Kognityvinės Funkcijos

Linas Juozenas

Kognityvinės funkcijos:
Atminties sistemos, dėmesys, suvokimas ir vykdomosios funkcijos

Žmogaus intelektas – tai sudėtingų, tarpusavyje susijusių procesų simfonija, leidžianti mums interpretuoti aplinką, išsaugoti svarbią informaciją ir planuoti kitus veiksmus nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Šios dinamiškos sistemos šerdyje slypi keturios pagrindinės kognityvinės funkcijos: atmintis, dėmesys, suvokimas ir vykdomosios funkcijos. Kaip prisimename vaikystės gimtadienį, sugebame skaityti ignoruodami foninį triukšmą, suvokiame formą ir spalvą kaip vieną objektą ar gebame atlikti kelias užduotis neišbarstydami dėmesio? Kiekvieną šį reiškinį valdo specializuotų nervinių mechanizmų sąveika, kurią ištobulino evoliucija, bet kurią galima keisti per mokymąsi ir patirtį. Suprasdami šiuos pažinimo ramsčius, galime taikyti strategijas, padedančias stiprinti gerovę, aštrinti problemų sprendimą ir atverti kūrybinį potencialą. Šiame straipsnyje nuodugniai apžvelgiama, kaip formuojasi ir atkuriami prisiminimai, kaip veikia dėmesio filtras, suvokimo sluoksniai ir „protinio orkestro“ vadovaujamos vykdomosios funkcijos – atskleidžiant ir mūsų proto stebuklus, ir pažeidžiamumą.

Turinys

Įvadas: trumpa kognityvinės architektūros apžvalga
Atminties sistemos
Dėmesys ir suvokimas
Vykdomosios funkcijos
Integracija kasdieniame gyvenime
Kognityvinių funkcijų optimizavimas
Išvados

1. Įvadas: trumpa kognityvinės architektūros apžvalga

Nors žodis „kognicija“ apima labai platų mentalinių veiklų spektrą – nuo kalbos iki abstraktaus mąstymo, keturi pagrindiniai elementai lemia, kaip mes apdorojame ir reaguojame į informaciją: atmintis, dėmesys, suvokimas ir vykdomoji kontrolė. Kiekvienas elementas remiasi iš dalies persidengiančiais, bet skirtingais nerviniais tinklais. Atmintis leidžia saugoti ir atkurti žinias, dėmesys reguliuoja, kuri informacija gauna pirmenybę, suvokimas organizuoja žalius pojūčius į prasmingas reprezentacijas, o vykdomosios funkcijos koordinuoja planavimą ir sudėtingų sprendimų priėmimą. Šiuolaikiniai neuro-moksliniai, kognityvinės psichologijos ir dirbtinio intelekto tyrimai vis labiau pabrėžia šių komponentų dinamišką sąveiką – patirtis formuoja nervines struktūras, o nervinės struktūros lemia, kaip patiriame pasaulį.¹

2. Atminties sistemos

Atmintis dažnai vadinama „biblioteka“ ar „duomenų baze“, bet tokie palyginimai pernelyg supaprastina reikalus. Žmogaus atmintis yra rekonstrukcinė, stipriai veikiama konteksto, emocijų ir nuolatinių reinterpretacijų. Atmintis – tai aktyvus užkodavimo, saugojimo ir atkūrimo procesas, prisitaikantis prie naujo mokymosi ir patirčių.

2.1 Užkodavimas: nuo jutiminio signalo iki nervinių kodų

Užkodavimas – pirmas esminis žingsnis. Jis paverčia suvoktus dirgiklius nerviniais modeliais, kuriuos galima integruoti su esama informacija. Užkodavimo efektyvumui įtakos turi:

Dėmesys ir motyvacija: Jei esame išsiblaškę ar medžiaga mums neįdomi, užkodavimas paviršutiniškas.
Gylis ir apdorojimas: Naują sąvoką siejant su asmenine patirtimi, ji įsitvirtina giliau nei vien mechaniškai kartojant.²
Emocinė intensyvumas: Stiprias emocijas sukėlusios situacijos išlieka ryškiau, nors nėra apsaugotos nuo iškraipymų.
Konteksto užuominos: Aplinka (vietovė, garsai) vėliau gali tapti „rakteliais“, padedančiais atkurti prisiminimą.

Nervų sistemoje užkodavimas aktyvina daugybę žievės sričių (priklausomai nuo informacijos pobūdžio) ir hipokampą, kuris sujungia viską į vieną visumą. Pvz., draugo vestuvių prisiminimas – tai ir regimos detalės, ir garsai, ir emocinė nuotaika.

2.2 Saugojimas ir konsolidacija: patvarių pėdsakų kūrimas

Skirtingai nei kompiuterio diskas, smegenys nuolat konsoliduoja prisiminimus – tai yra, perorganizuoja juos, kad jie taptų stabilesni ir mažiau linkę užsimiršti. Konsolidaciją stiprina:

Lėtojo miego fazė: Giliojo ne REM miego metu hipokampe vyksta „pakartojimai“, stiprinantys naujus ryšius ir perkelia juos į žievę.³
REM miegas: Dažnai siejamas su motorinės ir emocinės atminties konsolidacija, padeda įsisavinti įgūdžius ir sureguliuoti emocijas.
Kartojimas: Kiekvienas prisiminimo „aktyvavimas“ (mokantis ar savaime prisiminus) dar labiau perdirba ir iš naujo išsaugo atmintį, kartais šiek tiek ją pakeisdamas.

Bėgant savaitėms ir mėnesiams, prisiminimai vis mažiau priklauso nuo hipokampo ir tvirtėja išskaidytose žievės reprezentacijose. Tai vadinama sistemų konsolidacija – hipokampo suteiktas „indeksas“ palaipsniui perduodamas žievei.

2.3 Atkūrimas: prisiminimų paieška ir rekonstravimas

Atkūrimas – tai ne „prasukimo atgal“ mygtukas, o fragmentiškas, kūrybinis procesas, kai surenkami išsaugoti duomenys ir iš jų sukuriamas vientisas patyrimas. Atkūrimą gali sukelti išoriniai dirgikliai (pvz., pažįstama daina) ar vidinė paieška. Dažni reiškiniai:

„Ant liežuvio galo“ būsena: jutimas, kad prisiminimas arti, bet jo nepavyksta atgaminti pilnai.
Konteksto atstatymas: grįžimas į tą pačią vietą ar nuotaiką pagerina atgaminimą (pvz., narų tyrimas – geriau prisimenama vandenyje, jei mokytasi ten pat).
Atminties iškraipymai: kiekvienas atkūrimas gali atnaujinti ar pakeisti originalą, įvedant naujų detalių ar prarandant senas.⁴

2.4 Atminties tipai: deklaratyvioji, procedūrinė ir kt.

Mokslininkai išskiria:

Jutiminė atmintis: trumpi garsiniai ar regos pėdsakai, trunkantys kelias sekundes.
Darbinė (trumpalaikė) atmintis: ribotos talpos „darbo vieta“ (apie 7±2 vienetai). Fonologinė kilpa saugo kalbinę informaciją, vizualinė–erdvinė atmintis – vaizdus ir erdvę, visa tai valdo centrinis vykdytojas.⁵
Ilgalaikė deklaratyvioji (aiškioji) atmintis: dar skiriama į epizodinę (asmeninės patirtys) ir semantinę (faktai, sąvokos).
Ilgalaikė nedeklaratyvioji (implicitinė) atmintis: čia – procedūrinė (įgūdžiai, pvz., važiuoti dviračiu), primerimas (greitesnis atpažinimas), klasikinis sąlygojimas.

Toks skirstymas paaiškina, kodėl gali būti sunku paaiškinti, kaip užsirišti batraiščius (procedūrinė atmintis), nors tai darome lengvai.

2.5 Atminties ir plastiškumo nerviniai pagrindai

Atmintis priklauso nuo sinapsinio plastiškumo – gebėjimo stiprinti ar silpninti ryšius priklausomai nuo aktyvumo. Ilgalaikė potencijacija (LTP) ir ilgalaikė depresija (LTD) formuoja neuronų tinklus.⁶ Pagrindinės sritys:

Hipokampas: būtinas naujų deklaratyvių prisiminimų formavimui; abipusiai pažeidus – nebeįmanoma kurti naujų ilgalaikių prisiminimų.
Vidinė smilkinio skiltis (MTL): padeda kartu su hipokampu konsoliduoti epizodus.
Pamatinės smegenų sritys ir smegenėlės: atsakingos už motorinius įgūdžius ir mokymąsi.
Amygdala: suteikia emocinį atspalvį prisiminimams.
Prefrontalinė žievė: koordinuoja strateginį užkodavimą, atkūrimą, darbinę atmintį ir „meta-atmintį“ (žinojimą, ką žinome).

Galiausiai atmintis – tinklinis reiškinys, apjungiantis įvairias sritis, kurios prideda vietos, laiko, emocijų, semantinius niuansus, kad susiformuotų visuminė patirtis.

3. Dėmesys ir suvokimas

Gyvename pasaulyje, pilname dirgiklių – vaizdų, garsų, kvapų, lytėjimo pojūčių ir kt. Dėmesys padeda šią gausą valdyti, išryškindamas svarbiausią informaciją. Tuo tarpu suvokimas šiuos signalus apjungia į prasmingas struktūras, kurios tampa mūsų sąmoningos patirties pagrindu.

3.1 Dėmesio mechanizmai: sąmoningumo „vartai“

Dėmesys veikia kaip nerviniai filtrai, stiprinantys svarbią informaciją ir slopinantys nereikalingą ar trikdančią.⁷ Pagrindiniai komponentai:

„Iš apačios į viršų“ dėmesys (stimulo vedamas): staigus blyksnis ar garsas automatiškai patraukia dėmesį (salience tinklai).
„Iš viršaus į apačią“ dėmesys (tikslų vedamas): sąmoningai nusprendžiame, kur koncentruotis (pvz., skaityti triukšmingoje kavinėje), tam reikalingi priekinės–parietalinės grandinės.
Budrumas ir orientavimasis: smegenų pasirengimas naujai informacijai ir gebėjimas nukreipti dėmesį į objektą, vietą ar užduotį.

Disbalansas lemia sutrikimus: ADHD būdinga silpna iš viršaus į apačią kontrolė, o nerimo atveju – perdėtas stimulo vedamas budrumas.

3.2 Selektinis ir nuolatinis dėmesys

Selektinis dėmesys: „Kokteilio vakarėlio efektas“ – sugebame sutelkti dėmesį į vieną balsą, ignoruodami kitus, bet svarbūs signalai (pvz., mūsų vardas) vis tiek prasiveržia.
Nuolatinis dėmesys (budrumas): gebėjimas ilgą laiką išlaikyti koncentraciją (pvz., stebėti vaizdo kameras ar radarą). Perkrova ar nuobodulys mažina efektyvumą.

3.3 Suvokimas: jutimų duomenų interpretacija

Suvokimas paverčia pojūčius (šviesą, vibracijas) į atpažįstamus objektus ir reiškinius. Šį procesą stipriai veikia iš viršaus į apačią lūkesčiai ir iš apačios į viršų signalai. Esminiai principai:

Gestalt principai: Smegenys vizualinius elementus grupuoja pagal panašumą, artumą, tęstinumą ir uždarumą.
Objektų atpažinimas: Pvz., fusiforminė vingio zona padeda atpažinti veidus, šoninė pakaušio sritis – bendrą objektų atpažinimą.
Daugiakanalė integracija: Dažniausiai matome, girdime, jaučiame ir net užuodžiame tą patį objektą. Pvz., ventrilokizmo efektas kyla, kai vaizdiniai signalai suklaidina apie garso kilmę.⁸
Suvokimo pastovumas: Mūsų rega automatiškai „koreguoja“ apšvietimą, atstumą, kampą – užtikrina, kad objektai išliktų pastovūs.

Iliuzijos išryškina, kad suvokimas dažnai grindžiamas prognozėmis, kurios kartais gali suklysti.

3.4 Kognityvinė apkrova, talpa ir multitaskingas

Dėmesio ir suvokimo sąveika lemia „kognityvinę apkrovą“, t. y. ribotą gebėjimą vienu metu sąmoningai apdoroti kelis stimulus. Prefrontalinė žievė valdo vykdomąją kontrolę, bet susiduria su „siauraisiais kaklais“ – negalime vienu metu atlikti kelių sudėtingų užduočių efektyviai. Todėl, bandydami atlikti daug veiklų, dažniausiai sumažiname kiekvienos efektyvumą. Įgudusi elgsena (pvz., vairavimas žinomu maršrutu) leidžia „automatizuoti“ veiksmus ir sutaupyti dėmesio naujiems iššūkiams.

4. Vykdomosios funkcijos

Dažnai vadinamos „proto generaliniu direktoriumi“, vykdomosios funkcijos reguliuoja informacijos srautą, nustato tikslus, prioritetus ir slopina impulsyvius veiksmus. Jos būtinos prisitaikant prie naujų ar sudėtingų situacijų, sprendžiant konfliktus ar valdant daugiaetapes užduotis. Planuodami savaitgalio kelionę, spręsdami galvosūkį ar valdydami emocijas, remiamės šiomis aukštesnėmis funkcijomis.

4.1 Planavimas ir slopinimas

Planavimas – tai gebėjimas numatyti ateities būsenas ir sukurti kelią iš dabarties į norimą tikslą. Dažnai reikia:

Tikslo nustatymas: aiškiai įvardyti, ką norime pasiekti.
Strategijos kūrimas: suskaidyti tikslą į etapus, apskaičiuoti išteklius, laiką ir galimus trikdžius.

Slopinimas – svarbi priešprieša, slopinanti impulsyvius veiksmus, trukdančius planams. Gebėjimas atsispirti trumpalaikiams pagundoms (pvz., nežiūrėti į telefoną dirbant) išskiria stiprią savikontrolę.⁹

4.2 Darbinė atmintis ir kognityvinis lankstumas

Darbinė atmintis: ne tik laikinas duomenų saugojimas, bet ir aktyvus jų tvarkymas. Pvz., sprendžiant matematikos uždavinį galvoje, nuolat laikome tarpinius rezultatus ir vertiname kitus veiksmus. Tai užtikrina dorsolateralinė prefrontalinė žievė (DLPFC).
Kognityvinis lankstumas: gebėjimas greitai pereiti nuo vienos užduoties prie kitos ar keisti mąstymo strategiją (pvz., dvikalbis kalbėtojas ar vadybininkas, perjungiantis užduotis).

4.3 Sprendimų priėmimas ir sudėtingų problemų sprendimas

Vykdomosios funkcijos lemia, kaip vertiname riziką, lyginame alternatyvas ir renkamės tarp galimų variantų. Ventromedialinė prefrontalinė žievė apjungia emocines reikšmes, o nugarinė priekinė cingulinė žievė fiksuoja konfliktus ir signalizuoja apie poreikį stiprinti kontrolę.¹⁰

Heuristikos ir šališkumas: kasdien priimdami sprendimus remiamės „trumpiniais“, kurie padeda greičiau apsispręsti, bet gali lemti klaidas.
Metakognicija: gebėjimas reflektuoti savo mintis – atpažinti, kada kažko nežinome, ieškoti pagalbos ar tikrinti prielaidą.

Susilpnėjus vykdomosioms funkcijoms, sprendimai tampa impulsyvūs, neapgalvoti ar pernelyg veikiami momentinių impulsų.

5. Integracija kasdieniame gyvenime

5.1 Mokymasis ir įgūdžių įsisavinimas

Kombinuojant atmintį, dėmesį, suvokimą ir vykdomąją kontrolę, pasiekiamas efektyvus mokymasis. Pvz., studentas mokosi matematikos: suvokimas padeda dekoduoti simbolius, dėmesys atmeta pašalinius dirgiklius, vykdomosios funkcijos tvarko žingsnius, atmintis įtvirtina formules. Kartojant veiksmus:

Procedūriniai įgūdžiai stiprėja: kai kurie sprendimo būdai tampa automatiniai.
Metakognityviniai gebėjimai: mokinys ima suprasti, kurios strategijos veiksmingos, ir keičia jas pagal poreikį.

5.2 Kasdienės užduotys ir iššūkiai

Pvz., vairavimas į darbą:

Dėmesys ir suvokimas: stebime kelią, pastebime pėsčiuosius, ignoruojame reklaminius stendus.
Atmintis: žinome maršrutą ir eismo įpročius, prisimename aplinkkelius.
Vykdomosios funkcijos: perjungiame pavaras, stebime veidrodžius, slopiname norą tikrinti telefoną ar greitai reaguojame į netikėtas situacijas.

Kuo dažniau atliekame tą pačią veiklą, tuo ji tampa automatiškesnė, išlaisvinant protinius išteklius kitoms užduotims. Tačiau per didelis užduočių skaičius kenkia našumui.

5.3 Klinikiniai įžvalgos: kai pažinimas sutrinka

Pažinimo sutrikimus geriau suprantame per:

Alzheimerio liga: pirmiausia pažeidžiama vidinė smilkinio skiltis, blogėja naujų prisiminimų formavimas, vėliau – vykdomosios funkcijos.
Insultas ir galvos traumos: žala dorsolateralinėje prefrontalinėje žievėje blogina planavimą; parietalinės žalos atveju gali pasireikšti erdvinis „aplaidumas“.
ADHD: dažnai sunku išlaikyti dėmesį, darbinę atmintį, kontroliuoti impulsus (priežastis – neįprasta dopamino veikla priekinėse–striatalinėse grandinėse).

Neuropsichologinė reabilitacija – atminties strategijų mokymas ar vykdomųjų funkcijų treniruotės – padeda dalinai kompensuoti sutrikimus, pasitelkiant neuroplastiškumą.

6. Kognityvinių funkcijų optimizavimas

6.1 Mokymosi technikos ir atminties stiprinimas

Edukaciniai psichologai siūlo patikrintas strategijas užkodavimui, saugojimui ir atkūrimui:

Intervalinis kartojimas: mokymasis efektyvesnis, kai paskirstytas per kelias sesijas, o ne suspaustas į vieną.¹¹
Temų keitimas: kaitaliojant skirtingas temas ar įgūdžius, stiprėja giluminis įsisavinimas.
Atkūrimo praktika: savikontrolės testai, kortelės ar mokymas kitam – aktyvina atkūrimą, stiprindami atmintį labiau nei pasyvus peržiūrėjimas.
Elaboruotas kodavimas: siejant naują informaciją su asmenine patirtimi, vaizdiniais ar analogijomis, susikuria tvirtesni semantiniai tinklai.

Tokios technikos išnaudoja natūralų smegenų gebėjimą nuolat atnaujinti ir stiprinti prisiminimus.

6.2 Dėmesio valdymas ir sąmoningumo praktika

Skaitmeninių trikdžių laikais dėmesio reguliavimas tapo esminiu gebėjimu. Naudingi metodai:

Pomodoro metodas: darbą skirstyti į 25 min. intervalus su trumpomis pertraukomis, taip „įkraunant“ dėmesio resursus.
Dėmesingumo (mindfulness) meditacija: treniruojamas gebėjimas stebėti savo mintis ir sugrąžinti dėmesį į užduotį. Tyrimai rodo, kad tai stiprina darbinės atminties talpą ir mažina stresą.¹²
Aplinkos kontrolė: pranešimų išjungimas, svetainių blokatoriai ar speciali darbo vieta mažina konkurenciją dėl dėmesio.

6.3 Gyvensenos veiksniai: miegas, sportas, mityba

Daugybė tyrimų patvirtina kasdienių įpročių svarbą kognityviniams gebėjimams:

Miego higiena: 7–9 val. kokybiško miego stiprina atmintį, emocijų reguliaciją ir vykdomąsias funkcijas. Net trumpalaikis miego trūkumas kenkia dėmesiui ir sprendimams.
Fizinis aktyvumas: aerobiniai pratimai skatina neurogenezę (ypač hipokampe), gerina kraujotaką, mažina kortizolio lygį, siejasi su geresne atmintimi ir nuotaika. Jėgos treniruotės taip pat naudinga vyresniems.¹³
Subalansuota mityba: Omega-3, antioksidantai, pakankamas skysčių kiekis – padeda išlaikyti smegenų funkcijas. Daug perdirbtų maisto produktų ilgainiui gali bloginti kognityvinius gebėjimus.

6.4 Neurotechnologijos ir naujos tendencijos

Neuroscienco pažanga lemia smegenų–kompiuterio sąsajų (BCI), neinvazinės smegenų stimuliacijos (pvz., TMS) ir nešiojamų EEG prietaisų populiarėjimą. Vieni bando stiprinti pažinimą stimuliuodami konkrečius smegenų tinklus, kiti siūlo realaus laiko „neurofeedback“, leidžiantį stebėti ir treniruoti pageidaujamas būsenas. Kol kas daugelio metodų rezultatai skiriasi, tačiau ateityje tikimasi daugiau personalizuoto „kognityvinio derinimo“ galimybių.

7. Išvados

Nuo trumpalaikių įspūdžių darbinėje atmintyje iki sudėtingų planų, kuriuos vykdo prefrontalinė žievė – atminties, dėmesio, suvokimo ir vykdomųjų funkcijų sąveika audžia mūsų kasdienybės patirtį. Šie pagrindiniai procesai leidžia mokytis iš praeities, interpretuoti besikeičiančią aplinką ir siekti ilgalaikių tikslų nepaisant trikdžių. Taip pat jie išryškina mūsų pažeidžiamumą: atminties iškraipymai, ribota dėmesio talpa, suvokimo iliuzijos ir pažintiniai šališkumai gali paklaidinti logiką ar pakenkti sėkmei. Suvokus, kaip kiekviena funkcija veikia – ir kaip jos integruojasi – lengviau taikyti efektyvias mokymosi strategijas, valdyti protinius resursus, priimti apgalvotus sprendimus.

Neuroscienco ir psichologijos tyrimai vis atranda naujų būdų optimizuoti ar reabilituoti šiuos gebėjimus, siūlydami viltį senėjantiems ar susiduriantiems su sutrikimais. Neurotechnologijos žada dar gilesnius individualių būsenų tyrimus ir asmeninį pažangos palaikymą. Tačiau nei viena „greita gudrybė“ nepakeis esmės: nuoseklus praktika, sveiki įpročiai ir sąmoningas įsitraukimas į užduotis išlieka geriausiu būdu išlaikyti stiprų ir lankstų protą. Suprasdami, kaip veikia mūsų kognityvinės funkcijos, galime geriau išnaudoti – ir atsakingai valdyti – puikias mentalines galias, kurios mus daro žmonėmis.

Nuorodos

Miller, G. A. (2003). Kognityvinė revoliucija: istorinė perspektyva. TRENDS in Cognitive Sciences, 7(3), 141–144.
Craik, F. I. M., & Lockhart, R. S. (1972). Apdorojimo lygių teorija atminties tyrimuose. Journal of Verbal Learning and Verbal Behavior, 11(6), 671–684.
Diekelmann, S., & Born, J. (2010). Miego funkcija atminčiai. Nature Reviews Neuroscience, 11(2), 114–126.
Loftus, E. F. (2005). Dezinformacijos sodinimas žmogaus atmintyje. Learning & Memory, 12(4), 361–366.
Baddeley, A. D., & Hitch, G. J. (1974). Darbinė atmintis. In G. Bower (Ed.), The Psychology of Learning and Motivation (pp. 47–89). Academic Press.
Bliss, T. V. P., & Collingridge, G. L. (1993). Sinapsinis atminties modelis: ilgalaikė potencijacija hipokampe. Nature, 361(6407), 31–39.
Posner, M. I., & Petersen, S. E. (1990). Dėmesio sistema žmogaus smegenyse. Annual Review of Neuroscience, 13, 25–42.
Spence, C. (2014). Multisensorinis suvokimas. Academic Press.
Diamond, A. (2013). Vykdomosios funkcijos. Annual Review of Psychology, 64, 135–168.
Krawczyk, D. C. (2002). Prefrontalinės žievės įtaka žmogaus sprendimų priėmimo pagrindui. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 26(6), 631–664.
Cepeda, N. J., ir kt. (2006). Kartojimo laiko įtaka mokymuisi: optimalios užmaršties ribos. Psychological Science, 17(11), 1095–1102.
Mrazek, M. D., ir kt. (2013). Dėmesingumo treniruotės didina darbinę atmintį ir mažina išsiblaškymą. Psychological Science, 24(5), 776–781.
Erickson, K. I., Hillman, C. H., & Kramer, A. F. (2015). Fizinio aktyvumo, smegenų ir pažinimo ryšys. Current Opinion in Behavioral Sciences, 4, 27–32.

Atsakomybės apribojimas: šis straipsnis skirtas tik informaciniams tikslams ir nepakeičia profesionalios psichologinės, medicininės ar edukacinės konsultacijos. Jei turite klausimų dėl kognityvinės veiklos ar įtariate sutrikimus, kreipkitės į kvalifikuotus specialistus.

← Ankstesnis straipsnis Sekanti tema→

Į pradžią

Grįžti į tinklaraštį

Šalis / regionas

Kalba

Kognityvinės funkcijos:Atminties sistemos, dėmesys, suvokimas ir vykdomosios funkcijos