Spindėkite drąsiai

Kai korupcija apsivynioja
tarsi surūgęs aštuonkojis,
čiuptuvais kėsinasi į kiekvieną kišenę,
išspaudžia paskutinį vilties lašą —
prisimink:
kuo tamsiau aplink,
tuo ryškiau žiba net maža žvakė.

Tegul spaudžia tas aštuonkojis!
Tegul politikai mėto „vaistus“ —
jų kostiumai iš senų melų siūti,
o piniginės kimštos vakarykščiais laikraščiais.
Tegul saugo savo rūmus
su mėlynais švyturėliais ir metalu,
bijo, kad meilė galėtų pabusti
 ir sugriauti jų verslus.

Jie parduoda nuodus,
pavadina tai politika,
klijuoja karstui akcizo ženklelį
ir vadina tai progresu—
bet tu?
Tu vis mokaisi,
išsisuki iš jų spąstų,
tampi „per daug protingas, kad suprastų“.
(Jiems tai — bėda.)

Kai jie mojuoja „tvarka“
lyg nukainojimo kardu,
nesudrebėk —
nusišypsok.
Suprask, jų šarvai — iš folijos ir spaudos pranešimų,
o tavo skydas — iš visų „myliu“,
kuriuos esi kada ištaręs tyliai
net sau pačiam.

Matai, tu ne šiaip išgyveni —
tu švieti,
tokia šviesa, kad tarakonams nepatogu.

---

Prisimink:
tu — visata,
apsimetanti žmogumi dėl juoko,
tad rinkis mylimiausio dievo kostiumą,
žingsniuok išdidžiai,
o kai tamsa pasibels —
atidaryk duris,
pavaišink ją arbata,
padėk jai, apšviesk viską su mirktelėjimu. 

Nes kad ir kokia naktis tamsi,
tu esi juokas, kurio tamsa nesupranta,
punchline’as, kuris nuolat šviečia
vien dėl smagumo.