Kolektyvinė sąmonė ir bendros realybės: kaip visuomenės sukuria tai, ką jų nariai ima laikyti tikra
Kolektyvinė sąmonė yra viena iš tų sąvokų, kurios iš pirmo žvilgsnio skamba abstrakčiai, tačiau iš tiesų paliečia beveik kiekvieną mūsų gyvenimo sluoksnį. Ji reiškia ne mistinį „bendrą protą“, o bendrų reikšmių, normų, įsitikinimų, emocinių orientyrų ir simbolinių pasaulio schemų lauką, kuriame gyvena visuomenės nariai. Būtent per šį lauką individai mokosi, kas laikoma normalu, kas – teisinga, kas – pavojinga, kas – šventa, kas – gėdinga, o kas – akivaizdu. Kolektyvinė sąmonė formuoja ne tik visuomenės sanglaudą, bet ir pačią bendrą realybę: tai, kaip grupės supranta istoriją, moralę, tapatybę, autoritetą, konfliktą ir ateitį. Šiame straipsnyje pažvelgsime į pagrindines teorijas apie kolektyvinę sąmonę ir aptarsime, kaip ji atsiranda, kokiais mechanizmais veikia ir kodėl ši tema šiandien – nuo socialinių judėjimų iki algoritmų valdomų informacinių burbulų – tapo dar aktualesnė nei anksčiau.
Kodėl kolektyvinės sąmonės tema tokia galinga: be bendros realybės visuomenė negalėtų veikti
Žmonės gyvena ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir prasmių pasaulyje. Mums nepakanka žinoti, kad egzistuoja daiktai, įvykiai ar kiti žmonės – mums taip pat reikia bendro supratimo, ką visa tai reiškia. Kas yra šeima? Kas yra teisybė? Ką reiškia „mūsų istorija“? Kas laikoma garbingu elgesiu, o kas – išdavyste? Kada minia tampa tauta, bendruomene, organizacija ar judėjimu? Tokie klausimai negali būti išspręsti vien biologijos ar individualios psichologijos lygmenyje. Jie reikalauja bendro simbolinio pasaulio.
Būtent čia atsiranda kolektyvinė sąmonė. Ji nėra paprastas visų nuomonių sumavimas. Veikiau tai yra bendras prasmių laukas, kuris padaro tam tikrą socialinę tikrovę įmanomą. Žmonės gali nesutarti dėl daugelio dalykų, bet vis tiek dalintis ta pačia kolektyvine sąmone, jei sutinka dėl bazinių orientyrų: kas laikoma autoritetu, kaip apibrėžiama bendruomenė, kokie simboliai turi galią, kokios istorijos laikomos „mūsų“ istorijomis.
Ši sąvoka tokia svarbi todėl, kad ji jungia daugybę disciplinų. Sociologijoje ji aiškina socialinę sanglaudą. Psichologijoje ji padeda suprasti konformizmą, tapatybę ir grupės poveikį sprendimams. Antropologijoje ji siejama su ritualais, mitais ir bendruomeninėmis pasaulėžiūromis. O šiuolaikiniame medijų pasaulyje ji padeda paaiškinti, kodėl tam tikri pasakojimai staiga tampa „visų“ aptariamu dalyku ir kodėl skirtingos grupės gali gyventi beveik skirtingose informacinėse realybėse.
Pagrindinės sąvokos, reikalingos kolektyvinės sąmonės temai suprasti
| Sąvoka | Ką ji reiškia | Kodėl ji svarbi |
|---|---|---|
| Kolektyvinė sąmonė | Bendrų įsitikinimų, normų, jausmų ir simbolinių orientyrų visuma, vienijanti visuomenės narius. | Ji paaiškina, kaip individai gali gyventi ne tik greta, bet ir bendroje socialinėje tikrovėje. |
| Kolektyvinė pasąmonė | Jungo sąvoka, apibūdinanti gilesnį, visai žmonijai bendrų archetipinių vaizdinių ir motyvų sluoksnį. | Ji leidžia apie bendrą realybę kalbėti ne vien socialiniu, bet ir simboliniu bei psichiniu lygmeniu. |
| Socialinė realybės konstrukcija | Mintis, kad žmonių gyvenamas socialinis pasaulis formuojamas per sąveiką, institucionalizaciją ir bendras reikšmes. | Ji parodo, kaip tai, kas atrodo objektyvu, dažnai yra ilgalaikės socialinės kūrybos rezultatas. |
| Socialinė tapatybė | Žmogaus savęs suvokimo dalis, kylanti iš priklausymo tam tikroms grupėms. | Paaiškina, kodėl grupės normos ir statusas taip stipriai veikia individualų mąstymą bei elgesį. |
| Grupinis mąstymas | Tendencija grupėse teikti pirmenybę sutarimui ir vienybei kritinio vertinimo sąskaita. | Primena, kad bendra realybė gali tapti ne tik stiprybe, bet ir klaidos ar saviapgaulės šaltiniu. |
| Kolektyvinė ekstazė | Durkheimo terminas, apibūdinantis sustiprintą energiją ir vienybės jausmą bendruose ritualuose. | Jis rodo, kad kolektyvinė sąmonė kuriama ne vien per idėjas, bet ir per bendrus kūniškus bei emocinius išgyvenimus. |
| Kolektyvinė atmintis | Bendras istorijos, traumos, pergalių ir praeities įvykių įprasminimas grupės viduje. | Ji formuoja, kas laikoma „mūsų istorija“ ir kaip visuomenė supranta save laike. |
| Aido kamera | Informacinė aplinka, kurioje žmonės daugiausia girdi jų pačių įsitikinimus patvirtinančias nuomones. | Šiandien tai viena svarbiausių sąvokų, aiškinant, kaip skaitmeninės erdvės sustiprina atskiras kolektyvines realybes. |
1Durkheimas, Jungas ir teorinės ištakos: dvi skirtingos prieigos prie bendros sąmonės idėjos
Kolektyvinės sąmonės sąvoka dažniausiai siejama su Émile'iu Durkheimu, kuris ją pavertė vienu iš kertinių sociologijos terminų. Durkheimas teigė, kad visuomenė nėra vien atskirų individų suma. Ji turi savitą moralinį ir simbolinį gyvenimą, kuris egzistuoja virš pavienių žmonių ir daro jiems įtaką. Kolektyvinė sąmonė, jo supratimu, yra bendra įsitikinimų ir jausmų visuma, kuri sujungia visuomenės narius ir palaiko socialinę tvarką.
Jo teorijoje svarbų vaidmenį atlieka skirtis tarp mechaninio solidarumo ir organinio solidarumo. Tradicinėse visuomenėse, kur žmonių gyvenimo būdai ir vaidmenys panašesni, kolektyvinė sąmonė būna stipri, homogeniška ir aiškiai reguliuojanti elgesį. Šiuolaikinėse visuomenėse, kur darbo pasidalijimas sudėtingesnis ir žmonių funkcijos labiau specializuotos, kolektyvinė sąmonė tampa mažiau vienalytė, tačiau vis tiek išlieka būtina vienijančia jėga.
Carlas Jungas prie bendros sąmonės temos priėjo iš kitos pusės. Jam rūpėjo ne tiek socialinės normos, kiek gilesni psichiniai modeliai, kurie kartojasi skirtingų kultūrų mituose, sapnuose ir simboliuose. Jo kolektyvinės pasąmonės samprata teigia, kad žmonija dalijasi archetipais – universaliomis figūromis ir temomis, tokiomis kaip motina, herojus, šešėlis, išmintingasis senolis ar kelionė per krizę. Ši perspektyva nėra tapati Durkheimo sociologijai, bet abi kartu rodo, kad žmogaus patirties bendrumas gali būti aiškinamas ir socialinių formų, ir gilesnių simbolinių struktūrų lygmeniu.
Ką duoda Durkheimo perspektyva
Ji leidžia suprasti, kaip bendros normos, moralė ir ritualai sukuria visuomenės vientisumą, net kai jos nariai vieni kitų asmeniškai nepažįsta.
Ką duoda Jungo perspektyva
Ji nukreipia žvilgsnį į gilesnį simbolinį sluoksnį ir paaiškina, kodėl skirtingose kultūrose kartojasi panašūs siužetai, vaizdiniai ir egzistenciniai modeliai.
2Kaip gimsta bendra realybė: socialinis konstrukcionizmas ir simbolinis interakcionizmas
Jei Durkheimas parodo, kad visuomenė turi bendrą moralinį ir simbolinį lauką, socialinis konstrukcionizmas paaiškina, kaip tas laukas apskritai susiformuoja. Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas savo garsioje knygoje apie realybės socialinę konstrukciją teigė, kad socialinis pasaulis nėra paprasčiausiai randamas – jis yra nuolat kuriamas. Žmonės veikdami sukuria institucijas, taisykles, vaidmenis ir pasakojimus, o vėliau tie pačių sukurti dalykai ima atrodyti objektyvūs, tvirti ir tarsi egzistuojantys nepriklausomai nuo jų kūrėjų.
Šis procesas dažnai apibūdinamas trimis etapais: išorinimu, objektyvacija ir internalizacija. Iš pradžių žmonės projektuoja savo prasmes ir poreikius į socialinį pasaulį. Vėliau šios reikšmės tampa institucijomis, normomis ar faktais, kurie ima atrodyti nepriklausomi nuo jų kūrėjų. Galiausiai nauji visuomenės nariai šią jau „objektyvią“ realybę perima kaip savaime suprantamą ir įtraukia ją į savo savastį.
Simbolinis interakcionizmas šią schemą papildo iš kasdienės sąveikos pusės. George'as Herbertas Meadas ir Herbertas Blumeris pabrėžė, kad žmonės gyvena simbolių pasaulyje. Kalba, gestai, socialiniai ženklai ir vaidmenys leidžia mums ne tik perduoti informaciją, bet ir suprasti, ką reiškia situacija. Mokydamasis „pažvelgti į save kitų akimis“, žmogus perima bendrą socialinį pasaulį kaip realų.
Išorinimas
Žmonės kuria taisykles, normas, papročius ir simbolius, kurie iš pradžių yra jų veiklos produktai.
Objektyvacija
Laikui bėgant socialiniai kūriniai atrodo vis tvirtesni ir „natūralesni“, tarsi jie būtų tiesiog pasaulio dalis.
Internalizacija
Nauji nariai šias reikšmes perima kaip savaime suprantamas, ir jos tampa jų mąstymo bei elgesio dalimi.
Socialiai sukonstruota nereiškia nerealu
Pinigai, valstybė, santuoka, reputacija, diplomai, įstatymai ar tautos idėja neegzistuoja taip, kaip egzistuoja akmuo ar medis, tačiau jų socialinis realumas yra nepaprastai stiprus. Būtent tokio tipo tikrovę padeda suprasti kolektyvinės sąmonės sąvoka.
„Bendra realybė tampa galingiausia tada, kai žmonės pamiršta, kad kažkada ją patys sukūrė, ir ima jausti, kad ji tiesiog ‘yra’.“
Nuo susitarimo iki akivaizdumo3Tapatybė, konformizmas ir grupės: kaip kolektyvinė sąmonė persikelia į asmeninį „aš“
Kolektyvinė sąmonė būtų silpna, jei ji liktų vien abstrakčia visuomenės savybe. Jos tikroji galia atsiskleidžia tuomet, kai ji tampa asmeninės tapatybės dalimi. Socialinės tapatybės teorija, siejama su Henri Tajfeliu ir Johnu Turneriu, parodė, kad žmogaus savęs suvokimas didžiąja dalimi priklauso nuo jo grupinių priklausomybių. Mes ne tik turime vardą ar charakterį; mes taip pat esame savo šeimos, tautos, profesijos, religijos, klasės, lyties, kartos ar politinės bendruomenės nariai.
Kai žmogus stipriai tapatinasi su grupe, grupės normos tampa nebe išorinėmis taisyklėmis, o vidiniais orientyrais. Tai paaiškina, kodėl žmonės gina savo grupės simbolius taip intensyviai, lyg būtų ginama jų pačių tapatybė. Taip pat tai paaiškina, kodėl socialiniai konfliktai taip greitai tampa emocingi: puolamas ne tik argumentas, bet ir pats priklausymo jausmas.
Konformizmas ir socialinis spaudimas
Solomonas Aschas parodė, kad žmonės neretai prisitaiko prie grupės net tada, kai grupė akivaizdžiai klysta. Vienu atveju veikia normatyvinė socialinė įtaka – nenoras būti atstumtam ar matomam kaip „keistam“. Kitu atveju veikia informacinė socialinė įtaka – prielaida, kad grupė gali žinoti geriau, ypač kai situacija neaiški. Abu šie mechanizmai prisideda prie to, kad kolektyvinė sąmonė tampa ne tik pasyvia tradicija, bet aktyvia socialine jėga.
Grupinis mąstymas
Irvingo Janiso grupinio mąstymo samprata rodo, kad stipriai susijusiose grupėse noras išlaikyti vienybę kartais tampa svarbesnis už gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją. Tada gimsta neįveikiamumo iliuzija, slopinamas nesutarimas, o alternatyvos atmetamos dar prieš joms rimtai pasirodant. Tai viena iš aiškiausių vietų, kur kolektyvinė sąmonė gali virsti ne tik solidarumu, bet ir saviapgaule.
Kada grupė stiprina žmogų
Priklausymas suteikia saugumą, prasmę, bendrą kalbą ir galimybę veikti kartu. Be grupinių ryšių būtų sunku išlaikyti pasitikėjimą ir bendradarbiavimą.
Kada grupė susiaurina mąstymą
Kai priklausymas tampa svarbesnis už tiesą, grupė gali skatinti šališkumą, poliarizaciją, neapykantą išorės grupei ir atsparumą savikritikai.
4Kalba, žiniasklaida ir memų cirkuliacija: kaip bendros reikšmės plinta ir tampa kasdienio pasaulio dalimi
Kolektyvinė sąmonė negalėtų egzistuoti be bendrų simbolių. O galingiausias iš jų yra kalba. Per kalbą ne tik perduodame informaciją, bet ir išmokstame, kas apskritai laikoma reikšminga. Žodžiai nurodo, ką galima aiškiai atskirti, ką galima pasmerkti, ko galima tikėtis. Dėl to kalba tampa viena svarbiausių bendros realybės infrastruktūrų.
Masinė žiniasklaida šią infrastruktūrą daug kartų sustiprino. Dienotvarkės nustatymo teorija parodė, kad žiniasklaida nebūtinai pasako žmonėms, ką tiksliai galvoti, bet labai stipriai veikia, apie ką apskritai galvoti. Formavimo teorija rodo kitą sluoksnį: svarbu ne tik kokios temos iškeliamos, bet ir kokiu rėmu jos pateikiamos – kaip grėsmė, kaip auka, kaip moralinis išbandymas, kaip ekonominė problema ar kaip civilizacinis klausimas.
Skaitmeninėje eroje prie to prisideda memetinė kultūra. Richardas Dawkinsas pasiūlė memo idėją kaip kultūrinio perdavimo vienetą, o internetas pavertė memus ne tik teorine, bet ir kasdiene tikrove. Šiandien memai yra ne vien juokingi paveikslėliai – jie yra greitai plintančios reikšmės, kurios suspaudžia sudėtingus politinius, kultūrinius ar emocinius dalykus į lengvai atpažįstamą formą. Jie gali vienyti, kritikuoti, mobilizuoti, bet lygiai taip pat gali ir supaprastinti, dehumanizuoti ar radikalizuoti.
Kalba
Bendras žodynas sukuria bendrą pasaulio žemėlapį: ką galima pavadinti, tą lengviau pastebėti ir apie tai sutarti.
Žiniasklaidos rėmai
Informacijos pateikimo būdas keičia viešąją tikrovę – tie patys faktai gali būti išgyvenami kaip skirtingos moralinės istorijos.
Memai
Jie leidžia reikšmėms plisti greitai, emocionaliai ir vizualiai, todėl tampa naujos kartos kolektyvinės sąmonės greitintuvais.
5Kolektyvinė atmintis ir istoriniai pasakojimai: kaip praeitis tampa dabarties realybės dalimi
Bendros realybės neįmanoma suprasti be bendros praeities. Visuomenės ne tik gyvena dabartyje – jos nuolat pasakoja sau istoriją apie tai, kas jos yra ir iš kur atėjo. Ši istorija nėra vien neutrali faktų kronika. Ji atrenka, pabrėžia, nutyli, ritualizuoja ir įprasmina praeitį taip, kad ši taptų dabartinės tapatybės pagrindu.
Kolektyvinė atmintis formuojama per mokyklas, šeimos pasakojimus, valstybines šventes, paminklus, muziejus, žiniasklaidą ir visuomeninius minėjimus. Tai, kas prisimenama kaip pergalė, trauma, neteisybė ar pasididžiavimo šaltinis, veikia dabartinius politinius ir moralinius sprendimus. Tautos, bendruomenės ir net organizacijos dažnai turi savus „kilmės mitus“, kurie nurodo, kokiame pasakojime jos gyvena.
Ypač stiprų vaidmenį čia atlieka kolektyvinė trauma. Karai, okupacijos, genocidas, tremtys, socialiniai lūžiai ar ekonominės katastrofos gali palikti ilgalaikį emocinį ir simbolinį pėdsaką. Tokie įvykiai ne tik prisimenami – jie tampa struktūra, per kurią aiškinama dabartis, vertinamos grėsmės ir konstruojami ateities lūkesčiai.
Nacionaliniai pasakojimai
Valstybės ir tautos dažnai save grindžia bendromis istorijomis apie kilmę, kovą, kančią, atgimimą ar moralinę misiją.
Kolektyvinė trauma
Trauminiai istorijos epizodai ilgai formuoja grupės jautrumą, pasitikėjimo ribas, politinį elgesį ir santykį su kitais.
6Kur kolektyvinė sąmonė pasireiškia stipriausiai: ritualuose, organizacijose ir internetinėse bendruomenėse
Nors kolektyvinė sąmonė persmelkia visą socialinį gyvenimą, kai kuriuose kontekstuose ji tampa ypač ryški. Tokios erdvės leidžia tiesiogiai pamatyti, kaip bendros reikšmės ne tik galvojamos, bet ir jaučiamos, atliekamos bei atkuriamos.
Religinės ir dvasinės bendruomenės
Ritualai, bendros maldos, šventės, giedojimas ir simboliai sukuria stiprų priklausymo jausmą. Durkheimas tai aiškino kaip kolektyvinę ekstazę – momentą, kai individai patiria save kaip didesnės visumos dalį.
Organizacinė kultūra
Įmonės, institucijos ir komandos taip pat turi savo kolektyvinę sąmonę – bendras taisykles, vertybes, „neparašytus“ standartus ir savitą būdą aiškinti sėkmę, lojalumą bei atsakomybę.
Socialiniai judėjimai
Kai daug žmonių ima dalytis bendra neteisybės interpretacija, atsiranda judesiai, galintys pakeisti viešąją realybę. Pilietinių teisių, lygybės ar aplinkosaugos judėjimai parodo, kaip kolektyvinė sąmonė gali virsti istorine jėga.
Internetinės bendruomenės
Virtualios erdvės leidžia kurti intensyvius bendrų realybių laukus net be fizinio artumo. Čia greitai formuojasi bendras žodynas, simboliai, priešai, herojai ir naratyvai.
Aido kameros ir filtrų burbulai
Algoritmai linkę rodyti tai, kas atitinka žmogaus jau turimus įsitikinimus, todėl kai kurios internetinės bendruomenės ima gyventi vis labiau savireferencinėse tikrovėse.
Viešieji minėjimai ir ceremonijos
Valstybinės šventės, gedulo dienos, sporto renginiai ar masiniai kultūriniai įvykiai laikinai sustiprina bendrą socialinį ritmą ir primena, kad žmonės dalijasi daugiau nei vien privačiu gyvenimu.
Skaitmeninė kolektyvinė sąmonė
Internetas sukūrė paradoksą: jis vienu metu tiek praplečia bendrą pasaulį, tiek suskaldo jį į daugybę mikrovisatų. Todėl šiandien reikia kalbėti ne tik apie vieną kolektyvinę sąmonę, bet ir apie daugelį konkuruojančių bendrų realybių.
„Kolektyvinė sąmonė stipriausia ne tada, kai žmonės vienodai galvoja, o tada, kai jie vienodai jaučia, kas yra savaime suprantama.“
Normos kaip nematoma jėga7Psichologiniai ir neuromoksliniai mechanizmai: kaip bendra realybė tampa įkūnyta
Kolektyvinė sąmonė nėra vien filosofinė metafora. Ji remiasi gana konkrečiais psichologiniais procesais, kurie leidžia žmonėms derintis vieniems prie kitų, mokytis iš grupės ir perimti bendras interpretacijas. Čia svarbu socialinis mokymasis, konformizmas, empatija, proto teorija ir imitaciniai mechanizmai.
Socialinis mokymasis ir stebėjimas
Alberto Banduros darbai parodė, kad žmonės didelę elgesio dalį perima stebėdami kitus. Mes mokomės ne tik iš tiesioginės patirties, bet ir matydami, kas apdovanojama, kas smerkiama, kas laikoma „savaime suprantamu“. Taip kolektyvinė sąmonė tampa kasdienio socialinio imitavimo ir koregavimo rezultatu.
Empatija ir derinimasis
Neuromoksliniai tyrimai dažnai mini veidrodinių neuronų sistemą kaip vieną iš galimų mechanizmų, padedančių paaiškinti imitaciją, veiksmų supratimą ir tam tikrą socialinį sinchroniškumą. Nors jų vaidmens interpretacijos tebėra diskutuojamos, pati bendra kryptis aiški: žmogaus nervų sistema yra stipriai pritaikyta gyventi tarp kitų žmonių, stebėti juos ir prisiderinti prie bendro ritmų bei ženklų pasaulio.
Proto teorija
Gebėjimas įsivaizduoti, kad kiti turi savas mintis, tikslus ir emocines būsenas, yra būtinas bendroms realybėms. Be šio gebėjimo negalėtume kurti pasitikėjimo, vaidmenų, moralės, institucijų ar net paprasto kasdienio bendravimo. Kolektyvinė sąmonė remiasi ne tik tuo, ką žmonės mato, bet ir tuo, ką jie numano apie kitų matymą.
Ką šie mechanizmai paaiškina
Jie padeda suprasti, kaip bendri elgesio modeliai gali plisti, kaip formuojasi grupinė nuotaika ir kodėl socialinis pasaulis žmonėms dažnai atrodo toks natūralus bei intuityvus.
Ko jie nepaaiškina iki galo
Biologiniai mechanizmai vieni patys nepasako, kodėl konkrečios normos ar simboliai tampa būtent tokie, kokie tampa. Tam vis tiek reikia istorinio, kultūrinio ir institucinės galios paaiškinimo.
8Pavojai, kritika ir manipuliacija: kada kolektyvinė sąmonė pradeda veikti prieš individą
Nors kolektyvinė sąmonė būtina visuomenės sanglaudai, ji nėra savaime gera. Kaip ir kiekviena stipri socialinė jėga, ji gali būti panaudota tiek konstruktyviai, tiek destruktyviai. Kai bendri pasakojimai tampa neliečiami, o priklausymas grupei svarbesnis už faktus, kolektyvinė sąmonė ima riboti individualų mąstymą ir kritinį vertinimą.
Asmenybės susiaurėjimas
Per stipri kolektyvinė tapatybė gali slopinti kūrybiškumą, savarankišką mąstymą ir moralinį drąsumą priešintis grupei.
Grupinis poliarizavimas
Grupių diskusijos dažnai pastumia narius į radikalesnes pozicijas nei tos, kurias jie turėjo pradžioje, ypač jei grupė jau yra homogeniška.
Dezinformacija ir propaganda
Kai viešoji informacinė erdvė sąmoningai valdoma ar falsifikuojama, kolektyvinė sąmonė gali būti nukreipiama politiniais, ekonominiais ar ideologiniais tikslais.
Etnocentrizmas
Žmonės linkę laikyti savo grupės pasaulėžiūrą natūralia, o kitų – nukrypimu. Tai apsunkina tarpkultūrinį supratimą ir dialogą.
Konkurencingos realybės
Šiuolaikinėje visuomenėje viešasis pasaulis gali suskilti į kelias informacines tikroves, kurios viena kitą laiko klaidinga ar net pavojinga.
Manipuliuojamas bendrumas
Autoritariniai režimai, propagandinės mašinos ar agresyvios platformos gali naudotis bendrumo poreikiu ir paversti jį paklusnumo bei kontrolės įrankiu.
Bendras pasaulis gali būti ir uždaras pasaulis
Kuo labiau grupė įsitikina savo išskirtiniu teisumu, tuo sunkiau jai girdėti išorinius korekcijos signalus. Todėl kritinis mąstymas nėra kolektyvinės sąmonės priešas — jis yra viena svarbiausių jos apsaugų nuo užsisklendimo ir fanatizmo.
9Kolektyvinės sąmonės ateitis: globalizacija, dirbtinis intelektas ir naujos bendrų patirčių technologijos
Ateityje kolektyvinės sąmonės klausimas tik stiprės. Globalizacija suartino pasaulio visuomenes, bet kartu ir padidino trintį tarp skirtingų kolektyvinių realybių. Žmonės vienu metu priklauso vietinėms, nacionalinėms, profesinėms, internetinėms ir globalioms bendruomenėms, todėl jų orientacinis laukas darosi vis sudėtingesnis.
Hibridinės kultūros
Didėjant tarpkultūriniams kontaktams, vis daugiau žmonių gyvena ne vienoje, o keliose simbolinėse sistemose. Tai kuria naujus kolektyvinės sąmonės mišinius.
Globalios krizės
Klimato kaita, pandemijos, geopolitinis nestabilumas ir technologiniai lūžiai reikalauja platesnės bendros pasaulinės sąmonės, kuri peržengtų siaurus grupinius interesus.
Dirbtinis intelektas
Personalizuotas turinys gali labai tiksliai formuoti žmogaus dėmesį ir įsitikinimus, todėl AI tampa potencialiu kolektyvinės sąmonės architektu – arba iškraipytoju.
Virtualioji realybė
Įtraukiančios bendros erdvės gali sukurti dar intensyvesnes bendras patirtis, kuriose ribos tarp individualios ir kolektyvinės realybės taps dar mažiau aiškios.
Vadinasi, ateities klausimas nėra tik „ar turėsime bendrą pasaulį“, bet ir „kas tą bendrą pasaulį projektuos, prižiūrės ir dėl jo derėsis“. Kolektyvinė sąmonė vis labiau taps ne tik spontaniškos kultūros produktu, bet ir technologiniu bei politiniu mūšio lauku.
„Kolektyvinė sąmonė niekada nėra galutinė. Ji nuolat persirašo ten, kur susitinka institucijos, emocijos, technologijos ir žmonių noras priklausyti.“
Bendra realybė kaip nuolatinis procesas10Kodėl ši tema svarbi šiandien: nuo politikos ir žiniasklaidos iki organizacijų ir kasdienio gyvenimo
Kolektyvinės sąmonės tema nėra vien teorinis žaidimas. Ji padeda suprasti, kodėl vienose visuomenėse pasitikėjimas institucijomis išlieka, o kitose griūva; kodėl vieni žmonės tame pačiame įvykyje mato teisingumo pergalę, o kiti – civilizacinę grėsmę; kodėl organizacijos kartais priima klaidingus sprendimus nepaisydamos to, kad jose dirba protingi ir kompetentingi žmonės.
Politika ir demokratija
Demokratija negali egzistuoti be tam tikros bendros realybės. Kai visuomenė nebesutaria net dėl bazinių faktų ar procedūrų, politinis gyvenimas pradeda skilti į nesuderinamus pasaulius.
Organizacijų valdymas
Įmonių ir institucijų sėkmė priklauso ne tik nuo strategijos, bet ir nuo to, kokį bendrą pasaulio bei atsakomybės supratimą jos sukuria savo nariams.
Kasdienis bendravimas
Daugelis konfliktų kyla ne todėl, kad žmonės būtų iš prigimties priešiški, o todėl, kad jie gyvena skirtinguose reikšmių rėmuose ir kitų akivaizdybes painioja su tiesa arba melu.
Suvokimas, kad bendros realybės yra kuriamos, nereiškia, kad turime viskuo abejoti. Jis reiškia, kad turime būti budresni tam, kaip gimsta mūsų „savaime suprantami“ pasauliai. Toks budrumas yra būtinas ne tik akademikams, bet ir piliečiams, vadovams, mokytojams, terapeutams, bendruomenių nariams ir visiems, kurie nori gyventi ne manipuliuojamoje, o sąmoningai reflektuojamoje socialinėje tikrovėje.
11Išvada: kolektyvinė sąmonė kaip nematoma jėga, kuri padaro socialinį pasaulį realų
Kolektyvinė sąmonė yra viena iš svarbiausių sąvokų, padedančių suprasti, kaip visuomenės iš viso tampa įmanomos. Ji jungia individus per bendras normas, pasakojimus, ritualus, kalbą, vertybes ir atmintį, kurdama bendrą tikrovės lauką, kuriame galima veikti kartu, pasitikėti, konfliktuoti, organizuotis ir kurti istoriją. Be tokio lauko žmogaus pasaulis suskiltų į pavienes, sunkiai suderinamas patirtis.
Tačiau ši jėga nėra nekalta. Ji gali ugdyti solidarumą ir socialinę atsakomybę, bet taip pat slopinti individualų mąstymą, skatinti grupinį aklumą ir tapti manipuliacijos įrankiu. Todėl svarbiausia ne atmesti kolektyvinę sąmonę, o ją suprasti. Tik supratę, kaip gimsta bendros realybės, galime geriau atskirti, kada jos padeda kurti prasmingą bendrą gyvenimą, o kada virsta uždaru, save tik patvirtinančiu ir kitų pasaulius neigiančiu burbulu.
Galbūt giliausia šios temos pamoka yra tokia: žmogus gyvena ne tik materialiame pasaulyje, bet ir bendrose reikšmėse. Ir būtent tos bendros reikšmės dažnai nulemia, ką laikome faktu, ką laikome norma, ką laikome istorija ir ką laikome ateitimi. Kolektyvinė sąmonė todėl nėra tik dar viena akademinė sąvoka. Ji yra viena iš pagrindinių jėgų, kurios sukuria patį mūsų gyvenamą socialinį pasaulį.
Rekomenduojami skaitymai ir kryptys tolimesniam apmąstymui
- Émile Durkheim — Darbo pasidalijimas visuomenėje
- Émile Durkheim — Religinio gyvenimo elementarūs pavidalai
- Carl Gustav Jung — Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė
- Peter L. Berger ir Thomas Luckmann — Realybės socialinė konstrukcija
- George Herbert Mead — Protai, savastis ir visuomenė
- Henri Tajfel ir John C. Turner — Integruota teorija apie tarpgrupinius konfliktus
- Irving L. Janis — Grupinio mąstymo aukos
- Richard Dawkins — Savanaudis genas (dėl memo sąvokos)
- Benjamin Lee Whorf — Kalba, mąstymas ir realybė
- Maxwell McCombs ir Donald Shaw — Dienotvarkės nustatymo funkcija masinės žiniasklaidos srityje
- Albert Bandura — Socialinio mokymosi teorija
- Giacomo Rizzolatti ir Corrado Sinigaglia — Veidrodžiai smegenyse
- Solomon E. Asch — Nuomonės ir socialinis spaudimas
- Cass R. Sunstein — Grupinio poliarizavimo dėsnis
- Eli Pariser — Filtrų burbulas
- Manuel Castells — Tinklinės visuomenės kilimas
- Arjun Appadurai — Modernybė globalizacijoje
- Yuval Noah Harari — Sapiens: trumpa žmonijos istorija
Tęskite šios serijos skaitymą
Platesnė įžanga į klausimą, kaip mokslas, filosofija ir žmogaus patirtis aiškina tai, ką vadiname realybe.
Kaip sapnai, ribinės būsenos ir vidinis sąmonės gyvenimas keičia mūsų santykį su tikrove.
Vienas radikaliausių atvejų, kai žmogaus sąmonė susiduria su pasaulio ribų klausimu.
Kaip pažinimas, dėmesys ir interpretacija formuoja mūsų kasdienio pasaulio vaizdą.
Kaip bendri pasakojimai, normos ir simboliai sukuria socialinį pasaulį, kuris atrodo savaime tikras.
Kaip kalba, vertybės ir socialinis kontekstas formuoja tai, ką laikome normaliu, tikru ir prasmingu.
Kaip neįprastos jutiminės patirtys atveria klausimus apie sąmonę, subjektyvumą ir tikrovės ribas.
Kaip sapnuose atsirandantis sąmoningumas keičia mūsų supratimą apie vaizduotę ir patyrimą.
Kaip dėmesio praktikos keičia santykį su mintimis, pojūčiais ir pasaulio išgyvenimu.
Kas skatina žmogų tikėti platesnėmis, paslėptomis ar simbolinėmis tikrovės versijomis.
Kaip „aš“ pojūtis ir autobiografinė istorija formuoja tai, kokiame pasaulyje manome gyvenantys.
Kaip galima rimtai kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį jo nesumenkintant ir nesupaprastinant.