Kognityvinis Vystymasis per Visą Gyvenimą - www.Kristalai.eu

Kognityvinis Vystymasis per Visą Gyvenimą

Kognityvinė raida per visą gyvenimą:
Nuo kūdikystės iki vėlyvos senatvės

Žmogaus pažinimas nėra statiškas. Nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių, kai pradedame atpažinti modelius ir reaguoti į kalbą, iki vėlesnių metų, kai gali klestėti išmintis ir sukauptos žinios, pažintiniai gebėjimai ir smegenų funkcijos nuolat keičiasi – kartais dramatiškai, kartais vos pastebimai. Psichologai, neurologai ir edukologai dešimtmečius tyrė šiuos pokyčius, atskleisdami ne tik pagrindinius raidos etapus kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje, bet ir besikeičiančius mąstymo greičio, atminties bei samprotavimo dėsningumus vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai kognityvinės raidos etapai, neurologiniai pagrindai, lemiantys šiuos pokyčius, bei būdai, kaip visais gyvenimo etapais palaikyti ir skatinti sveiką pažinimą.

Turinys

  1. Įvadas: Kognityvinės raidos prigimtis
  2. Kūdikystė (0–2 m.)
    1. Sensoriniai ir motoriniai pagrindai
    2. Objektų pastovumas ir ankstyvoji atmintis
    3. Kalbos užuomazgos
    4. Smegenų augimas kūdikystėje
  3. Ankstyvoji vaikystė (2–6 m.)
    1. Kalbos „sprogimas“
    2. Mąstymo apie kitus raida
    3. Vykdomosios funkcijos
    4. Žaidimas ir simbolinis mąstymas
  4. Vidurinė vaikystė (6–12 m.)
    1. Konkrečiųjų operacijų mąstymas
    2. Dėmesio ir atminties raida
    3. Akademiniai įgūdžiai ir savireguliacija
    4. Smegenų pokyčiai vėlyvoje vaikystėje
  5. Paauglystė (12–18 m.)
    1. Abstraktus mąstymas ir formalios operacijos
    2. Rizika, atlygis ir sprendimų priėmimas
    3. Socialinis pažinimas ir tapatybės raida
    4. Kaktinės skilties brendimas
  6. Jaunas suaugęs amžius (18–40 m.)
    1. Skystasis ir kristalizuotas intelektas
    2. Postformalus ir pragmatiškas mąstymas
    3. Profesiniai ir tarpasmeniniai įgūdžiai
  7. Vidurio amžius (40–65 m.)
    1. Atmintis, apdorojimo greitis ir patirtis
    2. Smegenų struktūriniai pokyčiai vidutiniame amžiuje
    3. Kognityvinis rezervas ir gyvenimo būdo veiksniai
  8. Vėlyvas suaugusiųjų amžius (65+ m.)
    1. Amžiui būdingas kognityvinis nuosmukis
    2. Išmintis ir kristalizuoti gebėjimai
    3. Neuroplastiškumas vyresniame amžiuje
  9. Išvados

1. Įvadas: Kognityvinės raidos prigimtis

Kognityvinė raida – tai mūsų mąstymo, supratimo, samprotavimo ir problemų sprendimo gebėjimų pokyčiai su amžiumi. Tai apima atminties, kalbos, dėmesio, vykdomųjų funkcijų, kūrybiškumo ir socialinio pažinimo kitimą, kuriam įtakos turi tiek biologinis brendimas, tiek aplinkos poveikis.1 Klasikinės J. Piaget ir L. Vygotskio teorijos parodė, kad vaiko mąstymas vystosi etapais, o šiuolaikinė neurologija išryškino, kaip nerviniai ryšiai dauginasi, retėja ir persitvarko visą gyvenimą – priklausomai nuo mokymosi, hormonų, socialinio konteksto.

2. Kūdikystė (0–2 m.)

2.1 Sensoriniai ir motoriniai pagrindai

Pirmieji gyvenimo mėnesiai daugiausia skirti sensorinei ir motorinei patirčiai: kūdikiai tyrinėja, kaip daiktai atrodo, skamba, jaučiasi ir skleidžia skonį. Greitas motorinių įgūdžių progresas – nuo refleksų iki koordinuotų veiksmų – leidžia pažinti aplinką ir išmokti priežasties–pasekmės ryšių (pvz., purtant barškutį skamba garsas).2

2.2 Objektų pastovumas ir ankstyvoji atmintis

Objektų pastovumas – suvokimas, kad daiktai egzistuoja net kai jų nematome – dažniausiai atsiranda 6–9 mėn. amžiaus. Piaget tai laikė sensorimotorinio etapo viršūne, žyminčia platesnį pasaulio suvokimą. Nors ilgai manyta, kad kūdikių atmintis labai ribota, tyrimai rodo, jog jie geba išlaikyti trumpalaikius ir elementarius ilgalaikius prisiminimus, ypač esant pažįstamoms užuominoms.3

2.3 Kalbos užuomazgos

Prieš pradedant kalbėti aiškiais žodžiais, kūdikiai skleidžia gugavimą ir čiauškėjimą – tai padeda treniruoti fonemas, išmokti kalbos garsų. Apie 12 mėn. dažnas kūdikis ištaria pirmuosius žodžius, žymėdamas perėjimą nuo sensorimotorinio prie lingvistinio mąstymo.4

2.4 Smegenų augimas kūdikystėje

Naujagimio smegenys patiria sinapsių sprogimą, susiformuoja trilijonai naujų jungčių. Pirmųjų metų pabaigoje prasideda sinapsių genėjimas – nenaudojamos jungtys sunyksta, aktyviausios – sustiprinamos. Svarbūs procesai: neuronų mielinizacija (greitina signalų perdavimą) ir laipsniškas kaktinės skilties aktyvumo atsiradimas, kuris vėliau palaikys tikslingą elgesį.5

3. Ankstyvoji vaikystė (2–6 m.)

3.1 Kalbos „sprogimas“

Ikimokykliniame amžiuje vaikai demonstruoja žaibišką žodyno, sintaksės ir pokalbio įgūdžių plėtrą – vadinamą „žodyno šuolį“. Penkerių metų vaikas supranta tūkstančius žodžių ir gali sudaryti sudėtingus sakinius.6 Ši pažanga taip pat pagreitina konceptualų mąstymą: pavadindamas objektus, vaikas juos pradeda geriau suprasti ir skirstyti.

3.2 Mąstymo apie kitus raida (teorija apie protą)

Apie 4–5 metus vaikas įgyja „proto teoriją“ – supranta, kad kiti žmonės turi kitokius įsitikinimus, norus ir ketinimus. Tai leidžia atsirasti empatijai ir gebėjimui įsivaizduoti kitų požiūrį, kartu – apgauti, jei nori (vaikas supranta, kad kiti gali būti „apgauti“). Socialinis žaidimas ir konfliktai su bendraamžiais yra svarbūs šiai gebėjimui ugdyti.7

3.3 Vykdomosios funkcijos

Pagrindinės vykdomosios funkcijos – savarankiškas valdymas, darbinė atmintis, kognityvinis lankstumas – sparčiai vystosi ankstyvoje vaikystėje, tačiau išlieka trapios. Vaikai geriau susitvarko su užduotimis, kurioms reikia palaukti (atidėtas atlygis), keisti veikimo taisykles, tačiau vis dar sunkiai valdo impulsus ir lengvai išsiblaško.8

3.4 Žaidimas ir simbolinis mąstymas

Žaidimas, ypač „vaidmeninis žaidimas“, leidžia treniruoti simbolinį mąstymą (pvz., banana naudoja kaip „telefoną“) ir socialinių vaidmenų derybą. Smegenų vaizdiniai tyrimai rodo, kad tokia vaizduotės veikla stiprina ryšius tarp kalbos, vaizdų ir vykdomųjų sričių, sudarydama pagrindą kūrybiškumui.9

4. Vidurinė vaikystė (6–12 m.)

4.1 Konkrečiųjų operacijų mąstymas

Apie 6–7 metus iki brendimo vaikai pereina į Piaget vadinamą konkrečiųjų operacijų etapą. Jie gali atlikti logines operacijas su realiais objektais (pvz., supranta, kad skirtingų formų indai gali talpinti tą patį kiekį skysčio), tačiau abstraktus samprotavimas dar ribotas.

4.2 Dėmesio ir atminties raida

Dėmesio trukmė didėja dėl kaktinės skilties brendimo. Vaikai geriau sugeba atkreipti dėmesį į svarbią informaciją, naudoti atminties strategijas (grupavimą, kartojimą). Didėja darbinės atminties talpa, todėl gerėja skaitymo suvokimas ir gebėjimas spręsti daugiažingsnes užduotis.10

4.3 Akademiniai įgūdžiai ir savireguliacija

Mokyklinio amžiaus vaikai tobulina skaitymo, rašymo, skaičiavimo ir loginio mąstymo gebėjimus. Jie išmoksta planuoti užduotis, stebėti pažangą, atidėti malonumą ateities tikslams – šie gebėjimai yra esminiai mokymosi sėkmei.

4.4 Smegenų pokyčiai vėlyvoje vaikystėje

Sinapsių genėjimas tampa tikslingesnis, paliekant stipriausiai naudojamus ryšius. Mielinizacija spartėja parietaliniuose (erdviniai, matematiniai įgūdžiai) ir kaktiniuose (vykdomosios funkcijos) regionuose. Šiuo laikotarpiu didėja lateralizacija – skirtingos smegenų pusės specializuojasi, tačiau plastiškumas vis dar išlieka didelis.

5. Paauglystė (12–18 m.)

5.1 Abstraktus mąstymas ir formalios operacijos

Pagal Piaget, formalių operacijų etapas dažniausiai pasireiškia ankstyvoje paauglystėje – atsiranda gebėjimas svarstyti abstrakčias sąvokas (teisingumas, laisvė), sistemingai tikrinti idėjas (mokslinio samprotavimo užduotys). Ne visi paaugliai pasiekia šį lygį, jo išraiška labai priklauso nuo švietimo, kultūros.11

5.2 Rizika, atlygis ir sprendimų priėmimas

Nors abstraktus samprotavimas tobulėja, paaugliai dažnai linkę rizikuoti, nes atlygio sistemos (pvz., ventralinis striatumas) labai aktyvios, o kaktinės kontrolės tinklai bręsta lėčiau.12 Tai lemia didesnį impulsyvumą, ypač emocingose situacijose.

5.3 Socialinis pažinimas ir tapatybės raida

Paauglystėje sustiprėja savimonė ir lygiaverčių stebėsena. Dažnas „įsivaizduojamos auditorijos“ reiškinys – paaugliai mano, kad visi juos stebi. Tuo pačiu metu jie tyrinėja asmeninę tapatybę (profesinę, filosofinę, seksualinę), ieško savo vietos tarp kitų.13

5.4 Kaktinės skilties brendimas

Kaktinė žievė, ypač dorsolateralinė prefrontalinė žievė, susijusi su vykdomosiomis funkcijomis, bręsta iki vidurio dvidešimties. Mielino sluoksnis storėja, sinapsės retinamos, gerėja planavimas, impulsyvumo kontrolė ir kognityvinis lankstumas, tačiau sprendimų priėmimas dar išlieka nepastovus.

6. Jaunas suaugęs amžius (18–40 m.)

6.1 Skystasis ir kristalizuotas intelektas

Pereinant į jauną suaugystę, skystasis intelektas (greitas problemų sprendimas be ankstesnių žinių) dažniausiai pasiekia piką 20–30 m., o kristalizuotas intelektas (sukauptos žinios, žodynas, patirtis) toliau auga iki vidutinio amžiaus.14 Jauni suaugusieji dažnai yra pajėgiausi atlikti užduotis, reikalaujančias naujo samprotavimo, greitos reakcijos ir mentalinio lankstumo.

6.2 Postformalus ir pragmatiškas mąstymas

Kai kurie psichologai išskiria „postformalų“ mąstymo etapą, kuriam būdinga reliatyvistinė argumentacija, problemų sprendimas sudėtinguose socialiniuose kontekstuose, didesnis tolerancijos dviprasmybei. Kartu su gilėjančia profesine patirtimi daugelis jaunų suaugusiųjų puikiai sprendžia pragmatinius klausimus, geba jungti subjektyvią patirtį ir objektyvius faktus.15

6.3 Profesiniai ir tarpasmeniniai įgūdžiai

Jaunas suaugęs amžius dažnai pasižymi svarbiais šuoliais profesiniuose įgūdžiuose (aukštų technikų įvaldymas, bendradarbiavimas, lyderystė) ir gilių socialinių ryšių kūrimu (draugystės, partnerystė). Vykdomosios funkcijos išlieka stiprios, palaikydamos daugiafunkciškumą ir prisitaikymą, tačiau darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas gali būti iššūkis.

7. Vidurio amžius (40–65 m.)

7.1 Atmintis, apdorojimo greitis ir patirtis

40–50 m. apdorojimo greitis (bazinių mentalinių operacijų tempas) pradeda lėtėti, darbinė atmintis tampa trapesnė. Tačiau sukauptos žinios ir patirtis („kristalizuotas intelektas“) dažnai kompensuoja šiuos pokyčius, leidžia efektyviau spręsti pažįstamas užduotis.16

7.2 Smegenų struktūriniai pokyčiai vidutiniame amžiuje

Neurovizualizacija atskleidžia subtilų kai kurių sričių (pvz., hipokampo, kaktinių skilčių) sumažėjimą ir baltosios medžiagos pokyčius. Nors tai gali lemti užmaršumą, daugelis vidutinio amžiaus žmonių išlieka labai funkcionalūs dėl kompensacinių papildomų smegenų sričių įtraukimo užduotims.17

7.3 Kognityvinis rezervas ir gyvenimo būdo veiksniai

Kognityvinis rezervas – sukauptas išsilavinimas, intelektinė veikla, socialinis įsitraukimas – labai svarbus stabdant amžiaus lemiamą pažinimo lėtėjimą. Fizinė veikla, subalansuota mityba, streso valdymas ir nuolatinis protinis iššūkis (naujų įgūdžių mokymasis) padeda išsaugoti smegenų funkciją.

8. Vėlyvas suaugusiųjų amžius (65+ m.)

8.1 Amžiui būdingas kognityvinis nuosmukis

Vyresniame amžiuje dažnėja apdorojimo greičio sulėtėjimas, sumažėja darbinės atminties talpa, dažniau pasitaiko „užmiršimo akimirkų“. Nors kai kurios funkcijos (pvz., trumpalaikė atmintis, vizuomotorinė koordinacija) silpnėja, tempas labai priklauso nuo genetikos, sveikatos, gyvenimo būdo. Daug vyresnių žmonių lieka kognityviai sveiki net sulaukę 80+ metų, ypač jei neserga neurodegeneracinėmis ligomis.

8.2 Išmintis ir kristalizuoti gebėjimai

Nors kai kurios funkcijos mažėja, vyresni suaugusieji dažnai išsiskiria „išmintimi“ – gebėjimu jungti žinias, patirtį, vertybes ir socialinį supratimą priimant sprendimus. Tyrimai rodo, kad sukauptas žodynas, istorinės žinios ir socialiniai įgūdžiai dažnai išlieka ar net tobulėja iki pat senatvės.18

8.3 Neuroplastiškumas vyresniame amžiuje

Priešingai nei buvo manyta, neuroplastiškumas išlieka ir vyresniame amžiuje – senstančios smegenys vis dar gali formuoti naujas sinapses, reorganizuoti tinklus ir net gimdyti naujus neuronus hipokampe, nors šis tempas lėtėja. Reabilitacija po insultų ar traumų išlieka veiksminga, o dalyvavimas protinę veiklą skatinančiose veiklose (kryžiažodžiai, naujų technologijų mokymasis) padeda palaikyti prisitaikymą.19

9. Išvados

Kognityvinės raidos kelias nuo kūdikystės iki senatvės apima įspūdingą spektrą – nuo smalsaus kūdikio iki išmintingo senjoro. Kiekviename etape smegenys patiria funkcinius ir struktūrinius pokyčius, lemiančius mokymosi greitį, stilių ir gilumą. Tai nėra tiesi, linijinė progresija – pažinimo augimą ir nuosmukį lemia daugybė veiksnių: genetika, sveikata, išsilavinimas, emocinis kontekstas, asmeninis ryžtas. Visgi išryškėja keli bendri principai. Ankstyvoji patirtis labai svarbi, tačiau smegenų plastiškumas išlieka ir suaugus, leidžiantis keisti pažinimo kryptį. Nuolatinis įsitraukimas – protinės užduotys, mokymasis visą gyvenimą, socialinis aktyvumas – padeda išlaikyti pažinimą ir sumažina amžinių nuosmukių riziką. Galiausiai, didžiulis kognityvinio senėjimo įvairumas rodo biologijos ir aplinkos sąveikos sudėtingumą – mes visi galime aktyviai rūpintis savo smegenų sveikata pasirinkdami informuotus, aktyvius gyvenimo būdus bet kokiame amžiuje.

Tad pažinimas nėra tik „tapti protingesniu“ vaikystėje ir „lėtėti“ senatvėje. Tai nuolatinė, dinamiška kelionė su unikaliomis augimo ir mokymosi galimybėmis kiekviename etape. Tęsiant psichologijos ir neurologijos tyrimus, vis labiau prieinamos tampa ir praktinės kognityvinės raidos stiprinimo strategijos visam gyvenimui.

Šaltiniai

  1. Karmiloff-Smith, A. (1992). Beyond Modularity: A Developmental Perspective on Cognitive Science. MIT Press.
  2. Thelen, E., & Smith, L. B. (1994). A Dynamic Systems Approach to the Development of Cognition and Action. MIT Press.
  3. Rovee-Collier, C. (1999). The development of infant memory. Current Directions in Psychological Science, 8(3), 80–85.
  4. Kuhl, P. K. (2004). Early language acquisition: Cracking the speech code. Nature Reviews Neuroscience, 5(11), 831–843.
  5. Casey, B. J., Tottenham, N., Liston, C., & Durston, S. (2005). Imaging the developing brain: What have we learned about cognitive development? Trends in Cognitive Sciences, 9(3), 104–110.
  6. Bloom, P. (2000). How Children Learn the Meanings of Words. MIT Press.
  7. Wellman, H. M., Cross, D., & Watson, J. C. (2001). Meta-analysis of theory-of-mind development: The truth about false belief. Child Development, 72(3), 655–684.
  8. Carlson, S. M. (2005). Developmentally sensitive measures of executive function in preschool children. Developmental Neuropsychology, 28(2), 595–616.
  9. Lillard, A. S. (2017). Why do the children (pretend) play? Trends in cognitive and neuroscience perspectives. Psychological Bulletin, 143(10), 1111–1135.
  10. Gathercole, S. E. (1998). The development of memory. Journal of Child Psychology and Psychiatry, 39(1), 3–27.
  11. Piaget, J. (1972). Intellectual evolution from adolescence to adulthood. Human Development, 15(1), 1–12.
  12. Steinberg, L. (2008). A neurobehavioral perspective on adolescent risk-taking. Developmental Review, 28, 78–106.
  13. Erikson, E. H. (1968). Identity: Youth and Crisis. Norton.
  14. Horn, J. L., & Cattell, R. B. (1967). Age differences in fluid and crystallized intelligence. Acta Psychologica, 26, 1–23.
  15. Sinnott, J. D. (1998). The Development of Logic in Adulthood: Postformal Thought and Its Applications. Springer.
  16. Salthouse, T. A. (2004). What and when of cognitive aging. Current Directions in Psychological Science, 13(4), 140–144.
  17. Park, D. C., & Reuter-Lorenz, P. (2009). The adaptive brain: Aging and neurocognitive scaffolding. Annual Review of Psychology, 60, 173–196.
  18. Baltes, P. B., & Staudinger, U. M. (2000). Wisdom: A metaheuristic (pragmatic) to orchestrate mind and virtue toward excellence. American Psychologist, 55(1), 122–136.
  19. Erickson, K. I., et al. (2011). Exercise training increases size of hippocampus and improves memory. PNAS, 108(7), 3017–3022.

Atsakomybės ribojimas: Šis straipsnis skirtas švietimo tikslams ir nepakeičia profesionalių medicininių, psichologinių ar raidos konsultacijų. Jei kyla klausimų dėl vaiko raidos ar amžinių pažintinių pokyčių, kreipkitės į kvalifikuotus specialistus.

 

Į pradžią

Grįžti į tinklaraštį