Spąstai ir galimas tiltas
Dienoraščio puslapis — diena, kai pradėjau pastebėti, kaip žodžiai gali būti paversti žmonių lenkimo įrankiu.
Mąstydamas apie kalbas supratau kai ką paprasto ir sunkaus: mums tikriausiai reikia tam tikros jungiančios kalbos — tilto kalbos — kažko pakankamai universalaus, kad jungtų nesivirsdamas chaosu.
Ilgą laiką maniau, kad tas tiltas yra anglų kalba. Bet pastaruoju metu vis aiškiau jaučiu, kaip lengvai kalba gali būti pagaląsta ir panaudota manipuliacijai — ne tik žmonių, bet ir tuo, kaip reikšmėms leidžiama slysti tekste.
Maži spąstai, kuriuos pradėjau pastebėti
- Ar tai soldier su kamufliažu… ar kažkas, kas solders mikroschemų pilną plokštę?
- Ar tai iron — metalas žemėje ir krosnyse… ar ironing drabužius, kad atrodytum „reprezentatyviai“, tarsi vaidmeniui, į kurį kažkas tave įspraudė?
-
Ar tai steel — stiprus, nugludintas ir užgrūdintas spaudimu… ar stealing— pasiėmimas to, ką kažkas kitas sukūrė, nusipirko, nešė ar ko jam reikėjo išgyventi?
-
Ir ar tai liar… ar lawyer — žmogus, mokantis aprengti melą oficialiais žodžiais, kol jis pradeda atrodyti teisėtas?
Tas pats skambesys. Kita realybė. Ir kartais ta painiava nėra atsitiktinė.
Lietuvių kalboje šios painiavos išnyksta
Lietuvių kalboje šie klaidinantys angliški garsų panašumai visiškai atsiskiria. Žodžiai, kuriuos aptariame anglų kalboje, nebeatrodo taip pat, nebeskamba taip pat ir nebesukuria tos pačios vizualinės asociacijos mintyse.
-
Soldier → kareivis / karys
Soldering → litavimas -
Iron → geležis
Ironing → lyginimas -
Steel → plienas
Stealing → vogimas -
Liar → melagis
Lawyer → advokatas / teisininkas
Kitas vaizdas. Kitas garsas. Kita rašytinė forma. Nėra vizualinio ar fonetinio ryšio. Painiava, kuri atsiranda anglų kalboje, lietuvių kalboje tiesiog nepasireiškia tokiu pačiu būdu.
Ką mes iš tikrųjų bandome daryti
Mes nesistengiame nieko „užbaigti“, priversti pasiekti rezultatą ar stumti žmogaus už natūralių jo ribų. Tikslas yra padėti žmogui atsistatyti tol, kol jis vėl tampa visiškai sveikas ir stiprus — nesvarbu, nuo kokios būsenos jis pradėjo.
Todėl suaugusieji ir vyresnio amžiaus žmonės šiame procese turėtų jaustis saugiai. Intencija yra atsistatymas, stabilumas ir atgauta stiprybė — ne spaudimas, ne pasirodymas ir ne kontrolė.
Po šio suvokimo dalis manęs norėjo visą šią mintį išmesti į šiukšliadėžę ir nueiti šalin. Bet tai yra kalba, kurią naudoju labiausiai. Turime tai, ką turime, ir vis tiek privalome kalbėti: įvardyti dalykus, prašyti pagalbos, gintis, kurti draugystes, kurti ateitis.
Tada pradėjau galvoti apie kitas kalbas ir pastebėjau dar kai ką: kai kurios kalbos (ar bent jau kai kurie jų vartojimo būdai) jaučiasi taip, lyg būtų iš dalies sukurtos gynybai nuo išorės — tarsi siena iš gramatikos, slengo ir paslėptų reikšmių. Tai gudru… ir kartu truputį liūdna, kai labiausiai mums reikia ryšio.
Liūdesys už „gynybinių“ kalbų
Kai supratau, kad kai kurios kalbos daugiausia formuojamos tam, kad gintųsi nuo kitų kalbų, nejutau pykčio — jutau liūdesį. Nes kalba ne tik saugo ribas; ji taip pat formuoja joje gyvenančius žmones.
Ji formuoja kūną mažais nematomais būdais: kaip juda gerklė, kaip ilsisi žandikaulis, kaip kvėpavimas tampa ritmu. Keičiasi vibracija — o kartu ir emocinis kalbėjimo tonas, minties tempas, numatytoji dėmesio forma.
Ilgainiui tai gali pertvarkyti net pačią jaučiamą tikrovę: kas atrodo normalu pasakyti, kas atrodo rizikinga pasakyti ir kas apskritai niekada netampa pasakoma. Gynybinė kalba gali virsti gynybiniu gyvenimu.
(Tai asmeninis pastebėjimas — metafora ir dėsningumų atpažinimas, ne mokslinis teiginys.)
Taigi ką renkamės?
Man patinka, kaip atrodo kinų ir korėjiečių kalbos. Net kai nežinau nė vieno žodžio, jaučiu dizainą — logiką — būdą, kuriuo sistema laiko save drauge.
Ir vis dėlto pirma kalba, į kurią ištiesiau ranką, buvo japonų. Ji graži. Kelios rašto sistemos — tarsi skirtingi instrumentai viename orkestre.
Bet žinau, kad tai taip pat yra asmeninis troškimas: noras susijungti, išmokti kažką gražaus, atverti naujas duris savo prote. Tai nėra tas pats, kas universalus tiltas. Tilto kalba neturėtų emociškai priklausyti vienai genčiai — ji turėtų jaustis kaip atvira žemė, kaip bendras oras.
Ir tada… pagalvojau apie lietuvių kalbą
Lietuvių kalba sudėtinga tokiu laukiniu, savitu būdu — bet kartu ir lanksti. Mes galime kurti žodžius ir prasmes vietoje, ir žmonės vis tiek pagauna esmę. Abėcėlė tiesi ir aiški, tarimas stebėtinai švarus, o kalba gali nešti daug informacijos nesubyrėdama.
Kartais į vieną vardą gali užkoduoti visą idėją — net visą šalį ir tai, ką ji reiškia. Ir, tiesą sakant… man patinka, kaip ji skamba. Man patinka jos klausytis.
Yra ir keistas gandas, kurio negaliu pamiršti: kartą mačiau, kaip kažkas teigė, jog galėtų „skaityti lietuviškai“ piramidėse — ne pažodžiui tomis pačiomis raidėmis, o atpažįstama logika, vilkinčia kitus simbolius. Nežinau, kuo čia tikėti, ir nepateikiu to kaip tiesos. Bet pati idėja limpa prie proto.
Kol kas laikau protą atvirą. Atidžiau stebiu žodžius. Ir vis dar ieškau kalbos, kuri jungtų žmones tyliai nevirstama pavadėliu.