Primatų evoliucija

Maždaug prieš 66 milijonus metų išnykus nepaukštiniams dinozaurams, smulkūs žinduoliai įvairėjo besikeičiančiose ekosistemose. Tarp paleoceno formų buvo ir pleziadapiformiai, įvairialypė primatų giminaičių grupė, dažnai priskiriama ankstyvosioms šakoms už grupės, apimančios visus dabartinius primatus ir jų paskutinį bendrą protėvį, ribų. Dėl tikslių jų giminystės ryšių tebediskutuojama.[3]

Vienas ypač daug atskleidžiantis gyvūnas – Carpolestes simpsoni. Jis turėjo ilgus pirštus ir griebiamąjį kojos nykštį su nagu, tačiau jo akys nebuvo taip ryškiai nukreiptos į priekį, kaip vėlesnių primatų. Jo skeletas išsaugojo neįprastą derinį: kai kuriuos veiksmingam sugriebimui pritaikytus anatominius požymius be viso mums pažįstamo regos ir judėjimo požymių rinkinio.[4]

Ankstyvajame eocene vaizdas jau aiškesnis

Maždaug prieš 56 milijonus metų Azijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasirodo tokių gyvūnų kaip Teilhardina fosilijos. Šie ankstyvojo eoceno gyvūnai priklauso gerai fosilijomis paliudytai šiuolaikinio tipo primatų grupei, kurios atstovai dažnai vadinami euprimatais. Platus jų paplitimas atskleidžia ankstyvą plitimo ir įvairėjimo istoriją, o ne vieną žinomą kilmės vietą ir vėlesnį visiškai aiškų plitimo maršrutą.[5]

Dabartiniai primatai skirstomi į dvi pagrindines šakas. Šlapianosiams priklauso lemūrai ir jų giminaičiai, loriai bei galagai. Sausanosiams priklauso ilgakulniai ir antropoidai: beždžionės bei žmoginės beždžionės.

Tarp antropoidų plačianosės beždžionės yra Amerikos žemynuose gyvenančios Naujojo pasaulio beždžionės. Jų seserinė šaka – siauranosės beždžionės– apima Senojo pasaulio beždžiones ir žmogbeždžiones. Žmonės priklauso žmogbeždžionių šakai. Kiekvienas iš šių pavadinimų atitinka vieną iš viena kitą apimančių giminystės grupių – tarsi vis konkretesnę šeimos adreso dalį.[1]

Beždžioninių istorija jau buvo prasidėjusi eocene. Kinijoje rastos vidurinio eoceno Eosimias fosilijos išsaugojo anatominių ankstyvųjų beždžioninių požymių. Šių gyvūnų egzistavimas rodo, kad ši istorija prasidėjo gerokai prieš oligoceną; nustatyti tikslią grupės kilmės vietą ir laiką yra sudėtingiau.[7]

Egipto Fajumo regionas atveria dar vieną vertingą langą į praeitį. Maždaug prieš 30 milijonų metų Aegyptopithecus pasižymėjo požymių deriniu, padedančiu mokslininkams tirti siauranosių beždžionių kilmę. Jis laikomas kamieniniu siauranosių beždžionių atstovu, nepriklausančiu vainikinei grupei, kuri apima dabartines Senojo pasaulio beždžiones ir žmogbeždžiones, o ne visiškai šiuolaikiška žmogbeždžione ar įrodytu tiesioginiu protėviu.[8]

Kaip primatai pasiekė Pietų Ameriką?

Dabartinių Naujojo pasaulio beždžionių kilmės pėdsakai veda į Afriką. Tačiau žemynus skyrė vandenynas. Pagal vyraujantį paaiškinimą, maži gyvūnai retais atvejais perplaukdavo vandenyną nešami plūduriuojančios augalijos – plaustų, kuriuos audros ir upės gali atplėšti nuo pakrančių.

Fosilijos leidžia manyti, kad taip galėjo nutikti ne vieną kartą. Pietų Amerikos primatas Ucayalipithecus priklauso grupei, kurios kiti atstovai žinomi iš Afrikos–Arabijos regiono ir kuri nėra dabartinių Naujojo pasaulio beždžionių protėvių linijos dalis. Jis suteikia papildomų įrodymų, kad primatai per Atlantą persikėlė dar kartą.[9]

Miocene, maždaug prieš 23–5 milijonus metų, žmogbeždžionių evoliucinė įvairovė jau buvo gerokai didesnė, nei būtų galima spręsti vien iš dabartinių rūšių. Afrikos ir Eurazijos fosilijos atskleidžia įvairią kūno sandarą ir judėjimo prisitaikymų derinius.[11]

Žmogbeždžionių ir Senojo pasaulio beždžionių šakos pradėjo skirtis anksčiau. Tanzanijoje aptiktame sluoksnyje, datuojamame 25,2 milijono metų senumu, rastos fosilijos buvo priskirtos ankstyviesiems abiejų grupių atstovams. Jos rodo, kad iki vėlyvojo oligoceno šakos jau buvo atsiskyrusios, tačiau neleidžia nustatyti tikslios atsiskyrimo datos.[10]

Žmogbeždžionė nebūtinai judėjo siūbuodama

Ankstyvosios žmogbeždžionės, dažnai aptariamos Proconsul pavadinimu, medžiuose daugiausia judėjo remdamosi visomis keturiomis galūnėmis. Jų kūnams trūko daugelio dabartinėms žmogbeždžionėms būdingų specializuotų prisitaikymų judėti kabant. Kitos fosilijos atskleidžia kitokius požymių derinius, įskaitant prisitaikymus, susijusius su laipiojimu laikant kūną stačiau.[11]

Artimiausi dabar gyvenantys mūsų giminaičiai yra šimpanzės ir bonobai. Žmonės nekilo nė iš vienos iš šių dabar gyvenančių rūšių. Su jų evoliucine linija mus sieja bendra protėvių populiacija. Paprastai manoma, kad šios linijos išsiskyrė maždaug prieš 8–6 milijonus metų. Šis įvertis – įrodymais ir modeliais pagrįstas intervalas, o ne žinoma data, kada viena protėvių rūšis staiga tapo dviem.[13]

Ankstyvųjų homininų fosilijos kelia įdomų klausimą: kaip įprastas vaikščiojimas stačiomis išsivystė kūnuose, kuriuose vis dar buvo ryškus laipiojimo paveldas? Dubens kaulai, šlaunikauliai, pėdos ir kitos liekanos atskleidžia skirtingas atsakymo dalis. Jos retai išlieka kaip visas, nedeformuotas skeletas.

Dabar gyvuojančios evoliucijos šakos svarbios pačios savaime. Lemūras, ilgakulnis, beždžionė ir žmogbeždžionė – kiekvienas jų neša besikeičiančios aplinkos, paveldėtų požymių ir prisitaikymų istoriją. Jų vertė gerokai pranoksta tai, ką jie gali mums pasakyti apie mus pačius.

Daugeliui primatų, išskyrus žmogų, gresia buveinių naikinimas ir skaidymas, medžioklė bei neteisėta prekyba; kai kurias populiacijas papildomai veikia ligos ir klimato kaita. Šios grėsmės skiriasi priklausomai nuo rūšies ir regiono, todėl gamtosaugai reikia dėmesio konkrečioms buveinėms ir bendruomenėms, o ne vieno universalaus sprendimo.[17]

Evoliucija padeda suprasti, kodėl ši netektis tokia skaudi. Išnykus rūšiai, nutrūksta savita gyva evoliucinio medžio šaka. Saugodami primatus ir jų gyvenamąsias vietas, išsaugome daugiau šios bendros istorijos.