Išdrįstant į pasaulį: Kelionė per tautas

Išdrįstant į pasaulį: Kelionė per tautas

Asmeninė esė

Po tuo pačiu dangumi

Užrašai iš lietuviškos širdies – išlaikytas aštrumas, lengvai nušlifuota ir dabar dar maloniau akiai.

Naršykite skirsnius žemiau esančiais ženkleliais arba skaitykite iš eilės.

Aš esu lietuvis — arba bent jau buvau. Kartais atrodo, kad mano šalis jau neegzistuoja taip, kaip ją prisimenu. Tiek daug korupcijos ir permainų, tarsi būtume praradę dalį savęs. Lietuva, kuria aš iš tiesų tikiu — Lietu‑va — šiandien atrodo kaip nebeegzistuojanti tikrovė. Tą viziją saugau vaizduotėje, tikėdamasis, kad vieną dieną ji sugrįš.

Įdomus faktas: Lietuvoje rimtai pažeidžiama Konstitucija, jei menkinamai kalbama apie kitą valstybę. O elgiasys prieš žmogų taip, kad būtų menkinamas jo orumas, yra griežtai draudžiamas.

Tai tiesiog prieš mūsų prigimtį — mes taip nedarome.

Tuo tarpu pasaulis už mūsų ribų juda kvapą gniaužiančiu tempu — kiekviena tauta neša unikalią žmoniškumo kibirkštį, kviečiančią matyti toliau nei kampelis, kurį vadinau namais.

Ir vis dėlto, nepaisant suirutės, Lietuva man suteikė daug pasididžiavimo akimirkų. Turėjome stipriausią pasaulio žmogų — Žydrūną Savicką; turėjau privilegiją su juo dirbti ir galiu patvirtinti, kad jis toks pat įspūdingas, kaip ir jo titulai. Turėjome moterį, pelniusią aukščiausius šachmatų titulus (Viktoriją Čmilytę, tarp kitų talentų), ir gausybę sportininkų, mokslininkų bei mąstytojų, nušviečiančių mūsų universitetus. Juokaudavau, kad esame stipriausia šalis pasaulyje: galime gerti virš mirtinų ribų ir vis tiek išlikti. Absurdu, bet keistai tinka — tokia mūsų ištvermės reputacija, nors šiandien ją matau kitoje šviesoje.

Rusija: paslapčių ir dvasios sergėtoja

Rusija pasaulinėse kalbose dažnai skaldanti, bet aš prisimenu akimirkas, kai jie jautėsi kaip globėjai — padėję išnešti per šaltas žiemas, pažodines ir metaforines. Ten yra šilumos, kurios ne visada matyti iš išorės. Kartą kelionėje paliečiau matriošką — nutiko kažkas magiško, bet detalės išsitrino. Gal vieną dieną prisiminimas sugrįš dar ryškesnis.

Žavi jų drąsi istorija: Venera, milžiniški išbandymai, tylūs herojai, kurių vardų gal niekada nesužinosime. Rusų kultūroje po paviršiumi ūžia ištvermė — rami, bet pasiruošusi išlikti ir nugalėti.

Švelnus priminimas: šią vietą dalijamės milijonus metų, ne tik akimirką.

Jungtinės Valstijos: drąsa siekti

Jungtinės Valstijos yra intensyvios. Tobulumo siekis dažnai kainuoja brangiai — „kvailystė brangiai kainuoja“, kaip jie sako, ir tuo gyvena. Jie pralaužė be galo daug barjerų, žygiuodami pirmyn it pionieriai į nežinią. Ne visi tai įvertina, bet jų ryžto judėti negalima paneigti.

Kinija: mūsų bendro pasaulio statytojai

Su daugiau nei milijardu žmonių, Kinija yra kolektyvinės pastangos liudijimas. Jie pastatė tiek daug, kuo pasaulis remiasi šiandien — dažnai aukojant daugiau, nei kiti kada nors suprasime. Iš mano trijų milijonų žmonių Lietuvos jaučiuosi mažas ir kartu nuolankus prieš šio pasaulio mastą ir tarpusavio ryšius.

Jei nueisite toliau nei stereotipai, rasite gyvybingą jaunimo kultūrą — cosplay, technologijas, nepaprastą tradicijos ir futurizmo derinį. Jų gebėjimas dirbti drauge man kelia gilią pagarbą.

Japonija: aštrūs protai, senoji gracija

Seniai žaviuosi japonišku tikslumu ir elegancija. Nuo kulinarijos iki robotikos — jų dėmesys smulkmenoms parodė, kad rūpestis yra pažinimo forma. Net bandymas mokytis kalbos atvėrė netikėtų gelmių. Šimtmečių tradicija šnabždėjo: išlik aštrus ir tęsk, net jei pasaulis aplink nenori įsitvirtinti.

Visada norėjau aplankyti ir Japoniją, ir Kiniją — vaikščioti jų gatvėmis, mokytis iš žmonių, patirti kultūras. Gal aplankysiu ir Korėją.

Indija: išminties šuliniai

Indija man — tarsi nesibaigiantis šulinys, iš kurio gali semti žinojimą, dvasingumą ar bet kokią tiesą. Triukšmingame, informacija perkrautame pasaulyje jos senoji išmintis ir kultūrinis turtingumas šviečia. Nuo meditacijos ir filosofijos iki ryškių festivalių — laiko gija su užuojauta išneša net per tamsiausias dienas.

Musulmonų šalys: savitvardos švyturys

Kai sužinojau apie šalis, kuriose alkoholis uždraustas ar ribojamas, iš pradžių tai atrodė svetima. Vėliau pamačiau tos laikysenos stiprybę: apsisprendimą neskęsti svaigaluose. Kur augau, girtavimas buvo įprastas ir griaunantis. Žinojimas, kad egzistuoja kita kryptis — kultūra, kuri daugiausia tam atsispiria — tapo vilties šviesa. Prašau, ir toliau švieskite — pasauliui reikia jūsų aiškumo.

Afrika: raudonų dangų ir neištartų istorijų žemė

Afrika milžiniška, įvairi, paženklinta išnaudojimo ir skausmo istorijų. Mane dažnai perspėdavo, kad keliauti nesaugu, kad ten daug pykčio. Dabar tuos motyvus suprantu geriau, ir nuo to plyšta širdis. Bet tuo pat metu Afrikos grožis ir kultūrinis turtingumas peržengia sienas. Tikiuosi vieną dieną sutikti tuos raudonus dangus su pagarba ir klausymu.

Brazilija, Peru: begaliniai miškai ir beribė aistra

Skrydžiu virš Brazilijos miškai driekėsi tarsi gyva jūra. Amazonės magija didžiąja dalimi lieka paslaptis net ir gyvenantiems šalia. Brazilijos kultūrinis pulsas — muzika, šokis, šventės — kviečia gyventi pilna spalva ir garsu.

JK: daugiau nei propaganda

JK reiškia Jungtinę Karalystę.

Augdamas girdėjau daug neigiamų dalykų — apie esą menką išsilavinimą, atsilikimą. Atvykęs radau šalį su turtinga istorija, humoru ir tyliąja ištverme. Nebūtina turėti „maksimalaus atsparumo“; gebėjimas prisitaikyti, keistis ir augti — tai irgi stiprybė. Aš įsimylėjau. „Brexit“ suskaldė žmones — suprantama, žvelgiant per paveldą, šiuolaikinius spaudimus ir tai, ką žmonės bando saugoti bei išsaugoti. Už antraščių slypi tradicijų ir inovacijų audinys — raminantis ir stebinantis.

Žinoma, ne viskas čia saulėta. Korupcija egzistuoja ir čia — bet jei reikėtų skaičiuoti, sakyčiau, jos keliais dydžio eilėmis mažiau nei Lietuvoje. Čia ji — lyg mažos sėklos ir ploni čiuptuvėliai. Žmonių gerumas, regis, ją atbukina.

Net būdamas rezidentu gali būti atmestas institucijų — ir ligoninių — kartais be aiškios priežasties, ar vien todėl, kad esi europietis. Skamba šiurkščiai, bet daugeliui tai realybė. Po tiek nusivylimų ir skausmo kai kurie pareigūnai aptingsta — automatinis atmetimas tampa savisauga. Tai erzina, bet taip būna. Apie tai detaliau parašysiu vėliau.

Kažkas bando sėti chaosą pačiais bjauriausiais veiksmais. Tačiau panašių tragedijų matė daug šalių. Jei stebėsime, mokysimės ir dalinsimės, tapsime išmintingesni — saugodami taiką ir meilę ne vienoje vietoje, o visur.


Liūdna tiesa — kartais ši šalis atrodo lyg tuščias kiautas, suėstas korupcijos. Tikros, žmogiškos balsų mažuma; valdžia — lyg apsirgusi, bejėgė, užtvindyta. Jei nebus tikros, globalios intervencijos viskam, rizikuojame prarasti viską.

Bet globali intervencija? Pats pasaulis jau serga ir kliba…

Žvelgiant globalios galios mastu, JK gali nešti absoliučios meilės jėgą. Yra keli klajojantys „dvasios“ pavidalai — jie tyliai vaikšto tarp žmonių ir palieka nuostabos pėdsakus. Gal todėl aš su tuo taip rezonuoju.

Aš perėjau už tradicinės sėkmės ir kontrolės vaikymosi — pradėjau gyventi meilės vedamas. Palyginti su viskuo kitu, tai jaučiasi neįtikėtinai ekstremalu.

Šiame meilės lauke radau namų jausmą. Šie žmonės mane priėmė, netgi pamilo. Nors nepriklausau vienai valstybei, giliai rūpinuosi šia vieta ir šiais žmonėmis — ir iš čia siunčiu rūpestį pasauliui.

Mažas laivas ir platus pasaulis

Gal vieną dieną įsigysiu mažiausią įmanomą laivą — tiek, kad slystų per vandenynus, mestų inkarą prie mažų salų ir leistų dienas ramiai studijuojant, ilsintis ir randant ramybę net juodžiausioje audros naktyje, kai bangos penkis kartus aukštesnės už korpusą. Noriu būti visur, kur kviečia dvasia — bet kur Žemėje.

Po kelerių metų gal išplauksiu be pertraukų — keliauti, mokytis ir augti.


Europos kilpa

Europa turi ilgą karo ir griovimo istoriją — kartais atrodo, kad tai mūsų tragiška „specializacija“. Kartojame konfliktus, tarytum nepasimokydami. Todėl žiūriu į kitas tautas — ieškau kitokių gyvenimo būdų, savitvardos, inovacijų ir užuojautos siūlų, kurie padėtų sulaužyti ciklą.

Kartą beveik miriau — pažodžiui ir perkeltine prasme — ir buvau sugrąžintas. Tai parodė, koks ribotas mūsų laikas. Visi galiausiai mirsime — ir priešai, ir bičiuliai.

Kam švaistyti dienas neapykantai? Kodėl nepasirinkus meilės — atsiverti stebuklams, kuriuos turi kiekvienas žmogus ir kiekviena šalis?

Gal aš naivus. Tebūnie. Renkuosi mylėti laisvai — ne dėl politikos ar ideologijos, o todėl, kad kiekvienas nusipelno būti pamatytas ir įvertintas. Tame pasirinkime — laisvė: nebėra dusinančio įtarumo ir gentinių nuoskaudų.

Taip, yra didesnių paslapčių: nematomos jėgos, slaptos darbotvarkės, vyriausybės, darančios neįsivaizduojamus dalykus. Tačiau kol mūsų širdys plaka mūsų pačių krūtinėse, mes vis dar turime pasirinkimą — atsisakyti žiaurumo, sakyti tiesą, tiesti tiltus ir rasti džiaugsmą vieni kitų draugijoje. Gal kada nors susitiksime ir pasidalinsime stalu. Net jei ne — žinok: tu svarbus. Visada buvai ir būsi.

Greitas realybės patikrinimas: Europos „Sveikatos ir kontrolės“ iliuzija

Nepaisant reglamentų ir retorikos, išvengiamos mirtys nesiliauja. PSO vertina, kad keturi komerciniai produktai — tabakas, itin perdirbtas maistas, iškastinis kuras (pvz., oro tarša) ir alkoholis — visiškai ar iš dalies atsakingi už maždaug 2,7 mln. mirčių per metus PSO Europos regione (apie 7 400 kasdien). Vien tabakas siejamas su ~1,1 mln. mirčių per metus, o alkoholis — su maždaug 800 000. Tai iki 20–30 kartų daugiau nei daugelio kasdienių konfliktų aukų skaičius. Pamoka — ne paguoda, o skubi atsakomybė.

Skaičiai neneša gedulo, bet jie paaštrina pasirinkimus. Jei tikrai vertiname žmogaus gyvybę, tai turi matytis mūsų politikoje ir kasdieniuose įpročiuose.

Tad kol pareigūnai skelbia „apsaugą“, tikroji istorija — nenutrūkstama išvengiamų mirčių srovė, maitinama pelno ir politinės inercijos. Kyla klausimas:

Ar Europa iš tiesų vertina žmogaus gyvybę — ar tai tik raminanti iliuzija?

Infografikas: alkoholio ir tabako aukos Europoje

O kaip dėl Ukrainos?

Galiu kalbėti tik už save, bet Lietuvą, Latviją ir Estiją matau kaip brolius ir seseris — mus sieja bendra istorija, kultūra, išbandymai. Ukraina taip pat jaučiasi kaip giminaitė, patirianti gilų skausmą. Visi kiti pasaulyje — tarsi pusseserės ir pusbroliai: vis dar šeima, tik kitas artumas. Visa tai mane skaudina labiau nei bet koks kūno skausmas — emocinė našta sunkesnė.

Jaučiu plačius, neištirtus įtakos laukus — gal net proto valdymo formas — kurios lenkia suvokimą ir supriešina šeimas bei draugus. Nėra jokios geros priežasties versti brolius ir seseris kariauti. Žmonės miršta, tampantys mechanizmo kuru, kuris neša naudą ne jiems ir ne mums. Panašūs raštai kartojasi ir kitur — tai drasko širdį.

Kartais atrodo, kad šios manipuliuojančios jėgos yra neįsivaizduojamai pažengusios. Jos veda mus kurti ginklus savo rankomis — tokius, kurie gali užbaigti mus visus, — kad paskui „jie“ galėtų pradėti iš naujo, šįkart be plyšių. Neturiu visų atsakymų, bet žinau, jog tokios ateities nenoriu nė vienam iš savo vaikų, brolių ar seserų — pagal kraują, valstybę ar bendrą žmoniškumą.

O jei. Jei kas nors išgyventų ir papasakotų, gal tai jau nebūtų žmogaus forma. Po kataklizmo pradinė būsena gal taptų virpanti, bebruožė masė — tobula jų plano tęstinumui. Gali būti, kad tokioje tikrovėje jokia būtybė daugiau niekada nesidalins erdve ar pavidalu su žmogumi — tad būkite geri savo katėms, kol dar galite.

Tad įsitaisykite jaukiai — amžinybė laukia.

Šaltiniai ir nuorodos

Vend tilbage til bloggen