Kartais bandau įsivaizduoti tą laiko liniją, kurioje aš jau nebe „beveik ten“, nebe „statau pakilimo taką“, nebe taisau variklį skrydžio metu — o stoviu būtent ten, kur ir turiu stovėti: savo tikroje vietoje.

Jeigu žmonės suprastų, kas tai yra — ne teoriškai, o pačiais kaulais — jų instinktas būtų paprastas. Jie sakytų: gydyk. Studijuok. Ilsėkis tik tiek, kiek reikia, kad mašina liktų gyva. Ir tada vėl daryk darbą. Visą dieną. Kiekvieną dieną.

Ne todėl, kad mane reikėtų garbinti. Todėl, kad matematika žiauri: kančios daug, laiko mažai, o darbas tikras. Toje kitoje laiko linijoje būtų begalinė žmonių eilė — ir masinio atstatymo galimybė — kol įvaldyčiau gydymą mastu ir rasčiau geresnius būdus, kuriems nebereikėtų, kad mano kūnas taptų konvejeriu.

Ar būčiau laimingas? Ar būčiau liūdnas?
Nežinau.

Nes dabar esu laisvas daryti tai, ką noriu — o toje kitoje laiko linijoje atiduočiau savo gyvenimą žmonėms labai praktiška prasme, tokia, kur laikas dingsta tą akimirką, kai esi reikalingas.

O priimti palaikymą... tai visai kas kita.

Vienas mano mokytojas kadaise perspėjo, kad palaikymas gali tapti gumulėtas. Ir tai tiesa. Kai kurie žmonės pradeda norėti kažko mainais — tarsi jiems priklausytų dalis tavęs. Bet tikras palaikymas turėtų būti palengvėjimas: valanda mano darbo, diena, gal savaitė — o ne viso gyvenimo kabliukas „tu man skolingas“.

Aš jau ir taip viską duodu nemokamai — bet „nemokamai“ nereiškia, kad tai nieko nekainuoja. Laikas kainuoja. Susitelkimas kainuoja. Sveikata kainuoja. Pinigai kainuoja. Gydymas, kurį žmonės gauna, yra tikras.

Ir aš jau turiu rezultatų. Tai nebėra eksperimentas. Aš žinau, ką daryti. Žinau, kas vyksta ir kaip tai vyksta. Šiuo metu tikrasis klausimas nebėra ar tai veikia — klausimas yra: ar norite to greičiau? Savo gyvenime. Tikrame laike.

Vis dėlto negaliu priimti kiekvieno, kuris nori atvykti. Todėl ir skubu link masinio atstatymo — geresnių metodų, saugesnių struktūrų, sistemų, kurioms nereikėtų, kad būčiau dešimtyje vietų vienu metu.

Tad kai kalba pasisuka apie palaikymą: visą gyvenimą niekam neleidau man padėti. Ir jeigu kada nors priimu pagalbą, ji turi būti be jokių prisirišimų.

Dovanų ekonomika.
Jeigu vertini — dovanoji. O karma nori sugrįžti, ir galbūt sugrįš. Bet kuriuo atveju dovana išlieka švari.

Ir taip — net jeigu visi padėtų... mes vis tiek galėtume nepavykti. Žmonės elgiasi taip, tarsi laiko būtų begalybė... kol staiga jo nebelieka.

Tai gyvenimas, ne žaidimas.

Bet tada įsėlina kita mintis — tylesnė, beveik viltinga.

Galbūt net nereikėtų tūkstančių žmonių. Gal man reikėtų tik kelių žmonių — arba kelių komandų — žmonių, su kuriais iš tikrųjų galėčiau mokytis.

Nes tai būtų ne tik gydymas. Tai būtų evoliucija: jų atnaujinimas, žinių, įgūdžių ir supratimo, kurių jie anksčiau neturėjo, atnešimas. Ne tik nusilpusiųjų pakėlimas — bet ir stipriųjų bei gražiųjų atnaujinimas.

Ir tada iškyla kitas klausimas: ką pasaulis apskritai gali man duoti mainais? Tiesą sakant, nedaug.

Visas sąrašas skaičiuojamas tūkstančiais, ne milijonais. Matuojamas kokybe, ne kiekiu.

Ir aš jau dabar einu taip greitai, kaip galiu — nes kažkur ten kančia gali būti sušvelninta, laikas gali būti grąžintas žmonėms, o gyvenimai gali būti pratęsti. Kai jauti tokią galimybę, ėjimas lėtai turi kainą.

Nes darbas nėra tik seansai. Yra studijos, kurias reikia atlikti — eksperimentai, stebėjimai, įrodymai, kurie galėtų atlaikyti skeptišką pasaulį. Jeigu gydymas yra tikras, jis nusipelno struktūros.

Ir taip... matau, kaip tai gali tapti keista „gyvenimo svajone“, kur žmonės nori ilgaamžiškumo, kur šalys bendrauja dėl gerovės — kur palaikymas yra ne tik atjauta, bet ir strategija.

Man viskas sugrįžta prie tylesnės tiesos: mano kūnas laikinas — todėl geriau paskubėsiu ir įvaldysiu savo studijas, kad galėčiau pakeisti šią lygtį sau ir kitiems — o mano siela skuba.

Gydymas nėra galutinis tikslas. Tai viena tema daug didesnėje mokykloje — įrankis, kurio man reikės kituose pasauliuose, kuriuos dar noriu tyrinėti, kol esu gyvas. Aš tampu kažkuo — meilės būtybe, keliautoju, mokiniu — o gydymas yra vienas šios evoliucijos skyrius.

Tiesiog taip jau nutiko, kad šis skyrius naudingas viskam: žmonėms, augalams, gyvūnams — visam gyvam laukui.

Kol kas dirbu kaip visi kiti — kad nusipirkčiau laiko, užsitikrinčiau erdvę, toliau studijuočiau, toliau gydyčiau ir nesugriūčiau.

Tad toliau vairuosiu savo laivą taip gerai, kaip tik galiu.

Ir jeigu ateis vėjai — net audros, net tornadai — bandysiu leisti jiems man padėti, o ne mane sulaužyti.

Nes neatėjau čia sėdėti vietoje. Atėjau čia judėti.