Neuroplastiškumas ir mokymasis visą gyvenimą:
Kaip smegenys prisitaiko ir auga bet kuriame amžiuje
Nedaug šiuolaikinės neurologijos atradimų sukėlė tiek daug optimizmo kaip neuroplastiškumo sąvoka – gebėjimas keisti smegenų struktūrą ir funkciją reaguojant į patirtį. Kadaise manyta, kad smegenys po vaikystės yra beveik „užfiksuotos“, tačiau dabar žinoma, jog net ir suaugusiųjų smegenys nuolat persitvarko – formuoja naujus neuronų takus, o nebenaudojamus – pašalina. Šis prisitaikymas leidžia mums mokytis naujų įgūdžių, atsigauti po smegenų sužalojimo ir netgi atitolinti su amžiumi susijusį pažinimo silpnėjimą. Supratimas apie neuroplastiškumą iš esmės pakeitė švietimą, reabilitaciją ir asmeninį tobulėjimą, nes įrodė, kad niekada nevėlu keisti savo smegenis ir stiprinti gebėjimus.
Turinys
- Įvadas: Nauja smegenų mokslo era
- Istorinė plastiškumo raida
- Neuroplastiškumo mechanizmai
- Veiksniai, lemiantys smegenų prisitaikymą
- Mokymosi visą gyvenimą galimybės
- Neuroplastiškumas atsigavime ir reabilitacijoje
- Praktiniai būdai skatinti smegenų plastiškumą
- Naujos ribos: šiuolaikiniai smegenų plastiškumo tyrimai
- Išvados
1. Įvadas: Nauja smegenų mokslo era
XX amžiaus viduryje buvo manoma, kad po tam tikro „kritinio periodo“ vaikystėje suaugusio žmogaus smegenys tampa beveik nekintančios – tai buvo gera žinia tiems, kas anksti išmoko keletą kalbų, bet nedžiugino tų, kurie norėjo vėliau išmokti sudėtingų dalykų. Insultą ar trauminę smegenų traumą patyrusiems pacientams dažnai sakydavo, kad atsigavimas bus ribotas. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis atlikti tyrimai nuolat paneigia šias prielaidas, parodydami, kad smegenys nėra statiškai nykstančios su amžiumi – jos gali reorganizuoti savo nervinius tinklus, auginti naujas jungtis ir modifikuoti senas, reaguodamos į treniruotes, patirtį ir netgi proto mankštą.
Neuroplastiškumas svarbus ne tik laboratorijoje. Pedagogams jis parodo galimybę ugdyti lankstų mąstymą ir įvairius mokymosi stilius viso gyvenimo metu. Gydytojams – viltį pasinaudoti plastiškumu reabilitacijoje po insulto ar gydant psichikos sveikatą. Kiekvienam žmogui – įkvėpimą nuolat mokytis, būti kūrybingiems ir tobulėti. Šiame straipsnyje aiškinama, kaip smegenys keičiasi ir ką galime daryti, kad maksimaliai išnaudotume savo „plastišką“ potencialą.
2. Istorinė plastiškumo raida
Ankstyvas neuroplastiškumo užuominas pastebėjo tokie neurologijos pradininkai kaip Santiago Ramón y Cajal XIX a. pabaigoje. Nors jis pripažino neuronų augimą ir pokyčius besivystančiose smegenyse, ilgą laiką vyravo požiūris, kad suaugusiųjų neuronai yra nekintantys ir nepajėgūs struktūriniams pokyčiams.1 XX a. viduryje Donaldo Hebbo tyrimai apie mokymąsi ir neuronų ryšius atvėrė kelią dinamiškesniam požiūriui: „ląstelės, kurios aktyvuojasi kartu, jungiasi stipriau.“2 Ši aksioma numatė sinapsinių jungčių lankstumą ir tapo šiuolaikinių mokymosi teorijų pagrindu.
Tačiau tik XX a. 7–8 dešimtmetyje tyrimai su gyvūnais, pvz., Marko Rosenzweigo eksperimentai, parodę, kad žiurkės praturtintoje aplinkoje turi storesnę žievę ir daugiau sinapsių, sulaukė didesnio dėmesio.3 Vėliau žmonėms atlikti tyrimai – pvz., motorinių ar sensorinių žemėlapių reorganizacija po galūnės amputacijos ar naujų neuronų atsiradimas suaugusiųjų hipokampe – sukėlė tikrą revoliuciją požiūryje į suaugusio žmogaus smegenis.4 Šie atradimai paneigė ilgalaikius dogmas ir paskatino tyrimus, kurie vyksta iki šiol.
3. Neuroplastiškumo mechanizmai
Smegenų plastiškumas gali būti suprantamas įvairiais lygiais: molekuliniu, ląsteliniu, sinapsiniu ir tinkliniu. Nors šie procesai yra sudėtingi ir persipynę, šiame skyriuje apžvelgiami pagrindiniai mechanizmai, kaip neuronų takai prisitaiko prie vidaus ir išorės veiksnių.
3.1 Sinapsinis plastiškumas
Sinapsinis plastiškumas – tai sinapsių (specialių jungčių tarp neuronų) gebėjimas laikui bėgant stiprėti arba silpnėti priklausomai nuo jų naudojimo. Pagrindiniai procesai yra:
- Ilgalaikis potencijavimas (LTP): nuolatinis sinapsės stiprumo padidėjimas po kartotinio stimuliavimo. Dažnai tiriamas hipokampe ir laikomas pagrindiniu atminties susidarymo mechanizmu.5
- Ilgalaikė depresija (LTD): ilgalaikis sinapsės efektyvumo sumažėjimas. LTD padeda tikslinti neuronų tinklus ir užkerta kelią per dideliam sužadinimui.
Molekuliniu lygmeniu šie procesai apima receptorių kiekio (ypač NMDA ir AMPA glutamato receptorių), genų raiškos ir baltymų sintezės pokyčius, lemiančius sinapsės persitvarkymą.
3.2 Struktūriniai pokyčiai
Be sinapsių stiprumo, neuronai gali keisti struktūrą: dendritiniai spygliukai gali augti, trauktis ar šakotis reaguodami į patirtį ar žalą.6 Aksonai taip pat gali formuoti naujas šakas, užmegzti ryšius su netekusiomis inervacijos sritimis – tai itin svarbu po pažeidimų ar amputacijų. Šis persitvarkymas leidžia didelio masto smegenų žievės reorganizaciją – pvz., kaip sensorinė žievė gali perskirstyti funkcijas po galūnės netekimo, arba kaip kalbos apdorojimas gali persikelti į gretimas sritis po insulto.
3.3 Suaugusiųjų neurogenezė
Nors anksčiau buvo laikyta neįmanoma, dabar žinoma, kad net ir suaugusių žmonių smegenyse (kaip ir kitų žinduolių) nauji neuronai gimsta bent dviejose srityse: hipokampo dantytojoje giroje ir pošoninio skilvelio zonoje, aprūpinančioje uoslės takus.4 Suaugusiųjų neurogenezės tempą lemia mankšta, stresas ir aplinkos praturtinimas. Nors jos reikšmė žmonėms vis dar tyrinėjama, yra įrodymų, kad nauji neuronai gali padėti atskirti panašias patirtis ir reguliuoti emocijas.
3.4 Glijos ir pagalbinės funkcijos
Tradiciškai manyta, kad glijos – tiesiog „pagalbinės ląstelės“, tačiau dabar žinoma, kad astrocitai, oligodendrocitai, mikroglija aktyviai dalyvauja smegenų plastiškume. Astrocitai reguliuoja sinapsių veiklą ir kraujotaką, oligodendrocitai formuoja mieliną, spartinantį signalų perdavimą, o mikroglija reaguoja į žalą ar infekcijas, šalindama nereikalingas sinapses.7 Šios ląstelės kolektyviai sukuria palankią aplinką neuronų augimui ir signalų perdavimui.
4. Veiksniai, lemiantys smegenų prisitaikymą
Neuroplastiškumas yra ne tik vidinė neuronų savybė, bet ir genetikos, aplinkos bei gyvenimo būdo rezultatas. Net vienodi dvyniai, turintys tuos pačius genus, gali išsiugdyti skirtingą smegenų architektūrą, jei auga skirtingose sąlygose. Tuo tarpu vieno žmogaus smegenys gali smarkiai keistis per gyvenimą, jei keičiasi įpročiai arba patiriami sukrėtimai.
4.1 Patirtis ir mokymasis
Posakis „praktika daro meistrą“ atspindi biologinę tiesą: nuolat atliekant tam tikrą veiklą (pvz., grojant pianinu ar sprendžiant matematikos uždavinius) stiprinami ir tobulinami atitinkami neuronų tinklai. Netgi smegenų žievės plotas gali padidėti – pvz., styginių instrumentų muzikantų žievės atvaizdavimas kairiai rankai (kuria atliekamas sudėtingas grojimas) yra didesnis nei nemuzikantų.8
4.2 Genetika ir epigenetika
Genetika lemia pagrindą, kiek lengvai žmogaus smegenys gali keistis. Tačiau epigenetiniai mechanizmai – kai aplinkos ir patirties veiksniai įjungia ar išjungia tam tikrus genus – taip pat svarbūs. Pavyzdžiui, lėtinis stresas slopina neuronų augimui būtinų genų raišką, o praturtinta aplinka skatina tokių augimo faktorių kaip BDNF sintezę.9
4.3 Aplinkos praturtinimas ir stresas
Tyrimai su gyvūnais, augintais „praturtintoje“ aplinkoje (su žaislais, kopėčiomis, bėgimo rateliais, draugais), parodė storesnę žievę, daugiau sinapsių neuronui ir geresnius mokymosi rezultatus nei „skurdžioje“ aplinkoje.3 Žmonių tyrimai rodo, kad socialiai ir kognityviai aktyvi aplinka stiprina plastiškumą, o nuolatinis stresas ar chaotiška aplinka – slopina. Hormonai, tokie kaip kortizolis, ilgainiui mažina dendritų kiekį hipokampe.
4.4 Mityba ir fizinis aktyvumas
Subalansuota mityba, gausi omega‑3 riebalų rūgščių, antioksidantų ir vitaminų, palaiko smegenų funkciją ir neuroplastiškumą. Tam tikrų vitaminų (pvz., B grupės) trūkumas gali pabloginti mielino vientisumą ar neuromediatorių gamybą, apsunkinti mokymąsi ir atmintį. Fizinis aktyvumas – dar vienas galingas veiksnys, didinantis kraujotaką, deguonies tiekimą ir BDNF kiekį, skatinantis sinapsių augimą ir, galbūt, suaugusiųjų neurogenezę.10
5. Mokymosi visą gyvenimą galimybės
Priešingai nei manyta anksčiau, kad dauguma įgūdžių įgyjama vaikystėje, žmogaus smegenys niekada nepraranda gebėjimo prisitaikyti prie naujų iššūkių. Nors egzistuoja kritiniai periodai – pvz., kalbai ar regėjimui išmokti – bendras mokymosi potencialas išlieka visą gyvenimą, priklausomai nuo praktikos, aplinkybių ir motyvacijos.
5.1 Kritiniai periodai ir nuolatinis mokymasis
Kritiniai arba „jautrūs“ periodai – tai langai ankstyvame gyvenime, kai tam tikroms funkcijoms, pvz., dvejopam regėjimui ar gimtosios kalbos garsų atskyrimui, smegenys ypač plastiškos.11 Neįgijus patirties šiuo metu, gali likti ilgalaikių sutrikimų. Tačiau ir suaugusieji gali išmokti naujų kalbų ar adaptuoti regėjimą po vėlyvos operacijos – rodo, kad šie langai neužsiveria, o tik susiaurėja su amžiumi.
5.2 Naujų įgūdžių įsisavinimas suaugus
Nuo tango šokio iki programavimo – suaugę žmonės visiškai pajėgūs formuoti naujus neuronų tinklus. Pagrindinis skirtumas – suaugusiesiems dažnai reikia labiau koncentruotos praktikos ir pasikartojimo, kad susidarytų tokie stiprūs tinklai, kokius vaikai įgyja greičiau. Kita vertus, suaugusiųjų smegenys gali taikyti strateginį požiūrį, pasitelkti esamas žinias ir taip išmokti sudėtingus dalykus (pvz., aukšto lygio profesinius ar akademinius įgūdžius).
5.3 Kognityvinio rezervo stiprinimas
„Kognityvinis rezervas“ – tai smegenų gebėjimas atlaikyti su amžiumi susijusius pokyčius ar nedideles patologijas neparodant demencijos simptomų. Tyrimai rodo, kad tęstinis mokymasis, protinė veikla, socialinis aktyvumas ir dvikalbystė didina kognityvinį rezervą, vėluodami atminties silpnėjimą senatvėje.12 Šį efektą lemia per gyvenimą susiformavę papildomi tinklai ir gebėjimas kompensuoti – tai aktyvaus neuroplastiškumo požymiai.
6. Neuroplastiškumas atsigavime ir reabilitacijoje
Neuroplastiškumas svarbus ne tik kasdieniam mokymuisi. Jis leidžia nervų sistemai persitvarkyti po sužalojimų, atkurti funkcijas alternatyviais takais ar iš naujo aktyvinti „užmigdytas“ sritis. Tai itin aktualu insulto, trauminės smegenų traumos, Parkinsono ir kitų ligų atvejais.
6.1 Insultas ir trauminiai smegenų pažeidimai
Jei insultas pažeidžia judėjimą ar kalbą valdančią sritį, kitos smegenų sritys gali dalinai perimti funkciją, arba nepažeisti neuronai šalia pažeidimo gali sukurti naujas jungtis.13 Reabilitacijos programos, paremtos užduočių specifiniu, kartotiniu mokymu, išnaudoja šį principą: pacientai nuolat atlieka judesių ar kalbos pratimus, skatindami motorinių ar kalbos tinklų reorganizaciją.
Technologijos, pvz., virtualios realybės simuliacijos ar robotizuoti egzoskeletai, dar labiau sustiprina šį efektą, suteikdami intensyvią ir grįžtamuoju ryšiu pagrįstą patirtį. Ribojamo judėjimo terapija (kai sveika galūnė yra apribota, kad pacientas būtų priverstas naudoti pažeistąją) taip pat išnaudoja plastiškumą, skatindama smegenis iš naujo pertvarkyti motorinius tinklus.
6.2 Neurodegeneracinės ligos
Nors Alzheimerio ar Parkinsono ligos pasižymi nuolatiniu neuronų ir neuromediatorių praradimu, plastiškumas gali padėti sumažinti kai kuriuos funkcinius sutrikimus. Pvz., kognityviniai mokymai ankstyvoje Alzheimerio stadijoje padeda palaikyti atminties tinklus ir atitolinti didesnius sutrikimus.14 Fizinė terapija ir pratimai gali palaikyti motorines funkcijas sergant Parkinsonu. Nors šios priemonės neišgydo ligų, jos ženkliai pagerina gyvenimo kokybę, remiantis likusiu neuronų lankstumu.
6.3 Psichikos sveikata ir emocinis atsparumas
Netgi psichikos ir emocinis atsparumas priklauso nuo plastiškumo. Nuolatinis stresas ar trauma keičia limbinės sistemos (pvz., amygdalos, hipokampo, prefrontalinės žievės) tinklus, atsakingus už baimę ir nuotaiką.15 Tačiau tikslinės intervencijos – pvz., kognityvinė elgesio terapija, dėmesingumo pratybos ar ekspozicijos terapija – palaipsniui pertvarko šiuos tinklus, mažindamos nerimo ar depresijos simptomus. Antidepresantai taip pat skatina sinapsinį plastiškumą didindami neurotrofinių faktorių kiekį. Taigi įgimtas smegenų lankstumas tampa stipria atkūrimo ir ilgalaikio atsparumo priemone.
7. Praktiniai būdai skatinti smegenų plastiškumą
Didinti neuroplastiškumą galima ne laukiant, kol smegenys „pačios persitvarkys“, o aktyviai skatinant prisitaikymą – mokantis naujų įgūdžių, aštrinant mąstymą ar atstatant prarastas funkcijas. Žemiau – keletas moksliškai pagrįstų praktikų, tinkamų visam gyvenimui.
7.1 Dėmesingumas ir meditacija
Meditacijos – nuo susitelkusio dėmesio iki atviro stebėjimo – neurovaizdinimo tyrimuose rodo pilkosios medžiagos padidėjimą srityse, susijusiose su dėmesiu, emocijų reguliacija ir savimonės pojūčiu (pvz., priekinė cingulinė žievė, insula, hipokampas).16 Reguliarūs medituotojai dažnai pasižymi didesniu atsparumu stresui, kas sumažina kortizolio kiekį, slopinantį neuronų augimą. Laikui bėgant dėmesingumas padeda sureguliuoti autonominę nervų sistemą ir emocijas – tai pagrindinės plastiškumo formos.
7.2 Kognityvinis treniravimas ir proto žaidimai
Daugybė komercinių „proto lavinimo“ programėlių žada padidinti IQ ar atmintį. Nors įrodymai apie plataus masto naudą nevienareikšmiai, kai kurie struktūruoti užsiėmimai – pvz., „dual-n‑back“, darbo atminties pratimai ar gilus šachmatų studijavimas – gali pagerinti tam tikras kognityvines funkcijas ir, kartais, giminingas sritis.17 Svarbiausia – nuosekliai ir palaipsniui didinti užduočių sudėtingumą, kad smegenys būtų tikrai lavinamos.
7.3 Kalbų ir muzikos mokymasis
Kalbų mokymasis – klasikinis plastiškumo pavyzdys, kai persitvarko fonologinio apdorojimo, gramatikos, žodyno tinklai. Suaugusieji, įvaldę naujas kalbas, dažnai turi didesnės pilkosios medžiagos tūrį kairiojoje apatinėje parietalinėje ar viršutinėje smilkinio srityje. Muzikos mokymas taip pat aktyvina klausos, motorikos ir daugiamodalio integravimo tinklus, lavina laiką ir vykdomąsias funkcijas. Abi sritys – kalbos ir muzika – teikia stiprų, daugiaplanį stimulą smegenų lankstumui.
7.4 Socialinis aktyvumas ir bendruomenė
Reguliarus bendravimas stiprina kognityvinį rezervą, nes reikalauja greito emocijų atpažinimo, įsijautimo ir socialinės atminties (vardai, asmeninės istorijos, pripažinimo signalai). Socialinis aktyvumas taip pat siejamas su mažesne demencijos rizika vyresniame amžiuje, tikėtina, dėl visapusiškos protinės ir emocinės stimuliacijos.18
8. Naujos ribos: šiuolaikiniai smegenų plastiškumo tyrimai
Mokslininkai nuolat atranda naujų plastiškumo dimensijų tiek laboratorijoje, tiek klinikoje. Štai keletas naujausių tyrimų krypčių:
- Optogenetika ir neurogrįžtamasis ryšys: Įrankiai, leidžiantys realiu laiku keisti nervinius tinklus gyvūnams ir žmonėms, žadantys taikinių terapijas ar įgūdžių stiprinimą.
- Transkranialinė magnetinė stimuliacija (TMS): Neinvaziniai magnetiniai impulsai gali laikinai slopinti ar aktyvinti žievės sritis, padėti reabilitacijai po insulto ar netgi skatinti mokymąsi – ši sritis vis dar tyrinėjama.
- Smegenų–kompiuterio sąsajos (BCI): Neuronaliniai implantai, verčiantys mintis į skaitmeninius signalus, rodo smegenų gebėjimą integruoti naujus grįžtamojo ryšio ciklus.
- Psychedelikų tyrimai: Pirminiai duomenys rodo, kad klasikiniai psichodelikai (pvz., psilocibinas) gali atverti kritiniams periodams būdingą plastiškumą ar skatinti dendritų ataugų augimą kontroliuojamomis sąlygomis.19
Nors šie metodai kelia etinių ir techninių iššūkių, jie patvirtina pagrindinę idėją: suaugusio žmogaus smegenys yra toli gražu ne statiškos, o mes tik pradedame išnaudoti visą jų prisitaikymo galią.
9. Išvados
Neuroplastiškumas keičia mūsų požiūrį į smegenis – jos nėra griežtai nustatytų grandinių rinkinys, o nuolat besikeičiantis, besiadaptuojantis organas. Dėl jo mes galime išmokti kalbų, groti instrumentais ar atrasti naujus pomėgius net sulaukę 60 ar 70 metų. Jis leidžia terapeutams kurti reabilitacijos programas insultą patyrusiems žmonėms, gydytojams – pertvarkyti emocinių tinklų veiklą psichikos ligų atveju. Jis taip pat įgalina kiekvieną iš mūsų, nesvarbu, koks amžius, sąmoningai tobulinti savo protą per praktiką, naują patirtį, dėmesingumą ir praturtintą aplinką.
Žinoma, neuroplastiškumas turi ir praktinių ribų – amžius, genetika, sveikata, aplinka gali padėti arba riboti šį prisitaikymą. Tačiau svarbiausia žinia – viltinga: galimybė nuolat augti. Mokslas šiandien pagrindžia optimistišką požiūrį, kad niekada nevėlu mokytis ar atsigauti. Su pastangomis smegenų „laidai“ galima paskatinti kurtis naujoms jungtims – tai galinga transformacijos galimybė, kurią tik pradedame pilnai suprasti. Nesvarbu, ar esate studentas, atrandantis naujus talentus, vidurio amžiaus profesionalas ar pacientas, atkuriantis kasdienius įgūdžius po traumos – neuroplastiškumo pažadas įrodo žmogaus atsparumą ir augimą visą gyvenimą.
Šaltiniai
- De Felipe, J. (2006). Brain plasticity and mental processes: Cajal again. Nature Reviews Neuroscience, 7(10), 811–817.
- Hebb, D. O. (1949). The Organization of Behavior. Wiley.
- Rosenzweig, M. R., Bennett, E. L., & Diamond, M. C. (1972). Brain changes in response to experience. Scientific American, 226(2), 22–29.
- Eriksson, P. S., ir kt. (1998). Neurogenesis in the adult human hippocampus. Nature Medicine, 4(11), 1313–1317.
- Bliss, T. V. P., & Lomo, T. (1973). Long-lasting potentiation of synaptic transmission in the dentate area of the anaesthetized rabbit following stimulation of the perforant path. Journal of Physiology, 232(2), 331–356.
- Holtmaat, A., & Svoboda, K. (2009). Experience-dependent structural synaptic plasticity in the mammalian brain. Nature Reviews Neuroscience, 10(9), 647–658.
- Allen, N. J., & Barres, B. A. (2009). Neuroscience: Glia—more than just brain glue. Nature, 457(7230), 675–677.
- Elbert, T., ir kt. (1995). Increased cortical representation of the fingers of the left hand in string players. Science, 270(5234), 305–307.
- Fagiolini, M., ir kt. (2009). Epigenetic influences on brain development and plasticity. Current Opinion in Neurobiology, 19(2), 207–212.
- Cotman, C. W., & Berchtold, N. C. (2002). Exercise: A behavioral intervention to enhance brain health and plasticity. Trends in Neurosciences, 25(6), 295–301.
- Hensch, T. K. (2004). Critical period regulation. Annual Review of Neuroscience, 27, 549–579.
- Stern, Y. (2009). Cognitive reserve. Neuropsychologia, 47(10), 2015–2028.
- Nudo, R. J. (2013). Recovery after brain injury: mechanisms and principles. Frontiers in Human Neuroscience, 7, 887.
- Clare, L., & Woods, R. T. (2004). Cognitive training and cognitive rehabilitation for people with early-stage Alzheimer’s disease: A review. Neuropsychological Rehabilitation, 14(4), 385–401.
- McEwen, B. S. (2012). The ever-changing brain: Cellular and molecular mechanisms for the effects of stressful experiences. Developmental Neurobiology, 72(6), 878–890.
- Tang, Y. Y., Hölzel, B. K., & Posner, M. I. (2015). The neuroscience of mindfulness meditation. Nature Reviews Neuroscience, 16(4), 213–225.
- Au, J., ir kt. (2015). Improving fluid intelligence with training on working memory: a meta-analysis. Psychonomic Bulletin & Review, 22(2), 366–377.
- Fratiglioni, L., Paillard‑Borg, S., & Winblad, B. (2004). An active and socially integrated lifestyle in late life might protect against dementia. Lancet Neurology, 3(6), 343–353.
- Ly, C., ir kt. (2018). Psychedelics promote structural and functional neural plasticity. Cell Reports, 23(11), 3170–3182.
Atsakomybės ribojimas: Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia profesionalios medicininės konsultacijos. Dėl rūpesčių dėl smegenų sveikatos, atsigavimo po traumos ar bet kokios ligos būtinai pasitarkite su kvalifikuotu sveikatos priežiūros specialistu.
- Apibrėžimai ir požiūriai į intelektą
- Smegenų anatomija ir funkcijos
- Intelekto Tipai
- Intelekto Teorijos
- Neuronoplastika ir Viso Gyvenimo Mokymasis
- Kognityvinis Vystymasis per Visą Gyvenimą
- Genetika ir Aplinka Intelekte
- Intelekto Matavimas
- Smegenų Bangos ir Sąmonės Būsenos
- Kognityvinės Funkcijos