Krinoidas
Linas JuozėnasShare
Krinoidas
Krinoidai – jūriniai dygiaodžiai, artimi jūrų žvaigždėms ir jūrų ežiams. Jų kūną sudarė taurelė, plunksniškos rankos ir daugelio rūšių ilgas stiebelis, kuriuo gyvūnas tvirtinosi prie jūros dugno. Šį stiebelį sudarė dešimtys ar šimtai kalcitinių narelių. Gyvūnui žuvus jungiamieji audiniai suirdavo, o stiebelis subyrėdavo į mažus diskus. Dėl to fosiliniuose kalkakmeniuose dažniausiai randamas ne visas krinoidas, o daugybė jo stiebo narelių, kurių centre matoma apvali, penkiakampė ar žvaigždę primenanti anga.
Ne augalas, nors jo forma priminė ant stiebo išaugusią jūros gėlę
Krinoidai priklauso dygiaodžiams. Tai ta pati didelė gyvūnų grupė, kuriai priklauso jūrų žvaigždės, jūrų ežiai ir jūrų agurkai.
Daugelis senovinių krinoidų stiebeliu tvirtinosi prie jūros dugno. Viršuje buvo taurelės formos kūnas, iš kurio augo plunksniškos rankos.
Rankos gaudė vandenyje plaukiojančias maisto daleles ir nukreipdavo jas į burną. Dėl gėlę primenančios išvaizdos stiebeliniai krinoidai dažnai vadinami jūrų lelijomis.
Krinoido esmė: tai gyvūnas, kurio skeletą sudarė daugybė tarpusavyje sujungtų kalcitinių plokštelių ir narelių.
Taurelė
Centrinė kūno dalis, saugojusi svarbiausius organus ir laikiusi rankas.
Plunksniškos rankos
Lanksčios šakotos galūnės filtravo iš vandens smulkias maisto daleles.
Stiebelis
Iš kalcitinių narelių sudaryta atrama, daugeliui rūšių padėjusi iškilti virš jūros dugno.
Vientisą gyvūną laikė šimtai mažų mineralinių detalių
Kolumnalės
Stiebo nareliai dažniausiai buvo disko, cilindro ar žvaigždėto daugiakampio formos.
Centrinė anga
Narelio viduryje esantis kanalas galėjo būti apvalus, penkiakampis ar aiškiai žvaigždiškas.
Penkių spindulių planas
Kaip ir kitiems dygiaodžiams, krinoidams būdinga penkių dalių kūno sandaros simetrija.
Lankstūs sujungimai
Gyvam gyvūnui narelius jungė audiniai, leidę stiebeliui šiek tiek judėti srovėje.
Greitas subyrėjimas
Po žūties minkštieji audiniai suirdavo, todėl skeletas dažnai išsiskaidydavo į daugybę dalių.
Retas visas skeletas
Pilni krinoidai išlieka tik tada, kai organizmas labai greitai palaidojamas smulkiomis nuosėdomis.
Biologinė forma, išsaugota kalcito kristalinėje medžiagoje
| Fosilijos tipas | Mineralizuotas jūrinio dygiaodžio skeletas arba jo fragmentai |
|---|---|
| Pagrindinė sudėtis | Kalcio karbonatas – CaCO₃ |
| Vyraujantis mineralas | Kalcitas |
| Kietumas | Apie 3 pagal Moso skalę, jei skeletas išlikęs kalcitinis |
| Tankis | Apie 2,7 g/cm³, priklausomai nuo fosilizacijos ir aplinkinės uolienos |
| Dažna forma | Diskai, žvaigždės, cilindrai, stiebo segmentai ir taurelės fragmentai |
| Spalvos | Balta, kreminė, pilka, ruda, juoda, gelsva ar rausva |
| Blizgesys | Matinis, vaškiškas arba švelniai stikliškas perpjautame paviršiuje |
| Skaidrumas | Dažniausiai nepermatomas |
| Skiriamasis ženklas | Centrinė anga ir pasikartojantis radialinis stiebo narelio raštas |
Gyvūnas subyra į narelius, o jūros dugno nuosėdos pamažu paverčia juos uolienos dalimi
Krinoidas žūsta
Kūnas nusėda ant jūros dugno arba yra pernešamas srovės.
Suyra jungiamieji audiniai
Stiebelis, taurelė ir rankos išsiskaido į atskiras kalcitines plokšteles.
Nareliai palaidojami
Juos užkloja kalkingas dumblas, smėlis ar kitos jūros dugno nuosėdos.
Nuosėdos sutvirtėja
Didėjantis slėgis ir mineralinis cementas paverčia nuosėdas kalkakmeniu.
Kalcitas persikristalizuoja
Pirminė mikrostruktūra gali išlikti arba būti iš dalies pakeista naujesniu kalcitu.
Erozija atveria fosiliją
Po milijonų metų uoliena pasiekia paviršių, o joje pasirodo diskai ir žvaigždiški pjūviai.
Kai kuriuose sluoksniuose stiebo narelių tiek daug, kad jie tampa pačia uoliena
Krinoidai ypač gausiai gyveno paleozojaus jūrose. Kai kur jų kolonijos ir skeletų liekanos kaupėsi didžiuliais kiekiais.
Bangos bei srovės išrūšiuodavo stiebo narelius ir sukoncentruodavo juos jūros dugno sluoksniuose. Vėliau šios sankaupos sutvirtėdavo į krinoidinį kalkakmenį.
Tokios uolienos paviršiuje galima matyti šimtus baltų, pilkų ar tamsių apskritimų. Kiekvienas jų yra mažas kadaise gyvavusio organizmo fragmentas.
Vienas krinoido narelis atrodo kuklus, tačiau milijonai jų gali sudaryti ištisą kalkakmenio sluoksnį.
Ordovikas
Krinoidai jau buvo svarbi senovinių jūrų ekosistemų dalis.
Silūras ir devonas
Įvairios jų grupės klestėjo šiltose, sekliose jūrose.
Karbonas
Kai kuriuose regionuose susidarė itin stori krinoidinio kalkakmenio telkiniai.
Jūrų lelijos neišnyko – jų giminaičiai iki šiol siūbuoja šiuolaikinių vandenynų srovėse
Krinoidų vardas kilęs iš graikiško žodžio, siejamo su lelija. Jis atspindi gėlę primenančią stiebelinių formų išvaizdą.
Nors fosilijose krinoidai ypač gausūs, jų grupė neišnyko. Šiuolaikinėse jūrose tebegyvena stiebelinės jūrų lelijos ir laisviau judančios plunksninės žvaigždės.
Daug gyvų rūšių slepiasi gilesniuose vandenyse, tačiau kai kurios plunksninės žvaigždės gyvena ir šiltuose sekliuose rifuose.
Krinoido fosilija nėra vien išnykusio pasaulio ženklas. Ji priklauso gyvūnų linijai, kuri Žemės jūrose išliko šimtus milijonų metų.
Žvaigždės jūros dugne
Senovinėje jūroje augo aukšta jūrų lelija. Jos stiebelį sudarė daugybė mažų narelių.
Kiekvienas narelis manė, kad yra per mažas, kad turėtų reikšmę.
„Aš tik vienas diskas“, – sakė vienas.
„Aš tik maža žvaigždė“, – sakė kitas.
Tačiau be jų stiebelis nebūtų pakėlęs taurelės virš dugno, o plunksniškos rankos nebūtų pasiekusios srovės.
Kai jūrų lelija subyrėjo, jos nareliai liko nuosėdose. Po milijonų metų jie vėl pasirodė akmens paviršiuje kaip mažos žvaigždės.
Tada kiekvienas suprato: dalis gali netekti senos vietos ir vis tiek išsaugoti visumos atminimą.
Tai nėra sena legenda. Tai kūrybinis pasakojimas, įkvėptas tikros krinoido skeleto sandaros.
Tęstinumas, bendras stuburas ir mažų dalių gebėjimas išlaikyti didelę kryptį
Šiuolaikinėje simbolinėje kalboje krinoido fosilija gali būti siejama su istorijos tęstinumu, vidine atrama, bendru darbu ir gebėjimu iš atskirų etapų sudaryti vieną prasmingą gyvenimo liniją. Tai kūrybinė interpretacija, o ne moksliškai patvirtintas poveikis žmogui.
Mažos dalys
Vienas narelis atrodo kuklus, tačiau daugybė jų gali išlaikyti visą gyvą struktūrą.
Tęstinumas
Fosilija jungia senovinę jūrą su dabartimi ir primena, kad kai kurios linijos nenutrūksta.
Vidinis stuburas
Stiebelio vaizdinys gali simbolizuoti atramą, kuri leidžia iškilti virš aplinkos triukšmo.
Penkių krypčių centras
Žvaigždiška anga gali priminti vieną centrą, iš kurio galima pasirinkti kelias kryptis.
Prisitaikymas prie srovės
Gyvas krinoidas ne kovojo su kiekviena banga, o išnaudojo srovę maistui pasiekti.
Išlikusi atmintis
Net atsiskyręs narelis gali pasakoti apie visą organizmą ir seniai išnykusią jūrą.
Tęstinumo ritualas
Ši sausa simbolinė praktika skirta darbui ar gyvenimo keliui, kuris atrodo sudarytas iš pernelyg mažų, tarpusavyje nesusijusių žingsnių.
Ko reikės
- vienos krinoido fosilijos;
- popieriaus lapo;
- rašiklio;
- vieno ilgiau kuriamo tikslo.
Penki nareliai
Nubrėžkite penkis apskritimus vienoje linijoje. Kiekviename įrašykite po vieną jau atliktą veiksmą, net jeigu jis atrodo mažas.
Kitas segmentas
Prie linijos galo pridėkite šeštą apskritimą ir jame užrašykite artimiausią konkretų žingsnį.
Užkalbėjimas
Padėkite fosiliją ties šeštuoju apskritimu ir tris kartus ištarkite:
Dalį prie dalies ramiai jungiu,
savo krypties nenutraukiu.
Užbaigimas
Pasakykite: „Mažas žingsnis nėra atskiras, kai jis priklauso mano pasirinktai linijai.“
Dažniausiai kylantys klausimai apie krinoidus
Ar krinoidas buvo augalas?
Kodėl jis vadinamas jūrų lelija?
Iš ko sudarytas krinoido skeletas?
Kas yra apvalūs diskai akmenyje?
Kodėl kai kuriuose nareliuose matoma žvaigždė?
Ar krinoidai visiškai išnyko?
Kas yra krinoidinis kalkakmenis?
Ką krinoido fosilija simbolizuoja šiuolaikinėje vaizduotėje?
Krinoido fosilija išsaugo ne tik vieną gyvūną, bet ir visą jūros dugno bendruomenės ritmą
Krinoidas gyveno kaip lanksti, plunksniška jūros būtybė, tačiau jo kūną laikė tvirtos kalcitinės plokštelės.
Po žūties skeletas dažniausiai subyrėdavo. Stiebo nareliai pasklisdavo jūros dugne, būdavo palaidojami ir ilgainiui tapdavo kalkakmenio dalimi.
Todėl mažas žvaigždiškas diskas akmenyje yra ne atsitiktinis ornamentas. Tai fragmentas gyvūno, kuris senovinėje jūroje gaudė maistą plunksniškomis rankomis.
Moksliniu požiūriu tai kalcitinis dygiaodžio skeletas. Simbolinėje kalboje jis gali priminti, kad net maža dalis saugo ryšį su didesne istorija.