio sąveikos skerspjūvio apribojimaiRemiantis modeliavimo prielaidomis, Kulkos spiečius leidžia nustatyti savitarpio sąveikos apribojimus, tačiau neįrodo, kad jos skerspjūvis lygus tiksliai nuliui.
Mikhail Shaposhnikov (2025) — Kosmologija, CERN geltonosios ataskaitosAiškina šaltąją, šiltąją ir karštąją tamsiąją materiją, siedamas jas su dalelių greičiais ankstyvojoje Visatoje, laisvuoju sklidimu ir struktūrų formavimusi.
Dalelių duomenų grupė (2026 m. leidimas) — Aksionai ir kitos panašios dalelėsAtskiria kvantinės chromodinamikos (QCD) aksionus nuo platesnės į aksionus panašių dalelių (ALP) grupės ir aiškina nešiluminį šaltosios tamsiosios materijos susidarymą.
Jonathan L. Feng (2010) — Dalelių fizikos siūlomi kandidatai į tamsiąją materiją ir jų aptikimo metodaiApžvelgia steriliųjų neutrinų ir paslėptojo sektoriaus kandidatus, siedamas jų susidarymo istorijas su reliktiniu gausiu ir stebėjimų nustatomais apribojimais.
Gorton ir Green (2024) — Kiek atviras tebėra asteroidų masės pirmykščių juodųjų skylių „langas“?Parodo, kad, priklausomai nuo masių pasiskirstymo, gali išlikti apribojimų neatmestas masių intervalas, kuriame asteroidų masės pirmykštės juodosios skylės galėtų sudaryti tamsiąją materiją.
Billard ir kt. (2021/2022) — Tiesioginis tamsiosios materijos aptikimas: APPEC komiteto ataskaitaAiškina detektorių taikinių medžiagas, slenksčius, fonus ir modelių prielaidas, kuriomis grindžiamos tamsiosios materijos parametrų atmetimo kreivės.
ADMX / Andrew Sonnenschein (2026 m. liepos 23 d.) — Aksioninės tamsiosios materijos paieška su ADMXBendradarbiavimo grupės 2026 m. liepos ataskaitoje aprašomos aksionų virtimo fotonais paieškos ir teigiama, kad nė vienas kandidatas neatlaikė visų patikrų.
Gaskins (2016) — Netiesioginių dalelinės tamsiosios materijos paieškų apžvalgaAiškina anihiliacijos ir skilimo signalų paieškas bei būtinybę atskirti galimus šių procesų produktus nuo įprastos astrofizinės spinduliuotės.
Boveia ir Doglioni (2018) — Tamsiosios materijos paieškos dalelių susidūrintuvuoseAiškina, kaip paieškos susidūrintuvuose, tiesioginės ir netiesioginės paieškos apriboja skirtingus procesus ir kodėl jų palyginimas priklauso nuo modelio.
LZ bendradarbiavimo grupė (2026) — Tamsiosios materijos dalelių sąveikų paieška išplėstiniame branduolių atatrankos energijos intervalePirminėje LZ analizėje kiekybiškai įvertinamas kandidatinis įvykis ir jo bendrasis 2,6 sigmos statistinis reikšmingumas.
Bullock ir Boylan-Kolchin (2017) — Mažų mastelių iššūkiai Lambda-CDM paradigmaiAiškina, kodėl tiriant mažus halus svarbūs galaktikų formavimasis ir stebėjimų imties pilnumas.
Tulin ir Yu (2018) — Tamsiosios materijos savitarpio sąveika ir mažų mastelių struktūraApžvelgia, kaip tamsiosios materijos savitarpio sąveika veikia vidines halų sritis ir kaip jos poveikis sąveikauja su barioninės medžiagos fizikiniais procesais.
McGaugh, Lelli ir Schombert (2016) — Radialinio pagreičio sąryšis sukimosi palaikomose galaktikoseGalaktikų sukimosi duomenys rodo glaudžias barioninės medžiagos ir pagreičio koreliacijas, kurias numatė MOND, tačiau vienareikšmiškai nenulemia teorijos pasirinkimo.
Famaey ir McGaugh (2012) — Modifikuotoji Niutono dinamika (MOND): stebėjimų fenomenologija ir reliatyvistiniai plėtiniaiAptaria galaktikų masteliu pasireiškiančius dėsningumus ir spiečiuose išliekančią trūkstamos masės problemą.
Skordis ir Zlosnik (2021) — Nauja reliatyvistinė modifikuotosios Niutono dinamikos teorijaReliatyvistinė alternatyva atkuria pagrindinius kosmologinius spektrus, tačiau jai reikia platesnių patikrų.
O'Hare (2021) — Rūkas horizonte: nauja neutrinų ribos apibrėžtis tiesioginėms tamsiosios materijos paieškomsParodo, kad neutrinų fonas apsunkina tamsiosios materijos paieškas pagal branduolių atatranką, tačiau nesukuria absoliučios kliūties ją atrasti.

Tyrinėkite toliau · 01 skyrius

Didžioji pradžia

Grįžti į tinklaraštį