Svajonių laikas vietinių kultūrų kontekste: kaip Svajojimas jungia protėvius, kraštovaizdį ir gyvąją tikrovę
Tai, kas dažnai angliškai vadinama Dreamtime arba The Dreaming, daugelio aborigenų Australijos tautų pasaulėžiūroje nėra vien pasakojimas apie labai seną praeitį. Tai gyva, nuolat veikianti tvarka, per kurią aiškinama žemės kilmė, žmonių atsakomybės, socialiniai ryšiai, moraliniai įsipareigojimai ir dvasinis ryšys su protėvių būtybėmis. Svajojimas nėra vien „mitologija“ vakarietiška prasme, tarsi užbaigtas senųjų istorijų rinkinys. Jis veikiau yra daugiasluoksnė tikrovė, kuri persmelkia kraštovaizdį, giesmes, ritualus, giminystę, meną, atmintį ir kasdienį gyvenimą. Šiame straipsnyje pažvelgsime, kaip Svajonių laikas suvokiamas kaip ypatinga, su fiziniu pasauliu persiklojanti realybė, kodėl jis toks svarbus aborigenų kultūroms, kaip reiškiasi per pasakojimą, kūrybą ir ceremoniją, ir kodėl pagarbus santykis su šia samprata reikalauja daugiau nei paviršutiniško žavėjimosi egzotika.
Kodėl Svajonių laikas taip stipriai keičia vakarietišką tikrovės, istorijos ir vietos supratimą
Svajonių laiko samprata tokia stipri todėl, kad ji radikaliai skiriasi nuo daugelio vakarietiškų įpročių galvoti apie pasaulį. Vakaruose esame linkę atskirti mitą nuo istorijos, gamtą nuo kultūros, religiją nuo teisės, kraštovaizdį nuo pasakojimo, o žmogų — nuo aplinkos, kurioje jis gyvena. Svajojimas tokių griežtų skirties linijų nepriima. Čia pasaulis nėra pasyvi scena, kurioje tiesiog gyvena žmonės. Pats kraštovaizdis yra istorija, įstatymas, atmintis ir santykis su protėviais.
Todėl Svajonių laikas negali būti tinkamai suprastas, jei į jį žiūrima tik kaip į senas „legendų knygos“ istorijas. Daugeliui aborigenų tautų tai yra gilesnė realybės sandara — toks būdas suprasti pasaulį, kuriame kūrimas nėra baigtas ir atskirtas nuo dabarties, o nuolat išlieka veiklus. Praeitis čia nepalikta už nugaros. Ji gyva vietose, giesmėse, kūriniuose, protokoluose, ritualuose ir pačiame santykyje su šalimi.
Ši samprata labai svarbi ir dėl to, kad ji siūlo kitokį santykį su žeme. Žemė nėra vien nuosavybė, resursas ar dekoracija. Ji yra gyvas ryšių tinklas, kuriame glūdi protėvių pėdsakai, dvasinės atsakomybės ir teisės gyventi tam tikru būdu. Todėl Svajojimas nėra abstrakti metafizika. Jis yra ir kosmologija, ir etika, ir geografija, ir bendruomenės gyvenimo būdas.
Pagrindinės sąvokos, padedančios suprasti Svajojimo pasaulį
| Sąvoka | Ką ji reiškia | Kodėl svarbi |
|---|---|---|
| Svajonių laikas | Dažniausiai vartojamas anglų kalbos vertinys, nusakantis kūrimo epochą ir su ja susijusią šventąją tvarką. | Jis padeda atpažinti temą, bet vienas pats ne visada tiksliai perteikia gyvą ir tęstinę sampratos reikšmę. |
| Svajojimas | Tęstinė dvasinė, kultūrinė ir moralinė tikrovė, susiejanti protėvių kūrimo veiksmus su dabartimi. | Šis terminas leidžia kalbėti ne tik apie „seną laiką“, bet ir apie vis dar veikiančią pasaulio tvarką. |
| Protėvių būtybės | Galingi pirmapradžiai veikėjai, kūrę kraštovaizdį, gyvūnus, žmonių santykius ir įstatymą. | Jie yra daugelio kūrimo pasakojimų centras ir pagrindinis ryšio tarp vietos, istorijos bei dvasios mazgas. |
| Country | Daug platesnė nei „žemė“ sąvoka, apimanti kraštą, gyvus ryšius, atmintį, atsakomybę, vietą ir dvasinį priklausymą. | Be jos neįmanoma suprasti, kodėl kraštovaizdis nėra vien fonas, o gyvas santykių pasaulis. |
| Giesmių linijos | Maršrutai, kuriuos žymi protėvių keliai, dainos ir pasakojimai, susiejantys vietas į prasmingą žemėlapį. | Jos yra ir kultūrinė geografija, ir atminties sistema, ir ryšio su šalimi forma. |
| Toteminiai ryšiai | Dvasiniai bei genealoginiai ryšiai tarp žmonių, gyvūnų, vietų ar kitų būties formų. | Jie padeda suprasti, kad tapatybė čia grindžiama santykiu, atsakomybe ir priklausymu, o ne vien individualumu. |
| Šventos vietos | Konkrečios vietos, susijusios su Svajojimo istorijomis ir protėvių veikla. | Jos veikia kaip gyvos atminties ir dvasinės atsakomybės taškai, todėl jų apsauga yra esminė. |
1Terminai ir ką jie iš tikrųjų reiškia: Svajonių laikas ir Svajojimas nėra visai tas pats
Viena dažniausių klaidų kalbant apie šią temą yra manyti, kad Svajonių laikas ir Svajojimas reiškia visiškai tą patį. Praktikoje jie glaudžiai susiję, bet ne visai sutampa. Vakaruose paplitęs terminas Dreamtime dažnai naudojamas apibūdinti kūrimo epochai — tam pirmapradžiam laikui, kai protėvių būtybės formavo pasaulį. Tačiau daugelis tyrėjų ir bendruomenių pabrėžia, kad The Dreaming arba lietuviškai Svajojimas geriau perteikia tęstinę, gyvą ir dabar veikiančią šios tvarkos prasmę.
Tai svarbu todėl, kad Svajojimą lengva neteisingai suprasti kaip užbaigtą mitinę praeitį, kuri jau „įvyko“ ir dabar tėra pasakojama. Tačiau daugelyje bendruomenių tai nėra tik atminties archyvas. Svajojimas yra nuolat veikli tikrovė: ji gyvena vietose, giesmėse, teisėje, elgesio taisyklėse, giminystėje, ritualuose ir pačiame priklausymo kraštui jausme.
Svajonių laikas
Naudingas terminas kalbant apie kūrimo epochą ir pirmapradžius protėvių veiksmus, kurie formavo pasaulį.
Svajojimas
Tikslesnis terminas, kai norime pabrėžti, kad ši tvarka nėra baigta praeitis, o gyvas dabarties, vietos ir ryšio pagrindas.
Dar vienas svarbus dalykas — nėra vienos universalios vietinės kalbos sąvokos, kuri visur reikštų tą patį. Skirtingos aborigenų tautos turi savus terminus, savas kilmės istorijas, savus protokolus ir akcentus. Todėl bet koks kalbėjimas apie Svajojimą turi išlikti santūrus ir neužtušuoti šios įvairovės po vienu patogiu bendru žodžiu.
2Protėvių būtybės ir kilmės pasakojimai: kaip buvo formuojamas pasaulis
Daugelio aborigenų Australijos tautų kūrimo pasakojimuose pasaulis atsiranda ne kaip mechaniškai surinkta sistema, o kaip protėvių būtybių kelionės, kovų, poelgių, dainų ir įsikišimų rezultatas. Šios būtybės nėra vien „personažai“. Jos yra pasaulio kūrėjos, įstatymo nešėjos, vietų formuotojos ir santykių pradininkės. Per jų veiksmus atsiranda kalvos, upės, akmenys, gyvūnų rūšys, žmonių pareigos, taisyklės ir draudimai.
Tokie pasakojimai nėra tik poetiški paaiškinimai, kodėl kraštovaizdis atrodo taip, o ne kitaip. Jie taip pat nurodo, kaip su tuo kraštovaizdžiu reikia elgtis. Jei tam tikra vieta siejama su protėvių veiksmu, ji nėra tiesiog geografija. Ji tampa atsakomybės tašku. Jei tam tikras gyvūnas susijęs su toteminiu ar giminystės ryšiu, jis nėra tik fauna. Jis įtraukiamas į santykinę tvarką.
Ne viena istorija, o daugybė regioninių pasaulių
Labai svarbu vengti įspūdžio, kad egzistuoja viena visą Australiją apimanti Svajojimo „mitologija“. Skirtingos tautos turi savas protėvių figūras, savus kelionės maršrutus ir savus šventųjų vietų žemėlapius. Kai kuriose tradicijose ypatingai svarbi Vaivorykštės gyvatė, kitose — Wandjina dvasios, dar kitur centrinę vietą užima visai kitos būtybės ar siužetai. Ši įvairovė yra ne priedas, o esminis šios kultūrinės sistemos bruožas.
Vaivorykštės gyvatė
Daugelyje regionų tai viena galingiausių kūrimo figūrų, dažnai siejama su vandeniu, gyvybe, vaisingumu, kraštovaizdžio formavimu ir gyvybinės jėgos tėkme.
Wandjina dvasios
Ypač svarbios kai kurioms Šiaurės Australijos tradicijoms, siejamos su lietumi, debesimis, vandeniu ir tam tikromis uolų meno formomis.
Giminės kūrimo istorijos
Daugelis pasakojimų ne tik aiškina pasaulio kilmę, bet ir nustato, kas kam priklauso, kokios yra giminystės ribos, elgesio normos ir atsakomybės prieš žemę.
Todėl kūrimo pasakos čia nėra tik „istorijos apie pradžią“. Jos veikia kaip chartijos, paaiškinančios ne tik iš kur viskas kilo, bet ir kaip visa tai turi būti gyvenama dabar.
„Svajojimas nėra pasaka apie tai, kas kadaise buvo. Tai būdas suprasti, kas yra, kam priklausome ir kaip turime elgtis žemėje, kuri jau yra prisotinta protėvių veiksmų.“
Kūrimas kaip tęstinė tvarka3Laikas, tikrovė ir persiklojantys pasauliai: ar Svajojimą galima vadinti alternatyvia dimensija?
Iš vakarietiškos perspektyvos Svajojimas kartais aprašomas kaip alternatyvi tikrovė arba paralelinis dvasinis pasaulis. Tokia formuluotė gali būti naudinga kaip apytikslis tiltas, bet ji turi ribas. Ji lengvai sukuria įspūdį, kad egzistuoja „šis pasaulis“ ir kažkur atskirai nuo jo esanti „kita dimensija“, tarsi du izoliuoti sluoksniai. Daugelio aborigenų tradicijų požiūriu toks atskyrimas nebūtų visai tikslus.
Svajojimas veikiau reiškia, kad pasaulis turi gilesnį, ne visada tiesiogiai matomą sluoksnį, kuris persmelkia šį kraštą, šią bendruomenę, šias vietas ir šiuos santykius. Tai nėra tiesiog „kitas pasaulis kažkur kitur“. Tai gilioji šio pasaulio tikrovė — tvarka, kuri neapsiriboja linijiniu laiku ir kuri gali būti pasiekiama tam tikromis sąlygomis: per ceremoniją, giesmę, sapną, ritualinį mokymąsi ar santykį su šventa vieta.
Nelinijinis laikas
Viena giliausių šios sampratos ypatybių yra nelinijinis laikas. Svajojimas nėra tik „tada“, o dabartis nėra tik „dabar“. Protinės, dvasinės ir vietinės realybės persidengia taip, kad kūrimo veiksmai vis dar yra aktualūs. Tai reiškia, kad kai žmogus dalyvauja ceremonijoje ar eina protėvių keliu, jis ne tik prisimena seną istoriją — jis tam tikra prasme įeina į jau esamą, vis dar veikiančią tvarką.
Vakarietiškas supaprastinimas
Lengva sakyti, kad Svajojimas yra „alternatyvi dimensija“, nes tai artima šiuolaikinei vaizduotei. Tačiau toks apibūdinimas gali būti pernelyg atskiriantis.
Tikslesnis supratimas
Geriau kalbėti apie persiklojantį, gilesnį, nuolat esantį tikrovės sluoksnį, kuriame protėvių veikla, vieta, įstatymas ir dabartinis gyvenimas susijungia į vieną audinį.
Štai kodėl Svajojimą galima laikyti viena įdomiausių alternatyvios realybės sampratų pasaulio kultūrose: ne todėl, kad jis siūlo fantastišką „kitur“, o todėl, kad jis siūlo kitokį paties realumo modelį.
4Svajojimas kaip įstatymas, moralė ir pasaulėžiūra
Viena svarbiausių Svajojimo funkcijų yra ta, kad jis suteikia pasauliui normatyvinę tvarką. Tai reiškia, kad Svajojimas pasako ne tik, kaip pasaulis atsirado, bet ir kaip jame reikia gyventi. Tokiu būdu jis veikia kaip teisės, etikos, giminystės ir tarpusavio priklausomybės pagrindas.
Vakarietiškame mąstyme dažnai įprasta atskirti religiją, moralę, teisę ir ekologiją į skirtingas sritis. Svajojimo pasaulyje šios sritys dažnai persidengia. Tai, kaip elgiesi su vieta, gyvūnu, gimine, senesniu žmogumi, ritualu ar pasakojimu, nėra vien asmeninio pasirinkimo klausimas. Tai susiję su tuo, ar laikaisi dvasinės ir socialinės tvarkos, kuri palaiko bendruomenės bei kraštovaizdžio pusiausvyrą.
Įstatymas
Svajojimas dažnai suvokiamas kaip gilesnis teisėtumo pagrindas, iš kurio kyla bendruomenės taisyklės, atsakomybės ir socialiniai vaidmenys.
Moralė
Pasakojimai apie protėvių veiksmus perduoda ne tik kilmę, bet ir elgesio pamokas: ką reiškia pagarba, atsakomybė, ribos ir pasekmės.
Giminystė
Žmogaus tapatybė čia dažnai siejama ne su izoliuotu individualumu, o su jo santykių tinklu — šeima, klanu, totemais, vietomis ir protėvių linijomis.
Toteminiai ryšiai
Totemas nėra „ženklas“ dekoratyvia prasme. Tai ryšio, kilmės, atsakomybės ir dvasinės priklausomybės forma.
Šventos vietos
Konkrečios vietovės yra ne tik simbolinės, bet ir veikiančios atminties, įstatymo ir dvasinės atsakomybės centrai.
Tarpusavio ryšys
Žmogus, žemė, vanduo, gyvūnai ir dvasinė tvarka čia suvokiami kaip vientisas pasaulis, kuriame vienos dalies pažeidimas paliečia ir kitas.
Svajojimas yra ne tik „tikėjimas“, bet ir gyvenimo struktūra
Būtent todėl ši samprata taip stipriai veikia kasdienį gyvenimą. Ji neapsiriboja ritualo erdve ar šventomis progomis — ji formuoja pačius klausimus apie tai, kaip būti žmogumi tam tikrame krašte.
5Pasakojimai, menas ir ceremonija: kaip Svajojimas perduodamas ir atnaujinamas
Svajojimas gyvena ne tik idėjose, bet ir veiksmuose. Jis perduodamas pasakojimu, giesme, šokiu, kūno puošyba, uolų menu, žemėlapiais, judėjimo maršrutais ir šiuolaikinėmis kūrybos formomis. Tai reiškia, kad Svajojimas nėra vien „tikėjimo turinys“ — jis yra kultūrinė praktika.
Žodinė tradicija
Daugelis Svajojimo istorijų kartų kartomis perduodamos žodžiu. Tačiau „žodinis perdavimas“ čia nereiškia netikslumo ar laisvo fantazavimo. Priešingai — tokios tradicijos dažnai remiasi labai tiksliais protokolais, atminties formomis, vietų žinojimu ir atsakomybe perduoti tai, kas priklauso konkrečiai giminei ar bendruomenei.
Vaizdiniai menai
Uolų tapyba, žemės piešiniai, medžio raižiniai, kūno ženklinimas ir šiuolaikinis aborigenų menas yra vieni ryškiausių būdų, kuriais Svajojimo pasaulis tampa matomas. Tačiau šis menas nėra vien dekoratyvus. Jis dažnai yra žinojimo forma. Simboliai, taškai, takai, spalvos ir figūros gali kalbėti apie vietas, būtybes, giesmių maršrutus ir santykius, kurių neįmanoma suprasti be kultūrinio konteksto.
Ceremonijos
Ceremonijos vaidina esminį vaidmenį, nes jos ne tik pasakoja apie protėvių veiklą, bet ir aktualizuoja ją dabartyje. Iniciacijos ritualai, šokiai, muzika, giesmės ir kiti kolektyviniai veiksmai leidžia asmeniui ne tik išgirsti pasakojimą, bet ir būti įvestam į jo tvarką. Tokiu būdu Svajojimas perduodamas ne vien intelektualiai, o įkūnytai.
Pasakojimas kaip atminties audinys
Istorijos padeda susieti žmogų su vieta, protėviais, giminyste ir pareiga, todėl jos yra kartu ir kultūrinis archyvas, ir gyvenimo orientyras.
Ritualas kaip atnaujinimas
Ceremonija dažnai veikia ne kaip simbolinis „prisiminimas“, o kaip gyvo ryšio su Svajojimu atgaivinimas ir palaikymas.
Svarbi pastaba apie ribotą prieigą
Ne viskas, kas susiję su Svajojimu, yra skirta viešam žinojimui. Kai kurie pasakojimai, ritualai, vaizdiniai ir vietos priklauso konkretiems žmonėms ar bendruomenėms. Todėl pagarbus santykis reiškia pripažinti, kad ne visas žinojimas turi būti visiems prieinamas.
„Svajojimas išlieka gyvas todėl, kad jis ne tik pasakojamas. Jis dainuojamas, šokamas, piešiamas, einamas ir gyvenamas.“
Pasakojimas kaip veiksmas, o ne vien tekstas6Kaip žmogus susitinka su Svajojimu: sapnai, vieta, ceremonija ir dvasinis jautrumas
Jei Svajojimas yra gyva, nuolat veikianti tikrovė, kyla klausimas: kaip žmogus su ja susitinka? Daugelyje tradicijų atsakymas nėra vienas. Ryšys su Svajojimu gali atsiverti per sapnus, per ritualinį mokymąsi, per buvimą tam tikrose vietose, per giesmę, per vyresniųjų vedamą patyrimą arba per atsakingą gyvenimą pagal perduotą tvarką.
Sapnai čia dažnai suprantami ne vien kaip psichologiniai produktai, bet ir kaip galimi ryšio kanalai. Per sapną žmogus gali gauti kryptį, ženklą, įspėjimą ar patvirtinimą apie savo santykį su šalimi, gimine ar protėvių linija. Tačiau svarbu suprasti, kad tokie išgyvenimai paprastai nėra palikti vien asmeninei savivalei — jų reikšmė dažnai tikrinama bendruomenėje ir remiasi perduotais interpretavimo būdais.
Ne mažiau svarbus ir pats kraštovaizdis. Kai kurios vietos laikomos ypač stipriais Svajojimo mazgais. Buvimas jose nėra vien geografinis faktas. Tai santykis su gyvu protėvių veiklos pėdsaku. Dėl to vieta čia tampa ne tik fonu, bet ir partneriu atminties bei dvasiniame ryšyje.
Sapnai ir vizijos
Jie gali veikti kaip ryšio, perspėjimo ar vidinės krypties forma, ypač jei suprantami platesnės tradicijos ir atsakomybės kontekste.
Vyresniųjų vedimas
Žinojimas apie Svajojimą dažnai perduodamas ne savavališkai, o per santykį su tais, kurie turi teisę ir atsakomybę jį mokyti.
Šventos vietos
Vieta gali būti patiriama kaip tikrovės sluoksnis, kuriame protėvių buvimas ir dabartinis gyvenimas susitinka ypač intensyviai.
Taigi „prieiga“ prie Svajojimo nebūtinai reiškia privatų mistinį nuotykį. Dažniau tai yra santykio, atsakomybės, tradicijos ir vietos klausimas.
7Kasdienis gyvenimas ir žemės ryšys: kaip Svajojimas veikia praktiką, ekologiją ir gydymą
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Svajojimo negalima redukuoti į „mitologiją“, yra ta, kad jis tiesiogiai susijęs su kasdieniu gyvenimu. Jis veikia tai, kaip žmonės supranta žemės priežiūrą, išteklių naudojimą, gydymą, giminystę, mokymąsi ir bendruomenės pusiausvyrą.
Žemės priežiūra
Daugelyje vietinių tradicijų žemė nėra valdoma kaip išorinis objektas. Ji prižiūrima per santykį. Tai apima sezonų pažinimą, augalų ir gyvūnų ciklų stebėjimą, atsakingą išteklių naudojimą ir specifines aplinkos priežiūros praktikas, perduotas per kartas. Toks požiūris rodo, kad ekologija čia neatskiriama nuo dvasinio ir moralinio ryšio.
Žinių perdavimas
Vyresnieji atlieka svarbų vaidmenį perduodant pasakojimus, vietų žinojimą, ritualus ir praktines gyvenimo pamokas. Mokymasis čia dažnai yra dalyvaujamas — žmogus išmoksta eidamas, klausydamasis, atlikdamas, dainuodamas, stebėdamas ir kartodamas.
Gydymas
Gydymas šioje perspektyvoje retai apsiriboja vien simptomų pašalinimu. Jis susijęs su pusiausvyros atkūrimu tarp kūno, vietos, bendruomenės, protėvių ir dvasinės tvarkos. Dėl to gydymas gali apimti ne tik augalines ar kūno praktikas, bet ir ritualinį, pasakojiminį ar santykinį darbą.
Žemė kaip mokytoja
Žinojimas kyla ne tik iš abstrakčių principų, bet ir iš labai konkretaus gyvenimo su vieta, jos ritmu, sezonais ir jos pasakojimais.
Gydymas kaip pusiausvyra
Liga ar disbalansas gali būti suvokiami ne tik biologiniu, bet ir santykiniu lygmeniu, todėl gydymas reiškia ir ryšių atkūrimą.
8Šiuolaikinė reikšmė ir iššūkiai: kultūrinis atgimimas, teisės ir tęstinumas po kolonizacijos
Šiandien Svajojimas išlieka gyvas ne tik per tradicinius pasakojimus, bet ir per šiuolaikinį meną, kultūros atgaivinimą, kalbų puoselėjimą, teisines kovas ir viešą kovą dėl šventų vietų apsaugos. Tačiau šis tęstinumas egzistuoja ne vakuume. Jis vyksta kolonizacijos, žemės atėmimo, kultūrinio slopinimo ir priverstinės asimiliacijos istorijos fone.
Dėl šios priežasties kalbėti apie Svajojimą vien kaip „gražią seną tradiciją“ būtų netikslu. Daugeliui bendruomenių tai yra ir gyvas pasipriešinimo, orumo bei teisės į šalį klausimas. Kai ginamos šventos vietos, kai atkuriamos kalbos, kai menininkai pasauliui pristato savo kraštovaizdžio pasakojimus, kalbama ne tik apie kultūros reprezentaciją. Kalbama apie gyvos pasaulėžiūros teisę egzistuoti.
Kultūrinis atgaivinimas
Šiuolaikiniai menininkai, pasakotojai ir bendruomenių lyderiai kuria naujas formas, kuriomis Svajojimo pasakojimai gali būti perduodami šiandien.
Teisinis pripažinimas
Ryšys su šalimi ir šventomis vietomis vis dažniau pripažįstamas ne tik kultūriškai, bet ir teisiškai, nors šios kovos išlieka sudėtingos.
Tęstinumo iššūkiai
Kalbos nykimas, bendruomenių spaudimas, ekonominiai pokyčiai ir šiuolaikinės institucijos gali apsunkinti žinių perdavimą tarp kartų.
Ši tema yra ir apie dabartį, ne tik apie paveldą
Kai kalbame apie Svajojimą šiandien, kalbame ne tik apie senovės pasakojimus. Kalbame apie gyvą bendruomenių santykį su šalimi, teisėmis, kultūros tęstinumu ir oria ateitimi.
„Svajojimas išlieka gyvas ne todėl, kad būtų saugomas muziejuje, o todėl, kad bendruomenės jį tebelaiko savo gyvenamos tikrovės pagrindu.“
Gyvas paveldas, o ne užbaigtas reliktas9Lyginamosios perspektyvos: ką ši samprata turi bendra su kitų vietinių kultūrų pasaulėvaizdžiais
Nors Svajojimas yra specifinė daugelio aborigenų Australijos tautų samprata ir negali būti redukuotas į bendrą „vietinių dvasingumo“ kategoriją, lyginamosios perspektyvos gali padėti pamatyti tam tikras platesnes temas. Daugelyje pasaulio vietinių tradicijų pasikartoja idėja, kad pasaulis yra gyvas, kad žemė nėra neutrali nuosavybė, kad protėviai ir dabartis nėra iki galo atskirti ir kad pasakojimai neša ne tik kilmės, bet ir etinės tvarkos funkciją.
Maori tradicijos
Čia taip pat svarbus protėvių ir žemės ryšys, kilmės pasakojimai ir pasaulio supratimas per santykį, o ne izoliuotą individą.
Šiaurės Amerikos vietinės tradicijos
Daugelyje jų svarbios dvasinės kelionės, protėvių bei gyvūnų vedimas ir žemės suvokimas kaip gyvos, su žmogumi susijusios būties.
Afrikos vietinės pasaulėžiūros
Protėvių artumas, bendruomeninė atmintis ir moralinės tvarkos įtvirtinimas per pasakojimą taip pat sudaro svarbią tikrovės supratimo dalį.
Tačiau tokie palyginimai turi būti atliekami atsargiai. Jų vertė slypi ne tame, kad viskas būtų suplakta į vieną „panašių mitų“ masę, o tame, kad galime geriau suprasti: daug žmonių kultūrų pasaulį suvokė ne kaip mechaninį objektų rinkinį, bet kaip gyvą santykių ir prasmių lauką.
10Pagarbus santykis su tema: kaip apie Svajojimą kalbėti nepasisavinant ir nesupaprastinant
Kadangi Svajojimas glaudžiai susijęs su gyvomis bendruomenėmis, šventa vieta, teisėmis ir ne visada viešai prieinamomis žiniomis, apie jį negalima kalbėti taip pat, kaip apie neutralų senovės tekstą. Pagarbus santykis prasideda nuo suvokimo, kad ne mes apibrėžiame, kas šioms tradicijoms yra šventa, atvira ar tinkama dalintis.
Kultūrinis jautrumas
Svarbu suprasti, kad kai kurios istorijos, simboliai, vietos ir meniniai motyvai turi ribotą prieigą ir negali būti laisvai perimami, perpiešiami ar komerciškai naudojami.
Vietinių balsų pirmenybė
Patikimiausias būdas mokytis apie Svajojimą yra klausytis pačių vietinių bendruomenių, menininkų, vyresniųjų ir mokslininkų, o ne vien išorinių interpretatorių.
Ko verta vengti
- Egzotizavimo — kai gyva pasaulėžiūra paverčiama vien „mistine įdomybe“.
- Supaprastinimo — kai visos tautos ir tradicijos pristatomos tarsi kalbėtų vienu balsu.
- Kultūrinio pasisavinimo — kai šventi simboliai, ritualai ar vaizdiniai naudojami be konteksto, leidimo ir supratimo.
- Vakarietiško perrėminimo — kai Svajojimas jėga įspraudžiamas į mums patogias „religijos“, „mito“ ar „alternatyvios dimensijos“ dėžutes.
Geriausias santykis prasideda nuo nuolankumo
Kalbėti apie Svajojimą brandžiai reiškia pripažinti, kad kai kurios tikrovės sampratos negali būti iki galo perimtos vien per išorinį stebėjimą. Kartais pagarba reiškia ne tik aiškinti, bet ir mokėti nepretenduoti žinoti visko.
„Svajojimas moko, kad žemė nėra tuščia vieta, kurią užpildo žmogus. Priešingai — žmogus tampa tuo, kuo yra, tik todėl, kad jau priklauso gyvam, protėvių ir vietų persmelktam pasauliui.“
Priklausymas kaip tikrovės pagrindas11Išvada: Svajojimas kaip viena giliausių pasaulio sampratų apie ryšį, laiką ir gyvąją tikrovę
Svajonių laiko ir Svajojimo samprata atskleidžia pasaulėžiūrą, kurioje žmogus, kraštovaizdis, protėviai, gyvūnai, įstatymas, menas ir moralė nėra atskiri pasauliai. Jie yra vieno audinio dalys. Šis audinys nėra vien teorinis ar simbolinis. Jis gyvenamas per vietą, per ceremoniją, per giminystę, per meną, per atsakomybę ir per tai, kaip žmogus supranta savo pareigą šaliai, kuriai priklauso.
Vakarietiškam žvilgsniui Svajojimas gali atrodyti kaip alternatyvi tikrovė, dvasinė dimensija ar mitinis pasaulis. Tačiau gilesnis žvilgsnis rodo, kad jis geriau suprantamas ne kaip pabėgimas į kitur, o kaip gilioji paties pasaulio tvarka. Tai tikrovės modelis, kuriame kūrimas vis dar vyksta, o praeitis nėra mirusi — ji nuolat kalba per vietą, santykį ir atmintį.
Šios sampratos tyrinėjimas praturtina ne tik mūsų žinojimą apie aborigenų Australijos tautų kultūras. Jis taip pat meta iššūkį mūsų pačių įpročiams manyti, kad žemė yra vien resursas, kad laikas yra vien tiesi linija, kad pasakojimas yra vien fikcija, o tikrovė — tik tai, ką galima išmatuoti. Ir galbūt būtent todėl Svajojimas toks svarbus šiandien: jis primena, kad pasaulį galima gyventi ne tik kaip objektų rinkinį, bet ir kaip ryšių, atsakomybės bei šventos atminties visumą.
Papildoma literatūra ir naudingi šaltiniai
- A. P. Elkin — Dreamtime: Australian Aboriginal Myths
- A. P. Elkin — Aboriginal Men of High Degree
- Robert Lawlor — Voices of the First Day: Awakening in the Aboriginal Dreamtime
- Paddy Roe — Gularabulu: Stories from the West Kimberley
- Krim Benterrak, Stephen Muecke, Paddy Roe — Reading the Country
- Bruce Pascoe — Dark Emu
- Margo Neale, Lynne Kelly — Songlines: Tracking the Seven Sisters
- Sylvia Kleinert, Margo Neale (red.) — The Oxford Companion to Aboriginal Art and Culture
- Richard Broome — Aboriginal Australians: A History Since 1788
AIATSIS
Australijos aborigenų ir Torres Strait salų tyrimų institutas yra vienas svarbiausių patikimų šaltinių mokantis apie vietinių bendruomenių kultūras, kalbas ir istoriją.
Australijos nacionalinis muziejus
Naudingas kontekstui apie vietinių tautų istoriją, kultūrinius objektus, pasakojimus ir šiuolaikinį paveldą.
Vietinių menininkų ir bendruomenių platformos
Ypač svarbu remtis pačių bendruomenių balsais, kai kalbama apie meną, pasakojimus ir kultūrinį turinį.
Tęskite šios serijos skaitymą
Platesnė įžanga į tai, kaip įvairios kultūros aiškino kitus pasaulius, nematomas sferas ir daugialypę tikrovę.
Kaip civilizacijos įsivaizdavo anapusinius, dievų ir protėvių pasaulius bei jų santykį su žmonėmis.
Kaip religinės tradicijos formavo vaizduotę apie pomirtinį gyvenimą ir nematomus tikrovės sluoksnius.
Kaip ritualinė kelionė, transas ir dvasinis vedimas tapo būdu pasiekti kitus pasaulius ar gilesnius tikrovės sluoksnius.
Kaip rytų tradicijos kitaip mąstė apie laiką, sąmonę, pasaulį ir egzistavimo sluoksnius.
Kaip liaudies vaizduotė išlaikė pasakojimus apie slaptas sferas, neįprastas būtybes ir už matomo pasaulio slypinčią tvarką.
Kaip Svajojimas jungia protėvių pasaulį, kraštovaizdį, įstatymą ir gyvąją tikrovę daugelio aborigenų Australijos tautų tradicijose.
Kaip medžiagų virsmas, simbolinė kalba ir vidinė transformacija buvo sujungti į vieną didelę pasaulio perkeitimo viziją.
Kaip klausimas „kas būtų, jeigu?“ leidžia kitaip pamatyti istorijos trapumą, pasirinkimų galią ir galimų pasaulių lauką.
Kaip įvairios kultūros mėgino pažvelgti už laiko horizonto ir skaityti ženklus iš nematomų pasaulio sluoksnių.
Kaip Vakarų mąstymas keitė santykį su religija, magija, mokslu ir tuo, kas laikoma teisėtu realybės pažinimu.