Simuliacijos hipotezė: ar mūsų pasaulis gali būti itin sudėtinga dirbtinė realybė?
Simuliacijos hipotezė yra viena iš tų idėjų, kurios vienu metu atrodo ir radikaliai modernios, ir keistai senos. Modernios todėl, kad remiasi kompiuterijos, dirbtinio intelekto, informacijos teorijos ir technologinės ateities vizijomis. Senos todėl, kad jose atgyja labai seni klausimai: ar tai, ką laikome pasauliu, iš tiesų yra galutinė tikrovė? Ar galime būti apgaudinėjami? Ar mūsų patirtis rodo pačią realybę, ar tik vieną jos sluoksnį? Ši hipotezė nesiūlo paprasto atsakymo, tačiau verčia iš naujo permąstyti egzistenciją, sąmonę, laisvą valią, kūrėjų ir kūrinių santykį bei patį „tikrumo“ apibrėžimą.
Kodėl simuliacijos hipotezė atrodo tokia moderni, bet iš tiesų priklauso labai senai klausimų šeimai
Simuliacijos hipotezė dažnai pristatoma kaip grynai XXI amžiaus idėja, kylanti iš kompiuterių, dirbtinio intelekto ir virtualios realybės pažangos. Ir tai iš dalies tiesa. Kuo labiau patys gebame kurti skaitmeninius pasaulius, tuo natūraliau kyla klausimas, ar ir mūsų pasaulis negalėtų būti kažkieno kito technologinis konstruktas. Tačiau ši idėja yra ir daug senesnė nei bet kuris mikroprocesorius.
Ją palaiko sena filosofinė įtampa tarp to, kas atrodo tikra, ir to, kas gali būti tik mums pateikiamas vaizdas. Platono olos alegorijoje žmonės mato tik šešėlius ir juos laiko visa realybe. René Descartes svarstė, ar įmanoma, kad visas mūsų pojūčių pasaulis yra sistemingai klaidinamas. Indų metafizinėse tradicijose randame Majos idėją — pasaulio kaip regimybės ar uždangos, slepiančios gilesnę tikrovę. Simuliacijos hipotezė tarsi perrašo šiuos motyvus į technologinę kalbą.
Būtent todėl ši samprata tokia stipri. Ji nėra tik žaidimas su futuristiniais įrenginiais. Ji leidžia šiuolaikinei kultūrai naujai permąstyti seną klausimą: ar pasaulis, kurį patiriame, yra galutinis, ar tik sąlyginis sluoksnis? O jei jis būtų sąlyginis, ar tai automatiškai reikštų, kad jis netikras? Šie klausimai padaro simuliacijos hipotezę ne vien technine spekuliacija, bet ir rimtu egzistenciniu iššūkiu.
Bostromo trilema trumpai
| Galimybė | Ką ji reiškia | Pasekmė simuliacijos klausimui |
|---|---|---|
| 1. Civilizacijos neišgyvena | Beveik visos technologinės civilizacijos žūva iki tokio lygio, kai galėtų sukurti masines sąmoningų būtybių simuliacijas. | Tuomet simuliacijų beveik nėra, todėl tikimybė gyventi vienoje iš jų maža. |
| 2. Išgyvenusios civilizacijos nesimuliuoja protėvių | Net pasiekusios galimybes, jos dėl etinių, kultūrinių ar kitų priežasčių nesukuria tokių simuliacijų. | Tuomet taip pat neatsiranda didžiulis simuliuotų sąmonių skaičius. |
| 3. Simuliacijos masiškai kuriamos | Pažangios civilizacijos sukuria daugybę istorinių, socialinių ar sąmoningų pasaulių simuliacijų. | Tuomet statistiškai gali būti daug labiau tikėtina, kad mes priklausome simuliuotų, o ne „bazinių“ stebėtojų klasei. |
1Istorinis ir filosofinis fonas: nuo Platono urvo iki „Matricos“
Nors simuliacijos hipotezė dabar siejama su skaitmeniniais modeliais, jos šaknys yra daug gilesnės. Platonas olos alegorijoje aprašė žmones, kurie mato tik šešėlius ant sienos ir juos laiko visa tikrove. Tai vienas ankstyviausių filosofinių vaizdinių, parodančių, kad patiriama realybė gali būti ribota, iškreipta ar net apgaulinga, palyginti su tuo, kas yra „už jos“.
René Descartes pateikė panašią skeptinę problemą intelektualesniu pavidalu: kaip galime būti tikri, kad mūsų pojūčiai ir protas nėra sistemingai apgaudinėjami? Jo „piktybinio demono“ scenarijus iš esmės yra ankstyva simuliacijos hipotezės versija be kompiuterių. Jis rodo, kad problema ne tiek technologinė, kiek epistemologinė: kaip įmanoma žinoti, kad tai, ką laikome tikrove, nėra sukonstruota patyrimo terpė?
Vėliau šie motyvai atgimė literatūroje ir kine. Philipas K. Dickas nuolat tyrinėjo trapios realybės ir dirbtinai valdomo suvokimo temas. Matrica tapo popkultūriniu lūžiu, nes pirmą kartą milijonams žmonių aiškiai parodė pasaulio kaip totalios simuliacijos vaizdinį. Nuo to laiko simuliacijos hipotezė iš nišinės metafizinės intuicijos tapo bendru kultūriniu klausimu.
2Nicko Bostromo argumentas: kodėl ši hipotezė tapo filosofiškai rimta
Didžiausią šiuolaikinį svorį simuliacijos hipotezei suteikė Nickas Bostromas, kuris 2003 m. pasiūlė formalų argumentą, dažnai vadinamą „simuliacijos argumentu“. Svarbu suprasti, kad Bostromas neteigia paprastai: „mes tikrai gyvename kompiuterinėje simuliacijoje“. Jo argumentas yra tikimybinis ir loginis.
Jis klausia: jei technologinės civilizacijos kada nors pasiekia lygį, leidžiantį kurti labai detalias „protėvių simuliacijas“, kuriose gyventų sąmoningos būtybės, ir jei tokios simuliacijos kuriamos masiškai, tuomet simuliuotų protų būtų nesulyginamai daugiau nei originalių biologinių protų. Tokiu atveju bet kuri sąmoninga būtybė, vertindama savo padėtį statistiškai, turėtų manyti, kad yra greičiau simuliuota nei „bazinio pasaulio“ gyventoja.
Ši logika suformuluojama kaip trilema. Arba beveik visos civilizacijos išnyksta iki tokio technologinio lygio. Arba išgyvenusios civilizacijos nesukuria protėvių simuliacijų. Arba, jei pirmi du teiginiai klaidingi, mes greičiausiai gyvename vienoje iš jų. Ši schema tapo garsi todėl, kad perkelia diskusiją iš grynos vaizduotės į struktūruotą filosofinį svarstymą.
Kas Bostromo argumente stipriausia
Jis nesiremia vien fantazija apie pažangią civilizaciją. Jis remiasi skaičiaus ir tikimybės logika: jei simuliacijų būtų labai daug, mūsų vieta jose taptų statistiškai svarbi.
Kur jo argumentas pažeidžiamas
Visa schema priklauso nuo kelių stiprių prielaidų: kad civilizacijos išgyvena, kad jos nori simuliuoti, kad sąmonė gali būti simuliuojama ir kad tokios simuliacijos iš tiesų įmanomos mastu, kurį Bostromas numano.
„Simuliacijos hipotezės galia slypi ne vien techninėje fantazijoje, bet labai nemaloniame klausime: jei būtų įmanoma sukurti milžinišką kiekį sąmoningų pasaulių, kodėl mes manytume, kad gyvename būtent bazinėje realybėje?“
Bostromo logikos ašis3Technologinė galimybė: ar tokio masto simuliacija apskritai įsivaizduojama?
Viena priežasčių, kodėl simuliacijos hipotezė šiandien atrodo rimčiau nei prieš kelis šimtmečius, yra technologinė vaizduotė. Mes jau dabar gyvename pasaulyje, kuriame galima kurti virtualias aplinkas, modeliuoti sudėtingas sistemas, treniruoti dirbtinį intelektą, generuoti įtikinamus vaizdus ir net simuliuoti tam tikrus biologinius procesus. Visa tai savaime neįrodo, kad įmanoma simuliuoti visą visatą, tačiau daro klausimą filosofiškai daug mažiau absurdišką.
Skaičiavimo galios augimas
Dažnai šioje diskusijoje minimas Mooro dėsnis — istorinė tendencija, rodžiusi spartų kompiuterinės galios augimą. Nors negalime paprastai manyti, kad ši kreivė tęsis be galo, ji parodė, kaip greitai technologiniai apribojimai gali trauktis. Prie to prisideda ir kvantinės kompiuterijos viltis, kad ateityje kai kurios skaičiavimo problemos galėtų būti sprendžiamos gerokai efektyviau.
Sąmonės simuliavimo klausimas
Technologinės galimybės diskusijoje ypač svarbi prielaida, vadinama substrato nepriklausomybe. Ji teigia, kad sąmonė gali priklausyti ne nuo konkrečios biologinės medžiagos, o nuo tam tikro informacinio ar funkcinio organizacijos lygio. Jei ši prielaida teisinga, teoriškai sąmonė galėtų egzistuoti ne tik biologinėse smegenyse, bet ir pakankamai sudėtingoje skaičiavimo sistemoje. Tačiau tai tebėra labai ginčytinas klausimas.
Ar reikia simuliuoti viską vienodai detaliai?
Hipotezės šalininkai dažnai atsako į resursų problemą taip: nebūtina visos visatos simuliuoti maksimaliu detalumu kiekviename taške ir kiekvienu metu. Pakanka detalumo ten, kur yra stebėtojai, matavimai ar sąveikos. Toks „resursų taupymo“ modelis primena šiuolaikinius žaidimų variklius, kurie pilnai atvaizduoja tik tą pasaulio dalį, kuri aktuali žaidėjui. Tai nėra įrodymas, bet konceptualiai daro hipotezę lankstesnę.
4Argumentai už simuliacijos hipotezę
Nors simuliacijos hipotezė dažnai kritikuojama, jai pateikiami keli filosofiškai stiprūs argumentai. Nė vienas jų nėra galutinis, tačiau kartu jie paaiškina, kodėl ši hipotezė taip rimtai aptarinėjama.
Tikimybinė logika
Jei būtų sukurta labai daug sąmoningų simuliacijų, simuliuotų stebėtojų būtų daugiau nei bazinių, todėl statistinis argumentas tampa reikšmingas.
Matematinis visatos tvarkingumas
Kai kuriems atrodo, kad visatos dėsnių preciziškumas, skaičiavimo priminanti tvarka ir informacinis pobūdis sudaro palankų foną simuliacijos idėjai.
„It from bit“ intuicija
Johno Wheelerio mintis, kad informacija gali būti fundamentalesnė už materiją, leidžia pasaulį mąstyti kaip informacinę sistemą.
Virtualių pasaulių precedentai
Kuo daugiau patys kuriame įtikinamų skaitmeninių pasaulių, tuo mažiau metafiziškai neįmanoma atrodo mintis, kad ir mes galėtume būti viename iš jų.
Fizikos „ribos“ ir diskretumas
Kai kurie spekuliuoja, kad tam tikri pasaulio diskretumo ar skaičiavimo ribų bruožai galėtų būti suderinami su simuliacijos logika.
Fine-tuning arba suderinimo intuicija
Tiksliai subalansuotos fizinės konstantos kai kam atrodo kaip „sureguliuoto pasaulio“ požymis, nors tai nėra vien simuliacijos hipotezės nuosavybė.
Svarbu pabrėžti, kad beveik visi šie argumentai yra interpretaciniai. Jie rodo, kad simuliacijos hipotezė gali būti filosofiškai nuosekli ar net tikėtina tam tikrose prielaidose, tačiau jie nepateikia tiesioginio empirinio įrodymo.
5Sąmonės klausimas: didžiausia hipotezės kliūtis
Didžiausia simuliacijos hipotezės silpnoji vieta yra sąmonė. Net jei įsivaizduotume, kad pažangi civilizacija gali apskaičiuoti beveik begalinį kiekį duomenų, sukurti fizikos modelį ir vykdyti nepaprastai detalią virtualią aplinką, vis dar lieka svarbiausias klausimas: ar toks modelis galėtų generuoti tikrą patyrimą?
Sunki sąmonės problema
Filosofijoje plačiai aptariama problema glūdi čia: kaip iš fizinių ar informacinių procesų kyla „koks nors jausmas“ būti? Kodėl nerviniai impulsai, algoritmai ar informacijos perdavimas turėtų tapti subjektyvia patirtimi, o ne likti vien aklu apdorojimu? Jei į šį klausimą negalime įtikinamai atsakyti biologiniame kontekste, juo labiau sunku manyti, kad jį automatiškai išsprendžiame skaitmeniniame.
Kinų kambario argumentas
Johnas Searle’as garsiai teigė, kad vien simbolių manipuliavimas dar nėra supratimas. Jo „kinų kambario“ argumentas skirtas parodyti, kad sistema gali elgtis taip, tarsi suprastų kalbą, bet vis tiek neturėti jokio tikro supratimo ar vidinės semantikos. Šis argumentas dažnai taikomas ir simuliacijos hipotezei: net jei sistema funkciškai atkuria žmogų, iš to dar neaišku, kad joje „įsijungia“ tikras išgyvenimas.
Ką tai reiškia simuliacijos hipotezei
Jei sąmonė nėra substrato nepriklausoma, Bostromo schema smarkiai susilpnėja. Galbūt galima simuliuoti elgesį, sprendimus, kalbą ir net emocijų imitaciją, bet ne pačią iš vidaus patiriamą sąmonę. Tokiu atveju milžiniškas skaičius „simuliuotų protų“ iš tikrųjų būtų tik labai įmantrių bepatyrimių procesų daugybė.
„Lengva įsivaizduoti tobulą skaitmeninį pasaulį. Daug sunkiau paaiškinti, kodėl tame pasaulyje apskritai turėtų būti kas nors, kam iš vidaus ‘kažką reiškia’ būti.“
Technologija prieš patyrimą6Argumentai prieš hipotezę: nuo energijos ribų iki filosofinio skepticizmo
Kritikai pateikia daug rimtų prieštaravimų. Kai kurie jų techniniai, kiti filosofiniai, dar kiti etiniai.
Resursų ir energijos problema
Net labai pažangi civilizacija gali susidurti su fiziniais ribojimais. Visatos masto simuliacija, ypač jei joje turėtų būti sąmoningi veikėjai, gali pareikalauti energijos ir skaičiavimo apimčių, kurios praktiškai neįmanomos. Hipotezės šalininkai atsako, kad nereikia simuliuoti visko pilnu detalumu, bet šis atsakymas nepašalina problemos iki galo.
Neišvengiamas skeptiškumas
Jei simuliacija yra tobula, ji tampa neatskiriama nuo „tikros“ realybės iš vidaus. Tačiau tada kyla problema: ar hipotezė išvis ką nors paaiškina, jei ji negali būti atskirta nuo alternatyvos? Gali būti, kad ji tampa ne moksliniu aiškinimu, o grynu metafiziniu scenarijumi.
Antropinis ir selekcinis paaiškinimas
Kai kurios pasaulio savybės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip „simuliacijos požymiai“, gali būti paaiškinamos paprasčiau. Fine-tuning klausimą galima sieti su antropiniu principu ar multivisata. Kvantiniai keistumai gali būti tiesiog gamtos keistumai, o ne programavimo klaidos.
Moralinis argumentas
Bostromo trilemos antroji šaka primena, kad pažangios civilizacijos gali tiesiog nesimuliuoti protėvių. Jei simuliuotos būtybės yra sąmoningos ir gali kentėti, tokių pasaulių kūrimas galėtų būti vertinamas kaip morališkai probleminis. Tuomet daugybės simuliacijų statistinis scenarijus susilpnėja.
7Etinės ir egzistencinės pasekmės: ar būtų skirtumas, jei pasaulis būtų simuliuotas?
Viena svarbiausių ir dažnai klaidingai suprantamų simuliacijos hipotezės vietų yra etika. Kai kurie žmonės, susidūrę su šia idėja, ima manyti, kad jei pasaulis galėtų būti simuliuotas, viskas tampa mažiau svarbu. Tai klaidinga išvada.
Net jei mūsų aplinka būtų dirbtinai sukurta, mūsų patirtys vis tiek būtų realios mums. Skausmas, netektis, džiaugsmas, meilė, draugystė ir atsakomybė neprarastų reikšmės vien todėl, kad pasaulio ontologinis statusas būtų kitoks, nei manėme. Jei subjektas iš tiesų patiria, patirtis turi moralinį svorį.
Ar simuliuotos būtybės turėtų teises?
Jei jos sąmoningos, jų moralinis statusas negali būti tiesiog ignoruojamas vien dėl jų kilmės ar terpės pobūdžio.
Ar kūrėjai būtų atsakingi?
Jei kas nors sąmoningai kuria pasaulį su kentėti galinčiomis būtybėmis, atsiranda klausimas apie jų atsakomybę ir prievoles.
Ar tai naikina laisvą valią?
Ne būtinai. Net „bazinėje“ realybėje laisvos valios klausimas jau yra sudėtingas, todėl simuliacija jo neišsprendžia ir automatiškai nepanaikina.
Taip pat svarbu aiškiai pasakyti: paversti simuliacijos hipotezę argumentu savižalai ar savinaikai yra filosofiškai klaidinga ir etiškai pavojinga. Net jei pasaulis būtų simuliuotas, mūsų patirtis yra tikra mums, o gyvenimo vertė, santykiai ir kančios mažinimo pareiga išlieka. Hipotezė nepanaikina moralės — jei ką, ji gali ją tik paaštrinti.
Klaidinga išvada, kurios verta vengti
Simuliacijos hipotezė nereiškia, kad gyvenimas yra „tik žaidimas“, todėl nesvarbu, kas vyksta. Jei patiriantis subjektas yra tikras savo patyrime, tuomet ir atsakomybė, ir atjauta, ir gyvenimo vertė lieka visiškai rimti dalykai.
8Ar galima tai patikrinti? Kodėl būtent čia hipotezė tampa ypač slidi
Vienas svarbiausių klausimų yra šis: ar simuliacijos hipotezė bent iš principo patikrinama? Šiuo metu atsakymas būtų atsargus ir ne itin optimistiškas. Yra siūlomų krypčių, tačiau nė viena jų kol kas nepateikė tvirto ir visuotinai priimto rezultato.
Fizinio „tinklelio“ paieška
Kai kurie svarstė, ar kosmose galėtų būti aptinkama savotiška diskretiškumo ar gardelės struktūra, panaši į skaitmeninį pasaulio „pikseliškumą“. Problema ta, kad tokie efektai gali būti paaiškinami ir kitais būdais, be to, tobulesnė simuliacija gali būti gerokai subtilesnė nei toks naivus modelis.
Energijos ir informacijos ribos
Kiti mėgina tirti, ar fizinės konstantos, energijos lygiai ar informacijos perdavimo ribos gali atrodyti „algoritmiškai“ nustatytos. Tačiau toks požiūris dažnai kenčia nuo interpretacijos pertekliaus: tvarkingas pasaulis dar nebūtinai yra simuliuotas pasaulis.
Giliausia problema
Jei simuliacija būtų pakankamai gera, vidinis stebėtojas galėtų būti principingai nepajėgus jos atskirti nuo bazinės realybės. Tokiu atveju hipotezė virsta nebe tiesiog eksperimentiniu klausimu, o epistemologine riba. Ir tai, paradoksaliai, daro ją ir silpnesnę kaip mokslinį teiginį, ir stipresnę kaip filosofinį iššūkį.
9Simuliacijos hipotezė kultūroje: kodėl ji tapo mūsų epochos metafora
Kultūroje ši idėja suklestėjo todėl, kad ji puikiai atspindi skaitmeninį amžių. Gyvename pasaulyje, kuriame vis daugiau laiko praleidžiame virtualiose erdvėse, kuriame socialiniai ryšiai, ekonomika, tapatybė ir net atmintis vis dažniau tarpinami technologijų. Todėl klausimas „ar mūsų realybė taip pat gali būti sluoksniuota?“ tapo ne tik filosofiniu, bet ir kultūriniu refleksu.
Matrica išlieka ryškiausia šios temos ikona, nes joje technologinė iliuzija susijungia su laisvės, žinojimo ir pabudimo drama. Philipas K. Dickas jau anksčiau tyrinėjo trapios realybės ir dirbtinai kuriamo pasaulio motyvus. Žaidimai, tokie kaip The Sims, atveria keistą veidrodį: mes patys tampame pasaulių kūrėjais ir stebėtojais, taip dar stipriau įsijautrindami simuliacijos klausimui.
Šios kultūrinės formos svarbios todėl, kad jos paverčia abstrakčią filosofiją gyvenama vaizduote. Jos leidžia ne tik galvoti apie simuliaciją, bet ją pajusti kaip egzistencinį scenarijų.
„Galbūt didžiausia simuliacijos hipotezės vertė nėra jos tiesa ar netiesa, o tai, kad ji priverčia mus paklausti: kas lieka iš žmogaus, jei net pati tikrovė pasirodo esanti ne tokia, kokią ją laikėme?“
Technologinė metafizika10Išvada: simuliacijos hipotezė kaip šiuolaikinė metafizinė riba
Simuliacijos hipotezė išlieka viena iš įdomiausių šiuolaikinės minties provokacijų todėl, kad ji sujungia labai skirtingus laukus: filosofinį skepticizmą, kvantinį ir informacinį pasaulio supratimą, dirbtinio intelekto pažangą, technologinę vaizduotę ir seną žmogaus įtarimą, kad tai, ką matome, gali būti ne paskutinis tikrovės sluoksnis.
Kol kas ši hipotezė neturi įrodymų, kurie leistų ją laikyti moksline išvada. Ji daugiausia remiasi tikimybiniais ir metafiziniais samprotavimais. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja. Ji verčia mus tiksliau klausti, ką laikome tikra, ar sąmonė gali būti simuliuojama, ką reiškia kurti pasaulius ir kokią atsakomybę turėtų tie, kurie sukurtų kentėti galinčias būtybes.
Galbūt galiausiai pasirodys, kad gyvename visiškai ne simuliacijoje. Galbūt paaiškės, kad sąmonė negali būti redukuota į skaičiavimą. O gal šios diskusijos nuves prie dar gilesnės informacinės ar metafizinės visatos sampratos. Kad ir kaip būtų, simuliacijos hipotezė jau dabar atliko svarbų darbą: ji priminė, kad net technologijų amžiuje seniausi filosofiniai klausimai tebėra gyvi, ir kad realybės prigimtis vis dar nėra klausimas, kurį galėtume laikyti užbaigtu.
Rekomenduojami skaitymai ir kryptys tolimesniam apmąstymui
- Nick Bostrom Are You Living in a Computer Simulation?
- David Chalmers tekstai ir paskaitos apie simuliacijos hipotezę bei virtualios realybės ontologiją.
- Rizwan Virk The Simulation Hypothesis
- Max Tegmark Our Mathematical Universe
- John Wheeler darbai apie „It from bit“ idėją.
- Philip K. Dick Do Androids Dream of Electric Sheep?
- Jean Baudrillard Simulacra and Simulation
- Literatūra apie sąmonės „sunkiąją problemą“ — ypač ten, kur sprendžiamas klausimas, ar patyrimas gali būti sukurtas skaičiavimu.
Tęskite šios serijos skaitymą
Platesnė įžanga į filosofines ir teorines kryptis, svarstančias daugiapakopes, sluoksniuotas ar alternatyvias tikroves.
Kaip skirtingi fizikos ir filosofijos modeliai aiškina daugelio galimų visatų egzistavimą.
Apie kvantinių interpretacijų sukeliamus klausimus dėl pasaulio išsišakojimo ir alternatyvių realybių.
Kaip aukštesnio matmens teorijos plečia mūsų supratimą apie visatos architektūrą.
Kaip technologinė vaizduotė, skeptinė filosofija ir sąmonės problema susijungia klausime apie dirbtinę tikrovę.
Kaip idealizmas, panpsichizmas ir kitos kryptys svarsto, ar sąmonė yra tikrovės išvestinė, ar jos pagrindas.
Ar matematika tik aprašo pasaulį, ar galbūt pati sudaro jo giliausią struktūrą.
Kaip reliatyvumas, paradoksai ir daugelio pasaulių interpretacijos keičia mūsų mąstymą apie laiką.
Metafizinė perspektyva, kurioje žmogus suvokiamas kaip gilesnės dvasinės tikrovės dalyvis ir išraiška.
Radikalesnis scenarijus apie įsikūnijimą, ribotumą ir egzistencinę žmogaus padėtį.
Kaip kontrafaktinės istorijos ir alternatyvūs pasauliai padeda permąstyti tikrovės galimybes.
Kaip moderni fizika svarsto, ar mūsų pasaulis gali būti gilesnės informacinės struktūros projekcija.
Kaip skirtingos kosmologinės idėjos aiškina visatos pradžią ir platesnės tikrovės galimybę.