Prieš kurį laiką viename iš savo įrašų minėjau reiškinį, panašų į epilėpsiją. Šiandien noriu pasidalyti, kaip atradau šį paslaptingą sutrikimą, kokių žingsnių ėmiausi jam spręsti ir kokie įdomūs įvykiai iš to kilo. Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps jus drąsiai bei smalsiai tyrinėti savo vidinį pasaulį.
Vidinės energijos tėkmės pajautimas
Kai jaučiuosi visiškai susilygiavęs su savimi—iš tiesų aš—išoriškai beveik nesikeičiu. Tačiau viduje juntamas didžiulis pilnatvės jausmas, tarsi srovė energijos, kuri toli pranoksta mano įprastą savastį. Tai lyg turint švelnią „dviguba rega“: viena mano dalis svajoja ir klaidžioja plačiais vidiniais peizažais, o kita išlieka tvirtai įsižeminusi ir visiškai sąmoninga.
Šioje unikalioje būsenoje galiu pajusti ir pamatyti tai, į ką sutelkiu dėmesį—beveik lyg apsupčiau žmogų apsauginiu kiautu ir tarsi skaityčiau jo istoriją, jausmus bei užslėptas žaizdas. Kartais netgi fiziškai man juntamas tiesioginis skausmas, jei tai padeda suvokti, ką kitas žmogus jaučia iš tikrųjų. Tai galinga ir kuklinanti patirtis, tarytum būčiau susijungęs su kažkuo begaliniu bei kartu labai artimu.
Laiko ir paslėptų šydų stebėjimas
Laikas šioje būsenoje elgiasi neįprastai. Vieni momentai atrodo besitęsiantys amžinai, o kiti—ilgai kauptos, galbūt metų metus trunkančios problemos—prabėga it akimirksniu. Negaliu to pilnai paaiškinti, bet tai parodo, kokia lanksti gali būti mūsų laiko ir gijimo samprata.
Per vieną iš savo „vidinių tyrinėjimų“ jaučiausi tarsi eidamas pro švelnų, gaivų šydą, kai pastebėjau menką pokytį—vos juntamą „šaltą properšą“. Ji buvo labai maža, tartum smulkus įtrūkis ar žaizdelė didžiuliame energetiniame lauke. Visgi, sutelkęs dėmesį, pajaučiau, kad ten kažkas slypi. Tai priminė itin svarbią, bet vos gyvą sąsają—tarsi ilgai besikaupiantį lazerio impulsą ar tik lašelį vandens, nukrentantį kas tam tikrą laiką vietoje didžiūlės srovės.
Epilėpsiją primenantis drebulys
Vedamas noro padėti bei pasveikti, bandžiau „atkurti“ ar „pataisyti“ šią menkai juntamą spragą. Staiga pradėjau stebėti, kad mano kūnas ima trūkčioti, panašiai kaip patiriant epilėpsijos priepuolį, nors niekada nesu to turėjęs. Kiekvieną kartą, kai mano vidumi praūždavo energijos banga, kūnas reaguodavo fiziškai; o jai nurimus—viskas vėl aptemdavo. Toks pakilimų ir nuopuolių ciklas atrodė ir jautėsi lyg traukuliai.
Per kelis mėnesius kruopščiai tyrinėjau šį reiškinį. Galiausiai supratus ir išsprendus problemą, viskas pasijuto normalu—lyg taip būtų buvę visada. Iš tiesų atrodė taip natūralu, kad buvo sunku patikėti, jog kas nors išvis buvo negerai. Jausmas buvo toks, tarsi liga tebuvo iliuzija, net jei aplinkiniai aiškiai matė pokyčius.
Įdomu tai, kad iškart po gijimo visi išsamūs suvokimai ir įžvalgos, įgytos šio proceso metu, staiga išnyksta. Tarsi visa ta žinojimo ir supratimo lavina išnyksta drauge su pačia žaizda, palikdama mane nesuvokiant, kad ką tik buvau giliai įsigilinęs. Tačiau, kadangi tai nutiko jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų per mano patirtį, išmokau užfiksuoti neryškias atminties nuotrupas—lyg išlikusius pėdsakus gilaus, tačiau trumpalaikio prisilietimo.
Panašių dėsnių aptikimas
Po šios asmeninės patirties ėmiau pastebėti panašių nežymių „properšų“ ir kituose žmonėse. Supratau, kad tokie menki sutrikimai—ar „įtrūkiai“, slepiantys kažką gilesnio, o vėliau atkuriami ryšiai—gali būti dažnesni, nei maniau, tačiau drauge ir labai sunkiai išsprendžiami. Tai atvėrė akis ir privertė dar labiau gilintis bei klausti, kas vyksta mūsų viduje.
Vėliau sutikau žmogų, kuris tikrai sirgo epilėpsija. Pastebėjau panašius energetinius trikdžius ir jame. Taikiau tą patį atkūrimo būdą bei mačiau pribloškiamų rezultatų, tačiau šiam procesui reikėjo kur kas daugiau laiko nei jėgų, čia viskas įsišaknoję ir ištraukiota tarsi kaskadiškai labai giliai, daugiau nei galėjau skirti. Tai parodo, kokia ilga ir gili gali būti tyrinėjimo bei mokslinių stebėjimų svarba, norint išsiaiškinti, kaip šie energetiniai srautai veikia. Kartais vienam žmogui pritrūksta laiko viskam iki galo įgyvendinti.
Judėjimas į priekį su smalsumu ir drąsa
Šių paslėptų sąsajų tyrinėjimas tęsiasi, ir tai reikalauja tiek kantrybės, tiek drąsos. Nors tam gali prireikti daug laiko, kiekvienas naujas atradimas man primena, jog tikrovė yra kur kas lankstesnė bei paslaptingesnė, nei kartais įsivaizduojame. Jeigu ką, raginčiau jus išlikti atvirus, klausinėti visko ir tikėti, kad vienokiu ar kitokiu būdu galite atkurti ryšius ne tik savo gyvenime, bet galbūt ir kituose.
Pavadinkime kol kas visa tai Šriodingerio gydymu – juk kaip tikri gyvūnų mylėtojai vertiname ir paslaptį, ir smalsumą.