Nikola Tesla ir originalios minties kaina
Tai nėra tik apie vieną praeities išradėją. Tai yra apie žaizdą, kuri vis dar egzistuoja: keistą būdą, kaip žmonija gali pelnytis iš mąstytojų, bet pamiršti apsaugoti tuos žmones, kurie visą gyvenimą kuria ateitį.
Rezonansas su Tesla
Pastaruoju metu vis dažniau galvojau apie Nikolą Teslą. Ne tik apie elektrą, išradimus, mašinas ar genialumą, kurį žmonės dažniausiai mini kalbėdami apie jį — bet apie liūdesį, kuris supo jo gyvenimą.
Kodėl žmogus, kuris tiek daug davė pasauliui, gyvenimo pabaigoje liko apleistas? Kodėl tiek daug žmonių pelnėsi iš pasaulio, kurį jis padėjo įsivaizduoti, o jis pats liko beveik be nieko?
Ir tada klausimas tampa dar didesnis: kodėl taip dažnai nutinka žmonėms, kurie giliai mąsto, kuria originaliai arba atneša į pasaulį kažką naujo?
Pasauliui originali mintis gali atrodyti kaip keli paprasti sakiniai. Mąstytojui ji galėjo kainuoti dešimt gyvenimo metų.
Paslėpta vienos idėjos kaina
Žmonės dažnai perskaito mintį tada, kai ji jau yra užbaigta. Jie mato ją kaip tekstą, nuotrauką. Perskaito, supranta, gal net panaudoja — ir staiga jiems tai atrodo savaime aišku.
Bet tai nebuvo savaime aišku tol, kol kažkas neiškentėjo tos minties gimimo.
Įsivaizduokite, kad praleidžiate dešimt metų bandydami sukurti vieną iš tiesų originalią mintį. Dešimt metų kasdienio darbo. Dešimt metų skaitymo, studijavimo, stebėjimo, nesėkmių, lyginimo, abejojimo ir grįžimo prie tos pačios temos vėl ir vėl. Dešimt metų miegojimo su viena idėja šalia savęs, beveik fiziškai, tarsi ji gulėtų ant sofos kartu su jumis ir atsisakytų išeiti tol, kol pagaliau taps aiški.
Per tą laiką gyvenimas vis tiek kainuoja pinigus. Nuoma vis tiek egzistuoja. Maistą vis tiek reikia pirkti. Elektrą vis tiek reikia apmokėti — elektrą, kuri mūsų realybėje egzistuoja todėl, kad praeities mąstytojai davė žmonijai pamatus, kuriuos šiandien priimame kaip savaime suprantamus.
Todėl mąstytojas moka du kartus. Pirmiausia pinigais, laiku, vienatve ir išgyvenimu. O paskui dar kartą, kai užbaigta mintis pasaulio yra paimama taip, lyg ji visada ten ir buvo.
Mintis gali būti pastraipa, sakinys, citata, pamoka arba idėja, kurią galima suprasti per kelias minutes.
Ta pati mintis gali reikšti metus alkio, vienatvės, neužbaigtų darbų, praleistų santykių, neapmokėtų sąskaitų ir gyvenimą, sutvarkytą aplink vieną nematomą paiešką.
Kai visi pelnosi, išskyrus mąstytoją
Tai yra skaudžioji dalis. Kai mintis gimsta, ją gali naudoti visi. Verslai gali iš jos pelnytis. Sistemos gali ją sugerti. Žmonės gali ją kartoti. Kažkas kitas gali iš jos susikurti karjerą. Kažkas kitas gali iš jos uždirbti pinigų.
O žmogus, kuris nešiojo tą mintį metų metus, vis tiek gali būti alkanas.
Kol vieni žmonės eina į koncertus, restoranus, atostogas, pasimatymus, vakarėlius ir gražias vietas, kiti kiekvieną centą skiria mokymuisi, įrangai, knygoms, eksperimentams, svetainėms, įrankiams ir laikui mąstyti.
Ir kadangi mąstymas iš išorės ne visada atrodo kaip darbas, visuomenė dažnai nesugeba jo gerbti tol, kol vertė jau būna paimta.
Asmeninė žaizda
Man tai skaudu, nes šį modelį pažįstu iš vidaus.
Nuo tada, kai baigiau mokyklą, iki dabar savo gyvenimą skyriau studijavimui, mokymuisi, stebėjimui ir bandymui augti. Kiekvieną centą, kurį galėjau skirti, dėjau į tobulėjimą — į kameras, rašymą, svetaines, knygas, mąstymą ir kūrimą kažko, kas vieną dieną galėtų turėti vertę kitiems.
Kol kiti kūrė santykius, linksminosi, keliavo, ėjo į renginius ir džiaugėsi gyvenimu, aš mokiausi. Aš mąsčiau. Aš bandžiau suprasti.
Ir tai sukuria keistą liūdesį. Ne todėl, kad džiaugsmas yra blogai. Žmonės turėtų gyventi, mylėti, šokti, eiti į koncertus ir džiaugtis pasauliu. Bet yra kažkas labai nesubalansuoto, kai tie, kurie skiria savo gyvenimą vertės kūrimui, lieka be palaikymo, o jų sukurta vertė tampa naudinga visiems kitiems.
Aš niekada iš tikrųjų neturėjau laiko, saugumo ar pinigų tiesiog gyventi kaip kiti. Nebuvau daugelyje vietų. Neturėjau drąsos ar stabilumo pakviesti merginą į pasimatymą taip, kaip galėtų normalus jaunas žmogus. Gyvenimas tapo studijomis, išgyvenimu ir ilgu spaudimu bandant sukurti kažką tikro.
Mokslo, alchemijos ir apsaugos šalis
Prisimenu, kaip mokiausi apie Angliją ir apie tai, kaip ji kadaise buvo vieta, kur galėjo susiburti daug šviesių protų. Mokslo, alchemijos, eksperimentų, išradimų ir augimo vieta. Vieta, kurioje mintis buvo ne tik toleruojama, bet ir saugoma.
Tai svarbu, nes mąstytojai ne visada gali gyventi taip, kaip visi kiti. Kai kurioms mintims reikia ilgos tylos. Kai kurioms idėjoms reikia mėnesių ar metų, kol jos bus pasiruošusios pasauliui. Kai kurie atradimai negali gimti, kai žmogus nuolat pertraukiamas buitinių rūpesčių, baimės, skurdo, triukšmo ir išgyvenimo spaudimo.
Žmogus, nešiojantis trapią idėją, iš išorės gali atrodyti tingus. Bet viduje kažkas formuojasi. Kažkas yra lyginama, tikrinama, jaučiama, perstatoma ir lėtai suprantama.
Jei tas procesas sulaužomas per anksti, pasaulis gali niekada negauti to, kas buvo gimdoma.
Šalis, kuri rūpinasi mąstytojais
Kartais pagaunu save galvojant, kad norėčiau prisijungti prie šalies, kuri iš tiesų rūpinasi mąstytojais — šalies, kuri supranta, kiek daug vertės gali būti sukurta, kai protas yra saugomas, mylimas ir jam leidžiama dirbti be nuolatinio išgyvenimo spaudimo.
Mąstytojai ne visada gali švaistyti savo ribotą laiką papildomiems darbams vien tam, kad išgyventų, tuo pačiu bandydami kurti vertę visiems kitiems. Visa aplink juos esanti sistema turėtų suprasti, kad viena originali idėja gali išaugti daug toliau nei vienas žmogus. Kai vienas žmogus atranda kažką ir tuo pasidalina, ta mintis gali keliauti per visą pasaulį. Visi gali iš jos mokytis. Visi gali iš jos augti.
Tokiame pasaulyje mąstytojai nebebūtų nuolat trikdomi, pertraukiami ar atitraukiami nuo paties darbo, kuris galėtų padėti žmonijai. Jie neturėtų skirti savo geriausios energijos kovai už paprastą išgyvenimą, tuo pačiu bandydami sukurti kažką prasmingo kitiems.
Jei tik tokia šalis iš tiesų egzistuotų šiandien — vieta, kur mintis būtų saugoma dar prieš jai tampant pelninga, kur žmonės suprastų, kad ateičiai reikia prieglobsčio, kol ji dar tik formuojasi.
Nes laikas juda pirmyn. Kiekviena atskira diena praeina. Ir mes neturime begalinio laiko.
Kai kuriems protams pirmiausia nereikia aplodismentų. Jiems reikia apsaugos, maisto, laiko, šilumos ir saugaus kambario, kuriame ateitis galėtų baigti formuotis.
Turime rūpintis ir mąstytojais
Žmonija myli galutinį rezultatą. Ji myli išradimą, citatą, teoriją, dizainą, technologiją, knygą, sistemą, gydymą, įžvalgą, naudingą atsakymą.
Bet prieš visa tai yra žmogus.
Žmogus, kuriam reikia valgyti. Žmogus, kuriam reikia miego. Žmogus, kuriam reikia šilumos. Žmogus, kuriam reikia meilės. Žmogus, kuriam galbūt reikia metų palaikymo, kol pasaulis pamatys, kodėl jį buvo verta palaikyti.
Negalime toliau kurti pasaulio, kuriame originalūs protai yra vartojami tik tada, kai tampa naudingi, ir paliekami likimo valiai tada, kai jie dar tik tampa savimi.
Jei norime naujų idėjų, turime saugoti sąlygas, kurios leidžia naujoms idėjoms egzistuoti.
Ateičiai reikia rūpesčio dar prieš jai tampant matomai
Tesla dabar prisimenamas. Bet prisiminti žmogų po to, kai jis kentėjo, nėra pakankama.
Gilesnė pamoka yra ne tik šlovinti genijų po mirties. Ji yra pastebėti gyvus mąstytojus prieš jiems išnykstant alkio, vienatvės, išsekimo ar tylos viduje.
Kai kurie žmonės nešioja mintis, kurios vieną dieną gali padėti visiems. Juos taip pat reikia prižiūrėti, saugoti, gerbti ir mylėti.