Kaip atrodytų valdymas, jei karalius būtų gydūnas?
Linas JuozenasПоделиться
Dienoraščio pastaba apie komfortą, gydymą ir tai, kaip galėtų atrodyti kitokio tipo valdysena.
Komfortas kaip valdysena
Sunku tai paaiškinti tiesiai — ne todėl, kad tai būtų paslaptis, o todėl, kad mūsų visuomenės vis dar neturi vientiso žemėlapio. Turime fragmentus: dvasinę dalį, neurologinę dalį, energetinę dalį, politinę dalį, poetinę dalį. Visa tai egzistuoja… bet jos nesikalba tarpusavyje.
Todėl kai sakau „valdovas, kuris kartu yra ir gydantis žmogus“, nekalbu apie smilkalus ir šūkius. Kalbu apie visiškai kitokią valdžios fiziką.
Jei valdovas būtų gydantis žmogus, magas
Beveik niekas neprimintų mūsų dabartinio „galios“ vaizdinio. Būtų mažiau valdymo per komandas, mažiau badymo pirštais, mažiau demonstratyvaus skubumo. Jokio balso, sustiprinto vien tam, kad pajudintų kūnus.
Tiesmukumas vis tiek galėtų egzistuoti — ypač susitikimuose, ypač su kitais lyderiais — ir tos akimirkos galėtų būti malonios, švarios, efektyvios. Bet tai nebūtų valdžios centras.
Senoji geometrija
Valdžia kaip spaudimas: komandos, terminai, baimė, demonstravimas, paklusnumas.
Gydančiojo geometrija
Valdžia kaip harmonija: ramybė, aiškumas, tęstinumas, tinkamas laikas, mažiau triukšmo, truputis magijos, viskas per meilę.
Valdymas per komfortą
Tikras valdymas vyktų per buvimą komforte, ramybėje.
Ne tingulyje. Ne ceremoninėje prabangoje. Komfortas kaip darbinė būsena — pats svarbiausias darbas šalyje. Gydantis karalius ilsisi tam, kad kūnas galėtų suminkštėti, nervai galėtų atsiverti, o vidiniai kanalai taptų naudojami.
Komfortiškas buvimas leidžia klausytis: signalų, vizijų, karmų, tikimybių, dvasių — ir tylių pagalbininkų, kurie palaiko tėkmę judančią.
Sutrikdyti tą komfortą yra tas pats, kas pertraukti drėkinimą derlinguose laukuose: ne katastrofa iš karto — bet žala laikui bėgant. Tėkmei reikia tęstinumo. Ji turi cirkuliuoti.
Būtent todėl gydantis žmogus išlieka neblaškomas. Ne izoliuotas — neblaškomas. Šis skirtumas svarbus.
Izoliacija nutraukia ryšį. Neblaškymas jį stiprina.
Magija, energetika — tai nėra veiksmai, atliekami kartais. Tai būsenos, kurios tęsiasi. Jos tęsiasi būnant budriam — ir jos tęsiasi miegant.
Miegas tampa valdysenos dalimi. Sapnavimas tampa valdysenos dalimi. Kūnas tampa derinimo instrumentu, tyliai atnaujinančiu lauką, kol protas yra neprisijungęs.
Į išorę perduodamos tik pilnai surinktos žinutės. Ne pusiau susiformavusios intuicijos. Ne emocijų fragmentai. Tik užbaigti perdavimai, paruošti žmogaus kalbai. Visa kita lieka mechanizmo viduje, kol tampa vientisa.
Laikui bėgant „magija“ nustoja atrodyti kaip magija. Ji tampa tokia įprasta, kad žmonės nustoja stebėti patį reiškinį — jie rodo į jo rezultatus: aiškumą, lengvumą, orumą, stiprybę ir tą keistą laimę, kuri atsiranda, kai našta nuslenka nuo nervų sistemos.
Įsivaizduoju ir čia bei ten padėtus kristalus. Ne dekoraciją. Tylią infrastruktūrą.
Pasaulio perstatymas
Ar salėms trūksta ko nors gražaus? Ne itin. Dalys jau egzistuoja, viskas jau yra čia. Mes tiesiog perdėliojame jas tol, kol tampame tokie stiprūs, kokie tik įmanoma būti — pakankamai stiprūs daryti tai, kas mums iš tikrųjų gera.
Net visas miestas — visas pilies kompleksas — iš kristalų yra įmanomas. Vieta, kur visi gali gyventi tame pačiame švytinčiame lauke. Mes statome ir gyvename gyvenimą kuo pilniau, kad gyvenimas iš tikrųjų būtų vertas gyventi.
Ir tai yra mūsų kelionė. Mes paliekame seną kaltę už nugaros — nes kiekvienas, kuris yra čia, čia ir priklauso.