Seniai, dar tais laikais, kai žmonės nebuvo pažinę ugnies ir neturėjo jos šilumos bei šviesos, Titanas Prometėjas – Japeto sūnus – stebėjo, kaip žmonija dreba šalčiuose. Iš savo aukštos Olimpo viršūnės šis gailestingas Titanas matė, kaip mirtingieji glaudžiasi olose, baimindamiesi kaukiančių vėjų ir plėšriųjų žvėrių. Juos globojo tik tamsa.
Prometėjui jų pagailo. Nors Olimpo dievai buvo uždraudę tiesiogiai kištis į mirtingųjų likimus, jis negalėjo užmerkti akių prieš žmonijos kančias. Nepaklusdamas Dzeusui, Prometėjas slapta nukeliavo į dieviškąją Hefaisto kalvę, kur ant priekalo žaižaravo dangiškos ugnies žiežirbos. Gudrumu jis nugvelbė vieną degantį žiburėlį. Laikydamas švytintį žarsteklį savo didžiulėse rankose, Titanas nakties priedangoje nusileido į Žemę.
Apleistoje laukymėje Prometėjas žmonėms atskleidė savo dovaną: ugnį. Ši liepsnojanti raudona šviesa pakeitė naktį, suteikdama šviesą ir apsaugą nuo žvėrių, bei atvėrė kelią gaminimui, kalvystei ir visai būsimai civilizacijai. Tačiau ši dosni dovana užrūstino Dzeusą.
Įniršęs dievų valdovas paskyrė siaubingą bausmę. Prometėjas buvo surakintas nesuardomomis adamantinėmis grandinėmis ir prikaustytas prie atšiauraus Kaukazo kalnų skardžio. Ten, kas rytą, erelis – Dzeuso pasiuntinys – atskrisdavo draskyti Titano kūno ir plėšyti jo kepenis.
Pirmoji Erelio Ataka
Pirmąją jo įkalinimo dieną, kaip buvo nulemta, milžiniškas erelis atskrido, įsirėždamas į Prometėjo šonkaulius aštriais nagais. Piktai klykdamas, paukštis išplėšė Titano kepenis. Neapsakomas skausmas užliejo Prometėjo sąmonę, tačiau jis – ištvermingas savo prigimtimi ir išmintimi – sutelkė jėgas į savo esmę. Jo krūtinėje sužibo žalsvai auksinė šviesa, sklindanti iš pačių seniausių Žemės jėgų bei jo ištobulintų atsinaujinimo mokslų.
Netrukus po erelio išskridimo žaizda užsitraukė, o nauji audiniai stebėtinai greitai susiformavo. Nors skausmas dar tebetvyrojo, Prometėjas neleido sau palūžti. Dienos metu jo kūnas beveik visiškai sugyjo, o vakarop, užslinkus tamsai, jis jau jautėsi tvirtas – lyg beveik nebūtų patyręs siaubingo sužalojimo.
Amžinasis Ratas?
Diena po dienos erelis sugrįždavo. Jo nagai perplėšdavo odą, snapas giliai įsmigdavo į kūną. Tačiau kaskart Prometėjo žaizda pranykdavo vos paukščiui atsitraukus. Šis kankinimo ciklas turėjo trukti amžinai. Vis dėlto Prometėjas suvokė, kad jo netikėtai sustiprėję gebėjimai akimirksniu užgydyti žaizdas pakeitė Dzeuso sumanymą.
Kalbos apie Prometėjo gebėjimą išlikti nuskambėjo po visą pasaulį. Miškų nimfos, žmonių maldos bei pagarbūs atsidūsėjimai skleidė žinią, jog Prometėjo dovana apima ne vien pavogtą ugnį. Jis įvaldė pačią gyvybės esmę, beribę jėgą savo kūne, kurios nebuvo galima visiškai užgesinti.
Erelio Nerimas
Vėliau, laikui bėgant, erelis ėmė nerimauti. Kam plėšyti Titano kepenis, jei jos atauga dar jam nespėjus pakilti? Erelio priedermė buvo vykdyti kankinimą, tačiau dabar jis patyrė tik vis didėjantį susierzinimą. Įtūžęs paukštis ėmė pulti dar aršiau. Visgi, kiek besidraskytų, Prometėjas tik krūptelėdavo iš skausmo, bet tuojau pat jį užliedavo atsinaujinanti magija, žaizdos susitraukdavo, o jis vėl žvelgdavo iššaukiančiai.
„Daryk, kas tau liepta, paukšti,“ – sykį, tarp aštrių skausmo gūsių, tarė Prometėjas. – „Tu vykdai Dzeuso bausmę. Bet aš atradau didesnę, gilesnę Žemės paslaptį. Aš galiu užgyti greičiau, nei tu gali mane sužaloti. Mano nusižengimo dievams niekas nepamirš – kaip ir nebus atimta mano duota dovana žmonėms.“
Dievų Neramumas
Aukštai Olimpe Dzeusas ėmė jausti nerimą. Jam visu smarkumu į akis švietė faktas, kad žmonės, pasinaudoję ugnies dovana, klestėjo; nuo jų židinių kilo dūmai, o iš kalvių sklido žaizdrų liepsna. Dar blogiau, iki Olimpo atklydo kalbos, jog Prometėjas iš tiesų beveik nesikankina: jo kančia buvo trumpalaikė, nes žaizdos bemat užsitraukdavo. Apimtas nepasitenkinimo, Dzeusas ėmė svarstyti, ar egzistuoja grandinė ar bausmė, galinti sulaikyti Titano dvasią.
Vis dėlto net ir visagalis Dzeusas nesiryžo to spręsti tiesiogiai. Jis nenorėjo parodyti, kad negali palaužti Prometėjo. Be to, kiti dievai stebėjo, o kai kurie – pavyzdžiui, Artemis, Atėnė ar net Hermis – slaptai žavėjosi sumaniu Titanu. Jei Dzeusas būtų įsikišęs dar žiauriau, jis galėjo sulaukti nepasitenkinimo iš Olimpo bendruomenės.
Taigi griausmų valdovas pasiliko savo žaibus, o erelis nesėkmingai tęsė savo rytinį kankinimą.
Titano Ištvermė
Metams bėgant, Prometėjas išmoko prisiversti kęsti kiekvieną rytinį žiaurumą. Aštrūs erelio nagai ir snapo dūriai tapo įprasta rutina, kurią jis ištverdavo dėl savo valios stiprybės bei greito magiško atsinaujinimo. Kaskart, kai jis surikdavo iš skausmo, atmintyje iškildavo tikslas: jis pasiaukojo vardan to, kad žmonėms suteiktų ugnį. Kaskart, kai erelis nuskrisdavo, Prometėjas vėl pajusdavo galingą Žemės energiją, suliejančią jo sužalojimus ir paliekantį jį tvirtą lyg uolą.
Prikaustytas prie atšiauraus skardžio, Prometėjas apmąstydavo savo likimo ironiją. Jis nebuvo visiškai laisvas, bet ir nebuvo bejėgis – regis, gyveno amžinoje ciklinėje kančioje, iš kurios kaskart pakildavo sveikas. Tačiau kiekvieną saulėlydį, kai erelis dingdavo danguje, Titanas šypsodavosi, galbūt net niūniuodavo pergalės giesmę. Jis prisiminė, kad ugnis, jo perduota žmonėms, jau plito – jie gamino maistą, kalė metalus ir sklaidė nakties tamsą fakelų šviesa. Kad ir kiek pats nukentėjo, tai buvo nepaneigiamas laimėjimas.
Epilogas
Bėgant amžiams, pasaulis keitėsi. Imperijos kilo ir žlugo, palikdamos kelius, sienas, naujas istorijas ir dainas. Žmonijos suvokimas apie gydymą plėtėsi, skatinamas troškimo pažinti naujoves, kurį iš dalies įkvėpė Prometėjo dovanota ugnis. Daugeliu subtilių būdų Titano dovana vedė žmones atrasti naujus medicinos bei gyvenimo stebuklus, atkartodama paties Prometėjo gebėjimus akimirksniu atsinaujinti.
Sakoma, jog galiausiai, didysis didvyris Heraklis užklydo į Kaukazo kalnus ir išvydo prikaustytą Titaną. Vieni mitai tvirtina, kad Heraklis strėle ar galingu smūgiu sudaužė nesuardomas grandines ir išlaisvino Prometėją, nepaisydamas Dzeuso valios. Kiti pasakoja, kad Prometėjas, iš Žemės išmokęs giliausių paslapčių, pats atsilaisvino iš grandinių, pasišalindamas taip lengvai, tarsi vanduo praskverbtų pro sugniaužtą kumštį.
O galbūt—tiesiog galbūt—titano jau nebevaržo jo kūnas. Gal Prometėjas jau seniai peržengė žemiškąją formą, ir jam visiškai nesvarbu, kur yra jo kūnas ar ar jis jį apskritai turi. Dvasia ir sąmone jis yra visiškai laisvas—nepasiekiamas jokioms grandinėms, abejingas kalnams, kurie kažkada bandė jį sukaustyti. Gal jis vis dar sėdi ten, ant šalto akmens, ta pati figūra, pririšta prie to paties kalno viršūnės,—bet tai jau nieko nereiškia. Grandinės, kalnas, net pats laiko tekėjimas—visa tai jau nebeturi jokios galios ar įtakos jam.
Vizijos man kužda, kad galbūt visa tai tiesa. Tačiau jis vis dar laukia – kantrus ir nepajudinamas – kol žmonija nubus, taps pakankamai stipri, kad galėtų sulaužyti jo senovines grandines. Galbūt vieną dieną, kai būsime tam pasiruošę, pagaliau jį išlaisvinsime – ne tam, kad jis tiesiog išeitų, bet kad vėl galėtų žengti šalia mūsų, saugoti ir vesti mus bendroje kelionėje į priekį, ir, tiesiog būti..
Tačiau svarbiausia, jog Prometėjas išliko, atlaikydamas bausmę savo sąlygomis. Jis kentėjo ne kaip palūžęs nelaimėlis, bet kaip titanų rūšies atstovas, savyje sukaupęs nesuvaldomą laisvos valios ir vilties jėgą. Net būdamas surakintas ir žeidžiamas, jis pergudravo kankinimą, pasinaudodamas sena magija, leidžiančia žaizdoms užsitraukti greičiau nei erelio snapas galėjo jas giliai draskyti. Visame pasaulyje židiniuose, kalvėse ir laužuose tebeplevena Prometėjo padovanota ugnis, vedanti ateinančias kartas į dar didesnius atradimus.
Taip Prometėjo pasakojimas primena, jog tikroji dosnumo ir ryžto dvasia negali būti užgesinta. Vilties liepsna – ir pažinimo veržlumas – gali užgydyti giliausias žaizdas bei triumfuoti net prieš pačias galingiausias jėgas.
(Alternatyvios realybės serijos dalis)