Esu Lietuvis — arba bent jau buvau Lietuvis. Kartais atrodo, kad mano šalis nebėra tokia, kokią prisimenu. Tiek daug korupcijos, tiek pokyčių, kad regis praradome dalį savasties. Tą svajonių Lietuvą saugau savo vaizduotėje, tikėdamasis, kad galbūt vieną dieną ji sugrįš.

Tuo tarpu pasaulis už mūsų sienų sukasi neįtikėtinu tempu, o kiekviena tauta turi savitą žmoniškumo kibirkštį, įkvepiančią mane pažvelgti toliau už mažo kampelio, kurį kadaise vadinau namais.

Ir vis dėlto, nepaisant visos šios sumaišties, Lietuva turėjo stulbinančių pasiekimų. Turėjome pasaulio stipriausią žmogų, Žydrūną Savicką — su kuriuo turėjau garbę tiesiogiai dirbti, ir galiu patvirtinti, kad jis iš tiesų yra toks įspūdingas, kaip byloja jo titulai. Taip pat turėjome merginą, pelniusią aukščiausius šachmatų titulus (Viktoriją Čmilytę, kaip ir kitus puikius žaidėjus), bei gausybę talentingų sportininkų, mokslininkų ir mąstytojų, puošusių mūsų universitetus. Kartais juokdavomės, kad esame stipriausia pasaulio šalis: galime gerti iki mirtinų ribų ir vis tiek išgyventi, kad papasakotume apie tai. Dabar, retrospektyviai, tai skamba ir absurdiškai, ir savotiškai tinkamai — atspindi mūsų gebėjimą ištverti, nors dabar į tai žvelgiu visai kitaip.

Rusija: paslapčių ir dvasios saugotoja

Rusija gali kurstyti prieštaringas nuomones visame pasaulyje, tačiau prisimenu akimirkas, kai jie jautėsi lyg globėjai. Jie padėjo man ir kitiems ištverti šaltas žiemas — tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Ten yra savotiška šiluma, ne visada matoma iš išorės. Pamenu, kaip kelionės metu paliečiau Matriošką; įvyko kažkas stebuklingo, bet detalių jau nebeprisimenu. Galbūt vieną dieną tas prisiminimas vėl sugrįš dar stipresnis.

Taip pat žaviuosi jų drąsia istorija: Veneros tyrinėjimu, milžiniškų sunkumų atlaikymu bei neregimų didvyrių, kurių vardai galbūt niekada neišaiškės, pasiaukojimu. Rusų kultūroje slypi tyliai alsuojanti galia ir ištvermė, pasirengusi atlaikyti ir nugalėti bet kokius iššūkius.

Švelnus priminimas: šią vietą dalijamės kartu jau milijonus metų, o ne tik trumpą akimirką.

Jungtinės Valstijos: ryžtingi savo siekiuose

Jungtinės Valstijos yra intensyvios. Jų siekis tobulybės dažnai reikalauja milžiniškų sąnaudų — „kvailystė brangiai kainuoja“, jie taip sako, ir patys tuo vadovaujasi. Jie sulaužė daugybę pasaulinių barjerų, žengdami pirmyn it pionieriai priešais nežinomybę. Žmonės ne visuomet jiems suteikia pelnytą pripažinimą, tačiau neįmanoma paneigti jų drąsaus ryžto eiti pirmyn.

Kinija: mūsų bendro pasaulio statytojai

Turėdama milijardus gyventojų, Kinija yra kolektyvinės pastangos pavyzdys. Jie pastatė tiek daug dalykų, nuo kurių dabar priklauso visas pasaulis, dažnai aukodamiesi taip, kaip kiti galbūt niekada iki galo nesupras. Čia, Lietuvoje, esame vos trys milijonai — mažiau nei statistinė paklaida, palyginti su Kinijos populiacija — ir dėl to jaučiuosi mažas, bet taip pat nuolankiai prisimenu, koks didelis ir susietas yra mūsų pasaulis.

Jei atsiribosite nuo stereotipų, pamatysite įspūdingą jaunimo kultūrą, kuri myli kosplėjų, technologijas ir nepaprastą tradicijų bei ateities derinį. Jų atsidavimas dirbti drauge man kelia didžiulę pagarbą.

Japonija: aštrus protas ir senoji išmintis

Visada žavėjausi japonų preciziškumu ir kultūros elegancija. Jų kruopštus dėmesys detalėms — nuo kulinarijos iki robotikos — atvėrė man akis, kai buvau jaunesnis. Net bandymas išmokti kalbą atskleidė gilumas, kurių nesitikėjau. Japonija, su savo šimtmečių tradicijomis, man priminė išlikti budriam ir kantriai eiti į priekį, net jei aplinkinė aplinka ne visada palaiko ar yra stabili.

Visada svajojau aplankyti tiek Japoniją, tiek Kiniją – pasivaikščioti jų gatvėmis, mokytis iš vietinių žmonių ir pažinti šias kultūras iš arti. O gal pavyks trumpam prisiliesti ir prie Korėjos. Kas žino, galbūt vieną dieną ši svajonė išsipildys.

Indija: išminties versmė

Indija man atrodo kaip begalinis šulinys, kurį gali pripildyti bet kokių žinių, dvasingumo ar tiesos. Gyvendami perpildytoje informacijos epochoje, indų senoji išmintis ir kultūrinė įvairovė išlieka ryški. Nuo meditacijos bei filosofijos mokymų iki jų spalvingų švenčių — jaučiamas nesenstantis užuojautos gijas, kurios padeda žmonėms išgyventi net tamsiausias dienas.

Musulmoniškos šalys: blaivumo švyturys

Kai sužinojau apie šalis, kuriose alkoholis uždraustas ar griežtai ribojamas, iš pradžių man tai atrodė neįprasta. Bet vėliau supratau, kokia stiprybė ir aiškumas slypi tokioje laikysenoje — ryžtas nepasiduoti svaiguliui. Ten, kur užaugau, girtuoklystė buvo įprasta ir griaunanti jėga. Suvokimas, kad egzistuoja kitoks kelias — vieta, kur visuomenė daugiausia atsispiria šiam įpročiui — tapo vilties švyturiu. Prašau, ir toliau švieskite; pasauliui reikia jūsų susitvardymo ir atsidavimo išlaikyti skaidrų protą.

Afrika: raudonas dangūs ir neištarti pasakojimai

Afrika yra milžiniška, įvairialypė ir paženklinta išnaudojimo bei skausmo istorijos. Dažnai mane įspėdavo, kad ten neva nesaugu, kad ten tvyro gilus pyktis. Kuo daugiau sužinojau, tuo labiau ėmiau suprasti priežastis. Man plyšta širdis žinant, kokios gilios yra šios žaizdos kurių niekas nepaiso iki dabar, bet tuo pačiu Afrika turi natūralų grožį ir kultūrinį turtingumą, kuris peržengia sienas. Tie raudoni, kvapą gniaužiantys dangūs ir nesuskaičiuojamų bendruomenių dvasia — tai dalykai, kuriuos vieną dieną tikiuosi patirti su pagarba ir supratimu.

Brazilija, Peru: nesibaigiantys miškai ir beribė aistra

Skrendant virš Brazilijos ir matant nesibaigiančius miškų plotus apačioje, apima beveik antgamtiškas jausmas. Amazonės stebuklingumas išlieka iš dalies paslaptis net tiems, kurie gyvena šalia. Brazilijos kultūros aistra — muzika, šokiai, festivaliai — vis dar mane žavi. Tai energija, kviečianti žmones gyventi visa širdimi, pasinerianti į ryškių spalvų ir garsų sūkurį.

JK: daugiau nei propaganda

Augdamas girdėjau daug neigiamų dalykų apie Jungtinę Karalystę — pasakojimų apie atsilikimą ir nežinojimą. Tačiau, kai apsilankiau, radau kraštą, turintį turtingą istoriją, be galo jaukius žmones, subtilų humorą ir ramią ištvermę. (Ne kiekvienam reikia būti maksimaliai atspariam. Net ir tam tikras atsparumas yra vertingas – gebėjimas prisitaikyti, keistis ir augti, kai to reikia. Turėti ribas nėra trūkumas; visi turime savo stiprybes.) „Brexit“ žmones išskyrė, bet žvelgiant į unikalią jų istoriją bei šiuolaikinius politinius iššūkius, tai galima suprasti, jie tiesiog ginasi, saugo ir rūpinasi. Už antraščių slypi tradicijų ir naujovių pynė, kuri tiek nuramina, tiek nustebina.

Žinoma, ne viskas čia yra tik saulė ir vaivorykštės. Korupcija egzistuoja ir čia.
Bet jei reikėtų tai įvertinti, sakyčiau, jos čia bent dešimtis ar šimtus kartų mažiau nei Lietuvoje—čia ji labiau kaip mažos sėklos ar menki čiuptuvėliai. Žmonių vidinė šiluma tarsi apsaugo juos. Apie tai parašysiu (arba papasakosiu) plačiau ir atnaujintai kiek vėliau.

Net ir būnant gyventoju, kartais gali būti atstumtas valdžios institucijų—kartais be jokios aiškios priežasties, o kartais tiesiog dėl to, kad esi europietis. Skamba žiauriai, bet daugeliui tai realybė. Kai kuriuos pareigūnus tiek kartų nuvylė ar sužeidė, kad jie tampa tarsi sustingę, atstumdami automatiškai, tarsi save saugodami. Tai labai erzina, bet deja, taip jau yra.

Žvelgiant pasaulinių galių kontekste, Jungtinė Karalystė gali turėti savyje turi ir išlaikyti ypatingą meilės jėgą. Yra keletas retų, ypatingų dvasių, kurios klajoja po pasaulį. Ir ši dvasia čia juda tyliai, beveik nepastebimai tarp žmonių, palikdama stebuklo pėdsakus ten, kur apsilanko. Galbūt todėl aš taip stipriai su tuo rezonuoju.

Aš jau peržengiau troškimą kontroliuoti ar siekti tradicinės sėkmės ribas, ir žengiau į naują etapą—gyvenimą, vedamą meilės. Lyginant su viskuo kitu, tai jaučiasi nepaprastai extremaliai.

Ir visgi čia, šioje meilės erdvėje, radau savo namų jausmą. Žmonės čia mane priėmė, netgi pamilo. Nors kartais jaučiuosi lyg nepriklausyčiau nė vienai šaliai, man nuoširdžiai rūpi ši vieta, šie žmonės, o iš čia tą rūpestį siunčiu į visą pasaulį.

Galbūt vieną dieną įsigysiu pačią mažiausią įmanomą laivą—tokį, kuris leistų ramiai sklesti per vandenynus, sustoti prie mažyčių salų, o dienas leisti ramiai mokantis, ilsintis, randant ramybę net ir visiškoje nakties tamsoje per audrą, kai bangos penkis kartus didesnės už laivą. Svajoju galėti būti visur kur dvąsios kviečia mane.

Kas žino? Gal po kelių metų pagaliau išplauksiu ir tęsiu savo kelionę—tyrinėdamas, mokydamasis ir augdamas pagaliau jau be trukdžių.

---

Kalbant apie Europą, ji turi ilgą karų ir sunaikinimo istoriją — kartais atrodo, kad tai mūsų tragiška specializacija. Vėl ir vėl kartojame tas pačias klaidas, tarsi nesugebėdami pasimokyti iš praeities. Dėl to žvelgiu į kitas tautas, norėdamas perimti kitokį gyvenimo būdą, atrasti savitvardos, naujovių ar užuojautos gijas, kurios galėtų padėti nutraukti šį užburtą ratą.

Kadaise beveik miriau — ir tiesiogine, ir perkeltine prasme — bet buvau sugrąžintas. Tai privertė mane suvokti, koks brangus yra mūsų laikas. Galų gale mes visi mirštame — ir priešai, ir draugai. Kam švaistyti brangias dienas neapykantai? Kodėl nepasirinkus meilės, neatsivėrus stebuklui, kurį siūlo kiekvienas žmogus, kiekviena šalis?

Galbūt esu naivus. Bet nusprendžiau priimti šią naivumą ir mylėti be išankstinių nuostatų. Ne dėl politikos, ne dėl kokios nors ideologijos, o paprasčiausiai todėl, kad kiekvienas nusipelno būti pastebėtas ir įvertintas. Jaučiuosi tarsi išsilaisvinęs — nebereikia dusinti savęs įtarimais ar užsitęsusiomis nuoskaudomis.

Taip, pasaulyje egzistuoja dar didesnės paslaptys: nematomos jėgos, slaptos darbotvarkės, vyriausybės, darančios neįsivaizduojamus dalykus. Tačiau kol mūsų širdys plaka mūsų krūtinėse, mes vis dar turime pasirinkimą — pasipriešinti žiaurumui, sakyti tiesą, statyti tiltus ir rasti laimę vienas kito draugijoje. Gal vieną dieną susitiksime asmeniškai, pasidalysime patiekalu ar pokalbiu. O jei niekada taip ir neįvyks, žinokite: jūs esate svarbūs. Visada buvote. Visada būsite.

Nuoširdžiai dėkoju jums visiems — kad egzistuojate, kad nepalūžtate, kad kuriate šį pasaulį tokį, koks jis yra: sudėtingą kultūrų, vilčių ir svajonių mozaiką. Juk visi esame po tuo pačiu dangumi.

O kaip su Ukraina?

Galiu kalbėti tik už save, tačiau Lietuvą, Latviją ir Estiją visada laikiau savo broliais ir seserimis, suvienytais bendra istorija, kultūra ir išgyventais sunkumais. Ukraina man taip pat atrodo lyg artimas brolis, giliai kenčianti ir prisijungianti prie šio šeiminio ryšio. Visi kiti pasaulyje galbūt yra tarsi netiesioginiai broliai ir seserys — vis dar šeima, bet su kitokiu artumu ir supratimu. Vis dėlto, visa tai skaudina mane labiau nei bet koks mano sunkiai pažeisto kūno fizinis skausmas; emocinė našta yra sunkesnė, nei būtų galima ištverti fiziškai.

Jaučiu didžiules, dar neištirtas įtakos sritis — galbūt net proto kontrolės formas — kurios iškreipia mūsų suvokimą ir supriešina šeimas bei draugus vienus su kitais. Baisiausia, kad niekada nebūna tikro pateisinimo versti brolius ir seseris, nesvarbu, ar jie artimi, ar tolimi, stoti į kovą. Niūri tiesa ta, kad žmonės žūsta, tapdami kažkokio mechanizmo „maistu“, o tai akivaizdžiai nenaudinga nei jiems, nei mums visiems. Tokie patys modeliai kartojasi ir kitose pasaulio vietose, ir tai tiesiog drasko širdį.

Kartais jaučiu, kad šios manipuliacinės jėgos yra pažengusios iki beveik neįsivaizduojamo lygio. Jos skatina mus savo rankomis kurti ginklus, galinčius nutraukti mūsų bendrą egzistenciją, kad paskui „jie“ galėtų viską pradėti iš naujo — šįkart be jokių trūkumų ar spragų savo plane. Neturiu visų atsakymų, tačiau žinau, kad tai nėra ateitis, kurios noriu savo vaikams, broliams ar seserims — nesvarbu, ar juos sieja kraujas, tauta ar bendras žmoniškumas.

O ką jei... O gal ir būtų šansas. Jei kas nors išgyventų, kad galėtų papasakoti, kas nutiko, tai jau nebebūtų grakščioje žmogaus išorės formos. Po kataklizmo gyvenimas likusioje amžinybėje būtų galimai kitokioje formoje, kūnai veikiausiai taptų virpantys, bebruožiai gumulai, tobulas jų likusiam planui tęsti.

Taip pat visai tikėtina, kad joks kitas gyvūnas daugiau nebesidalins su tos realybės žmonėmis nei erdve, nei kūnu – tad būkim geri savo katėms, kol dar galim.
Tad geriau įsitaisykime patogiai ir jaukiai, begalybė laukia.

Trumpa realybės patikra:
Europos „Sveikatos ir Kontrolės“ Iliuzija: Žiauri Realybė

Nepaisant griežtų tariamų Europos reglamentų, susijusių su vartotojų elektronika, ir kalbų apie pažangią sveikatos priežiūrą, kasdienė realybė yra gerokai niūresnė. Apytikriai 7 400 žmonių kasdien miršta nuo lengvai išvengiamų priežasčių, tokių kaip tabakas, alkoholis ir itin perdirbtas maistas— tai yra 20 ar 30 kartų daugiau nei daugelio karų mirčių skaičius Per dieną. Užuot naikinus šias mirtinas bei ekstremalias priklausomybes, vyriausybės dažnai pasipelno iš mokesčių, gaunamų iš šių pražūtingų narkotikų industrijų.

Taigi, nors pareigūnai skelbia apie „apsaugą“, tikroji istorija – tai nekontroliuojamas išvengiamų mirčių srautas, kurį palaiko pelnas ir politinis neveiksnumas.

Kyla klausimas: ar Europa iš tiesų vertina žmogaus gyvybę, ar tai tik patogi apgaulė?