Gydymo forma kaip pastoliai
Linas JuozenasПоделиться
Dienoraščio puslapis — paliekant mąstymą atvirą
Šiandien vis sukau aplink vieną klausimą: ką pasaulis man atspindėtų, jei pasirinkčiau vieną gydymo formą ir įšaknyčiau ją taip giliai, kad ji taptų atramine konstrukcija — kažkuo pakankamai stabiliu, kad ant to būtų galima pastatyti visą gyvenimą?
Keisčiausia štai kas: tas „gydymas“, kurį vis regiu, neatrodo kaip smilkalai ir tyli muzika. Jis atrodo kaip metalurgija. Atrodo kaip perdirbimas. Atrodo kaip pavertimas to, kas buvo atmesta, į kažką, kas galėtų nešti mus pirmyn.
Jei pasaulis man atspindėtų mano gydymą, beveik galiu tai matyti kaip žemėlapį: tikrovės versiją, kurioje Lietuva tampa Europos metalo perdirbimo ir inovacijų centru.
Didžiausias metalo perdirbimo centras — ne vien dėl pelno, bet dėl tikslo.
Surenkame metalą, kuris jau egzistuoja, išlydome jį ir suteikiame jam naują formą.
Ne „naują“ ta prasme, kad blizgantį. Naują ta prasme, kad vėl naudingą. Naują lyg feniksą iš pelenų.
Ir tada pasirodo kitas sluoksnis — tarsi pasaulis sakytų: Gerai. Jei nori kurti, štai sąlygos, kurios leidžia kurti saugiai.
Ateina pašėlę projektai
Studentai siunčia neįmanomus eskizus: Marso roverius, kompaktiškas mašinas, kosmoso sąlygoms atsparias detales, karkasus, kurie atrodo taip, lyg neturėtų stovėti — bet stovi.
Prototipai tampa norma
Inovacijų centrai greitai spausdina ir surenka prototipus — ne tam, kad garbintų „startuolių greitį“, o tam, kad idėjos nemirtų užrašų knygelėse.
Yra saugi „robotikos aikštelė“
Apsaugota bandymų erdvė, kurioje gali stipriai apkrauti mašinas nerizikuodamas žmonėmis, nežaisdamas gyvybėmis — kur nesėkmė yra duomenys, o ne tragedija.
Žaidi savo paties sukurtomis idėjomis tarsi žaislais — tik tie žaislai yra tikra inžinerija.
Geriausi projektai nelieka įkalinti eskizuose. Jie atkuriami. Kai kurie masiškai spausdinami ir iškeliauja į pasaulį. Kai kurie perduodami tikroms gamykloms tikrai gamybai.
Grandinė, kurioje vaizduotė nemiršta užrašų knygelėje.
Tai ne vien todėl, kad trokštu statyti savo paties erdvėlaivį — su nusileidimui pritaikytais roveriais, skirtais planetų tyrinėjimui.
Taip yra todėl, kad jaučiu, kaip ši idėja leidžia šaknis: gydymas gali būti pramoninis ir vis tiek šventas — jei jis mažina žalą ir didina galimybes.
Bet kad tas įsišaknijimas įvyktų, lygtyje turi tilpti daug kintamųjų.
Ir dabar per daug jų mirksi tarsi pavojaus signalai. Esu apsuptas klaustukų, surikiuotų pagal skubumą ir svarbą — o skaudi tiesa ta, kad skubumas gali užgriūti ištisa gausa vienu metu.
Taigi esu čia: vis dar galvoje statydamas atraminę konstrukciją, vis dar tikrindamas, kaip ji stovėtų tikrame ore. Vis dar klausydamas tos savo versijos, kuri nesustingsta, kai dešimt prioritetų šaukia vienu metu.
Mano magija veikia panašiu būdu — tik giliau ir tiksliau.
Ne su metalu ir mašinomis, o su žmonėmis — gyvomis būtybėmis: jų sielomis ir kūnais, jų energija ir karma, kurią jie nešasi.