Dienoraščio įrašas

Atstatymas: pradžia

Kai pagaliau beveik užbaigiau darbus, kurie buvo likę nuo praėjusio mėnesio, vėl radau laiko sugrįžti prie gydymo. Ir kai tai padariau, pajutau palengvėjimą.

---

Koks tai buvo jausmas?

Tai jautėsi lyg perėjimas iš visiško išsekimo būsenos — kai beveik nebėra energijos niekam, kai ne tiek gyveni, kiek tiesiog egzistuoji — į būseną, kurioje gydymas vėl pradeda tekėti.

Oras vėl pradėjo jaustis gyvas.

Prieš tai viskas atrodė sausa, tarsi žemė būtų taip sukietėjusi, kad vanduo nebegalėtų pro ją prasiskverbti. Bet tada, staiga, žemė vėl tapo minkšta. Sugerianti. Atvira. Gyva.

Energija pradėjo judėti.

Dalykai, kurie vos prieš akimirką atrodė beprasmiai, pradėjo tapti akivaizdūs. Ne todėl, kad jie buvo nauji, bet todėl, kad iki tol jie buvo nepasiekiami. Pradedi suprasti dalykus, kurie dabar atrodo paprasti ir aiškūs, nors vos prieš akimirką jie buvo paslėpti už išsekimo, spaudimo ar išgyvenimo būsenos.

Ateities pajautimas

Ir jeigu pasilieki tame tėkmės lauke, pradedi labai ryškiai jausti ateitį.

Ne tik kitą valandą, bet ir dienas, metus, gal net dvidešimt metų į priekį. Pradedi suprasti, kaip šios dabarties akimirkos veiksmai gali pakeisti ateitį kur kas toliau, nei kūno akys gali matyti.

Žinoma, tai įmanoma tik tada, jei žmonės išlieka žmonėmis — jei gyvename tikrame pasaulyje, o ne žmogaus sukurtoje beprotybėje, ne taisyklėse ir sistemose, kurios be tikros priežasties trikdo gyvenimą, žeisdamos kitus ir pačius save.

Ką gydymas išnarplioja

Per gydymą net du žmonės gali pradėti suprasti vienas kitą.

Ne per ginčą. Ne per jėgą. Net nebūtinai per žodžius. Tarsi kažkur po matomu pasauliu įvyksta gilus pokalbis, ir dabar abi pusės supranta kažką, ko anksčiau negalėjo pamatyti.

Tai, kas buvo susipainioję, pradeda išsipainioti.

Todėl gydymas yra naudingas visiems — kiekvienai sielai ir kiekvienam kūnui šiame pasaulyje.

Laiko klausimas

Ir su tuo pradedu aiškiai matyti vieną dalyką: iki šiol beveik neturėjau laisvų akimirkų tam.

Net dabar galiu turėti tik kelias minutes, gal kelias valandas per dieną. Bet jaučiu, kad turėčiau būti ten visą dieną.

Pilnai būti toje būsenoje.

Gydyti.

Klausytis.

Laikyti lauką.

Bet tam, kad galėčiau ten būti visą dieną, turėčiau pakeisti daugelį dalykų, kuriuos dabar darau vien tam, kad galėčiau nusipirkti maisto, išlikti gyvas ir saugus žmonių pasaulyje.

 

Ir tuo pačiu aš daugiau su niekuo nekovoju.

Jei kas nors pasirenka daryti žalą, jiems gali pavykti. Jei kas nors pasirenka padėti, jiems taip pat gali pavykti.

Štai čia tampa reikalinga apsauga.

Tai nėra kažkoks aptingusio, atbukusio pasaulio žaidimas. Tai nėra konkurencija. Tai nėra įsivaizduojama „stipriausiųjų išlikimo“ idėja, per baimę, kovą ar iškreiptą tv programą įprogramuota į smegenis.

Tai tikras gyvenimas.

Ir mes visi esame jame kartu.

Tiltas

Ir čia atsiranda nežinomybė.

Kai tai rašau, žiūrėdamas kūno akimis, visa tai atrodo neapibrėžta ir net pavojinga. Jei per ilgai pasiliksiu gydymo būsenoje, kas nutiks mano saugumui po mėnesio? Kas nutiks maistui, pastogei, išlaidoms, įrankiams ir atsakomybėms?

Atrodo, kad per gydymą pradedu laikyti tiltą, kuriuo kiti gali pereiti. Bet turi būti abipusė parama.

Aš gydau, o pasaulis taip pat padeda man išlikti pakankamai saugiam, kad galėčiau tęsti gydymą.

Man reikia būti saugiam žmonių pasaulyje ir saugiam savo paties laiko linijoje, kad galėčiau vis sugrįžti prie šio darbo.

Ką reiškia pakankamai

Kartais norisi begalinio finansavimo. Bet tiesa ta, kad tas „begalinis“ iš tikrųjų nėra begalinis.

Tai nėra apie trečios transporto priemonės pirkimą ar begalinį daiktų kaupimą. Yra riba, kiek žmogui iš tikrųjų reikia.

• Saugumo.
• Maisto.
• Gyvenimo išlaidų.
• Tinkamų įrankių.
• Erdvės.
• Ramybės.
• Pakankamai stabilumo, kad galėtum išlikti atviras be baimės.

Jei eičiau į tai visu savimi, galėtų būti įvairios vietos, kuriose galėčiau apsistoti ir gydyti ilgesnį laiką. Galbūt tylios erdvės miestuose. Galbūt transporto priemonė, leidžianti nuvažiuoti į miškus ir ten atlikti šį darbą. Galbūt net laivas, plaukiantis toli, netrukdomas.

Bet kiekvienas kelias atsineštų savas pamokas.

Trapios vizijos

Esmė išlieka ta pati: man reikia būti saugiam ir ramybėje, kad galėčiau gydyti, laikyti trapias vizijas prieš savo akis ir veikti pagal jas.

Nes bet koks trikdis gali jas ištrinti per mikrosekundes.

Tai panašu į gyvą sapną. Vos prieš akimirką jis buvo ryškus, gražus, pilnas prasmės. O tada staiga jo nebėra — jis taip visiškai pamirštamas, kad beveik pamiršti net tai, jog išvis sapnavai.

Gydymas taip pat gali jaustis panašiai.

Viltis keliui į priekį

Todėl tikiuosi sulaukti daug užsakymų. Tikiuosi, kad ateis pakankamai palaikymo, kad galėčiau išlikti saugus ir pradėti dar pilniau skenuoti, jausti ir gydyti pasaulį.