Ar man buvo lengva tapti tuo, kas esu — ir gydančiuoju?

Kai iš tikrųjų atsigręžiu atgal: ne. Nemanau, kad kam nors tai yra „lengva“. Galbūt įprasta prasme tai net nėra iki galo įmanoma — net ir man.

Jaučiasi taip, tarsi šis kelias buvo nueitas sidabrine linija — tokia siaura, kad vienas klaidingas žingsnis būtų viską užbaigęs. Tarsi kiekvieną akimirką būčiau turėjęs būti vedamas, bet kartu veikti akimirksniu, su visomis žiniomis ir visa pagalba, kurią tik galėjau rasti.

Mokymasis

Mokiausi visą gyvenimą. Nė viena akimirka nenuėjo veltui. Knygos. Dvasios. Kiti pasauliai.

O tada ir praktinis malimas: darbas anksti ryte, mokykla vakare, ėjimas namo pėsčiomis, miegas, kartoti — vėl ir vėl.

Mokiau save namuose tose vietose, kurių dauguma žmonių niekada nekvestionuoja. Miegas — kas tai? Sapnai — kas jie? Ar galiu miegoti trumpiau? Ar tai gerai? Ar tai žalinga? Gal ilgas miegas yra šventas.

Bandžiau. Tikslinau. Ribas pažinau jas liesdamas. Ne tobulai — tiesiog sąžiningai ir pakartotinai.

Tas pats su kompiuteriais. Tas pats su mokymusi. Tas pats su proto treniravimu judėti toliau.

Kompanija ir perėjimas

Didelę gyvenimo dalį buvau vienas. Bet turėjau porą iš tiesų gerų viso gyvenimo draugų — tikrų.

Ir augdamas turėjau eiti skirtingais keliais — skirtingais pasauliais. O tada turėjau išmokti tinkamai eiti ir šiuo pasauliu.

Kažkur tame perėjime sukauptos žinios pradėjo keisti pavidalą. Jos nustojo būti informacija ir pradėjo virsti supratimu.

Kai protas nutilo

Vėliau — po itin gilių meditacijų — atradau ryšius. Pradžioje net daug kalbėti negalėjau. Negalėjau garsiai mąstyti.

Buvo taip, tarsi protas tyčia nutilo — kad galėtų pamatyti tai, ką matė.

Bet supratimas augo kasdien, po truputį, nesustodamas.

Integracija

Tada pradėjau taikyti tai, ką žinojau: fiziką, logiką, struktūrą — kartu su žiniomis, kurios atėjo iš patirties ir suvokimo.

Po daugelio metų radau būdų atlikti mažas tikro darbo dalis. Tada praktikavausi su kitais. Suteikiau jiems vertės — jų sveikatai, jų šeimoms — ir tai vėl viską pagilino.

Dalis, kuri vis dar atrodo nereali

Ir tada buvo ta dalis, kuri vis dar netelpa į įprastą kalbą: kažkokiu būdu turėjau pats „nueiti į kitą pusę“, kad surinkčiau žinias, apie kurių egzistavimą net nežinojau.

Žinias, reikalingas gydymui. Ir kai tai įvyko, viskas susijungė.

Kai kuriuos dalykus ištobulinau. Bet dar daugiau dalykų buvo atidengta — durys, apie kurias nežinojau. Dabar noriu eiti dar toliau.

Nepakartojama

Nuoširdžiai nemanau, kad šį kelią galima pakartoti tiksliai. Net ir man pačiam. Ne kaip kopiją. Ne kaip receptą.

Tai gryna magija — kiekvienas keistas susiderinimas, kiekviena jėga, kuri neleido man nustoti augti, kiekviena akimirka, kuri galėjo pasisukti kitaip.

Vėl pradedantysis

Ir dabar — žinodamas tai, ką žinau, ir žinodamas tai, ko nežinau — vėl jaučiuosi pradedantysis. Maniau, kad iki šiol jau būsiu protingesnis, bet tiesa tokia: viskas tik darosi sudėtingiau.

Tai primena važiavimą itin greitu motociklu, viena ranka valgant picą ir tuo pat metu naviguojant per begalinę kliūčių trasą. Jei sustoji dėl paprastos minties, tau nepavyksta. Inercija stipri. Nėra laiko dvejonei — tik matymui, jutimui ir veikimui.

Tam reikės laiko.

Kol kas kiekvienas žmogus yra unikalus. Tiek daug kintamųjų. Daug dalykų vis dar stipresni už mane. Bet mano kojos tvirtai stovi ant kelio, o širdis yra savo vietoje.

Tad turėtume būti gerai.